Zara Larsson | Poster Girl
Švedų popmuzikos atlikėja Zara Larsson išleido naują studijinį albumą „Poster Girl“. Tai jau trečiasis atlikėjos albumas po „1“ (2014) ir „So Good“ (2017). Galbūt per stebuklą šiemet Zarą ir jos naująsias dainas išgirs ir jos gerbėjai Lietuvoje – atlikėjos koncertas suplanuotas festivalyje „Granatos Live“. Tiesa, pagal pirminį planą Zara turėjo koncertuoti pernai, tačiau planus sujaukė pandemija. Ko gero, šiemet taip pat sujauks, tačiau vasaros renginių kol kas dar niekas neatšaukia.
„Poster Girl“ lydi ir EP „Look What You‘ve Done“, į kurį sudėti penki albumo singlai: „Look What You‘ve Done“, „Talk About Love“, „Love Me Land“, „WOW“ ir „Ruin My Life“. Tarp jų – bendras darbas su amerikiečių reperiu Young Thug, kuris laikomas vienu įtakingiausių savo kartos reperių. Lengvos nuotaikos dainoje skamba R&B ritmai, kuriuos sušvelnina ir pasaldina sintezatoriai. Pilnoje albumo versijoje skamba 12 dainų, kurios trunka tradicines ±3 minutes ir skamba kaip gana vieningas dance / pop / R&B stilių miksas. Į originalumą šis albumas nepretenduoja, dainose vyrauja tradicinis popmuzikos šablonas ir tradicinė tema – meilė (laiminga ir nelabai). Vis dėlto skambesį paįvairina įvairūs sintezatoriai, kai kur charakteringai pradedantys dainas („Love Me Land“, „Need Someone“, „Look What You‘ve Done“), kitur įsiliejantys vėliau.
Tai neįpareigojančiam klausymuisi (o gal skambėjimui) skirtas albumas. Didesnė jo dalis nuteikia pozityviai ir galėtų drąsiai skambėti lauke vykstančiuose vasaros vakarėliuose (galbūt kada nors dar tokių patirsime).
Lana Del Rey | Chemtrails Over The Country Club
Neseniai dienos šviesą išvydo naujasis amerikiečių atlikėjos ir dainų autorės Lanos Del Rey albumas „Chemtrails Over The Country Club“. Tai jau septintasis jos albumas nuo 2011 m. – ir jame Lana išlieka ištikima savo stiliui. Šios kūrėjos braižas – ypač atpažįstamas: muziką persmelkusi melancholija, neskubus dainų tempas ir, žinoma, aksominis Lanos balsas.
Atlikėja žinoma kaip savo šalies patriotė ir anksčiau savo pasirodymuose netgi naudodavo JAV vėliavą. Visgi po kai kurių Donaldo Trumpo pasisakymų Lana atsisakė šio atributo, argumentuodama tuo, kad ji nenori būti siejama su nacionalizmu. Tačiau kūrėjos dainų tekstai niekada neliesdavo politikos: tam tikri amerikietiškos kultūros ženklai, žmonės, miestai – taip, jie gana gausiai figūruodavo tekstuose, tačiau politikos Lana vengdavo. Iki šiol.
Keletą savaičių prieš oficialų albumo išleidimą atlikėja dalyvavo „BBC Radio 1“ radijo laidoje, kurioje, šalia kitų dalykų, išsakė nuomonę apie šio meto JAV politines ir socialines aktualijas: D.Trumpo prezidentavimą ir sociopatiją, įvykius Kapitolijuje ir kt. Tiesą sakant, ir pats albumo pavadinimas yra akivaizdi užuomina į sąmokslo teorijas, kurios ypač pandemijos metu įgavo pagreitį ir skaldo visuomenę: antivakseriai, 5G ryšys, net pati pandemija – sąmokslo teoretikams peno dabar daugiau nei pakankamai. Ir kai kuriuose albumo dainų pavadinimuose – pvz., „Chemtrails Over The Country Club“ ar „Tulsa Jesus Freak“ (Tulsoje 1921 m. buvo įvykdytas vienas didžiausių rasistinių išpuolių prieš afroamerikiečius) – tarsi užkoduotas esamo laiko nuotaikų įamžinimas: sąmokslo teorijos, tarprasiniai nesutarimai.
Albume skamba vienuolika dainų, tarp kurių – keletas bendrų su kitais atlikėjais. Dainoje „Breaking Up Slowly“ su Lana drauge dainuoja amerikiečių kantri atlikėja Nikki Lane. Dar vienas bendras darbas – Joni Mitchell dainos „For Free“ nauja versija, kuriai atlikėja pasikvietė Zella Day ir Weyes Blood. Albumui būdingas stilistinis vientisumas – kūrėja savo gerbėjų neišgąsdino jokiais stilistiniais pokyčiais ir išlaiko „liūdesio ir melancholijos karalienės“ titulą. Beklausant viso albumo kontekste kažkiek išsiskyrė daina „Dark But Just a Game“, kurioje jaučiama žiupsneliu daugiau energijos nei likusiose dainose dėl labiau išreikštos boso linijos. Kitokia muzikos tėkme pasižymi daina „Chemtrails Over The Country Club“, trijų dalių metru ramiai užliūliuojanti it lopšinė.
Lanos Del Rey muzika nėra pozityvi, tačiau ji keistai ramina. Delikatus atlikėjos altas jausmingais tekstais pripildytose dainose visuomet skamba kiek apatiškai ir, paradoksaliai, tampa priešnuodžiu nerimui, dažnam mūsų palydovui. Nuotaikos šis albumas gal ir nepakels – veikiau tai panirimas į melancholijoje „plūduriuojančią“ būseną, žvelgiant aukštyn į švelniai debesimis nuklotą dangų.
Floating Points / Pharoah Sanders / The London Symphony Orchestra | Promises
Albume „Promises“ susijungia trys skirtingi pasauliai: elektronika (Samas Shepherdas, žinomas kaip „Floating Points“), džiazas (saksofonininkas Pharoah Sandersas) ir klasika (Londono simfoninis orkestras). To rezultatas – originalus ambient ir improvizaciją jungiantis skambesys.
„Promises“ priešistorė siekia praeito dešimtmečio vidurį, kai Pharoah išgirdo pirmąjį „Floating Points“ albumą „Elaenia“ (2015). Eksperimentiniu IDM skambesiu išsiskiriantis elektroninės muzikos kūrėjas taip sužavėjo amerikiečių džiazo saksofonininką, kad šis pakvietė Samą pietų ir pasiūlė ką nors sukurti drauge. Vėliau prie idėjos prisijungė ir vienas garsiausių pasaulyje Londono simfoninis orkestras.
Albumą sudaro devynios dalys, pavadintos movements („Movement 1“, „Movement 2“ ir t. t.), kas iš karto liudija apie abstrakčią šios muzikos prigimtį. Taigi, laisvė mūsų fantazijai, ką išgirsime šioje muzikoje! Iš tiesų, orkestro skambesys neatrodo pats parankiausias ambient stilistikai, tačiau kūriniui parinkti buvo tik orkestro styginiai instrumentai, pasižymintys įvairiapusiško skambesio savybėmis – nuo švelnaus, vos girdimo šiurenimo iki ugningų gestų. Didžiojoje dalyje albumo orkestras atlieka foninę funkciją, sukurdamas ypač subtilų, it perregimą foną improvizacinio pobūdžio saksofono frazėms ir per visas dalis besikartojančiam pagrindiniam kūrinio motyvui, kurį „Floating Points“ atlieka sintezatoriumi, skambančiu lyg klavesino ir arfos hibridas. Tas mįslingas motyvas skamba lyg klausimas, lyg sakinys be pabaigos ir neleidžia muzikai baigtis.
Pirmoji albumo pusė pasižymi ramesiu skambesiu, o penktojoje „pirmuoju smuiku“ akivaizdžiai groja saksofonininkas Pharoah Sanders, į pastelinį audinį įliedamas ekspresyvią ir intensyvią improvizaciją. Albumo kulminacija – „Movement 6“, kuriame pagaliau erdvės savo visą skambesį atskleisti gauna orkestras ir intensyviai garsėjančiu crescendo nuveda į albumo viršūnę, galingu cunamiu užliedamas saksofono ir sintezaoriaus garsus. Po jos kitas „Movement 7“ – tarsi atokvėpis nežemiškoje erdvėje: čia pasineriama į sintezatoriaus skambesio pasaulį, pripildytą „Floating Points“ sukurtų „kosmiškų“ garsų. O paskutinysis „Movement 9“ su smuiko solo skamba lyg šiuolaikinio koncerto smuikui su orkestru lėtosios dalies fragmentas.
Šiam albumui verta paskirti 46 minutes klausymo, jei jūsų negąsdina beato nebuvimas, ypač rami muzikos tėkmė ir žodis „orkestras“ atlikėjų sąraše. Jei esate pasiruošę ne visai valandai mįslingai svajingos nuotaikos, tembrais turtingo garso, galiausiai, jei norite saksofoną išgirsti kiek kitokioje, nei įprasta garsinėje aplinkoje – būtinai išbandykite.