Deeper Upper – Mirrors
Apie tokius kaip šis vilniečių „Deeper Upper“ albumas kalbėti sunkiausia. Neabejotinai puikiai įrašytas (alternatyviosios muzikos svajonių studija tapusioje „Ymir Audio“ su prodiuseriu Snorre Bergerudu), sunkiasvoris (10 dainų), akivaizdžios įdėtos pastangos ir ambicijos. Tą patį galima pasakyti ir apie grupės koncertus – gėdos nepadarytų (ir jau nepadarė) jokiame festivalyje. Viešieji ryšiai, albumo dizainas ir pan. – viskas profesionalu.
Bet kažko esminio vis tiek nėra. Sau paaiškinau, kad trūksta širdies, jausmų, atvirumo. „Deeper Upper“, kaip ir daugelis dabartinių madingų menininkų, atrodo racionalūs konstruotojai, sunkiai dirbantys studijoje, kaip kokie seni grandai (žr. „Metallicos“ albumo recenziją), kurių nebelanko įkvėpimas ir spontaniškas kūrybos džiaugsmas. O tai juk jų debiutas!
„Mirrors“ yra geras albumas. Įsimena keletas priedainių („Rolling Tide“, „No Regrets“), kurie vėlgi kažkodėl gyvai nesuskamba itin galingai; išsiskiria stiprus epinis kūrinys „Mountain on My Shoulders“; pagriebia keletas netikėtų momentų (falcetas dainoje „Portraits“). Bet dažniausiai tiesiog sunku įsijausti į emociškai statišką muziką ir nuasmenintus tekstus. Net ir dainų kulminacijos skamba tiesiog kaip garsesnis ir intensyvesnis grojimas, o ne kaip vidinis muzikantų sprogimas.
Grupė lyg ir mėgina minti tuo pačiu taku kaip himnišką albumą šiemet išleidę „Colours of Bubbles“. Vietomis tai pavyksta. Bet gal kaip tik verčiau ne laužti didingus roko priedainius, o mažinti vokalo ir ryškinti elektroninius ritmus?
Freaks On Floor – Waves
Su „Freaks On Floor“ kyla kitų neaiškumų. Jų muziką sunku atriboti nuo akivaizdžių užsienio įtakų („Pearl Jam“, „Kings of Leon“, „Arctic Monkeys“). Bet aistros jiems nestinga. Koncertuose tiesiog mėgaujiesi stipriu vokalu, rokenrolo laisve ir įtraukiančiomis dainomis. Gal jų muzikoje ir nėra ko nors naujoviško ar unikalaus, bet grupei, gebančiai albumas po albumo (šis jau ketvirtas) rašyti geras dainas, galima atleisti daug.
„Waves“ taip pat įrašytas studijoje „Ymir Audio“. Freaksai neišbando naujų receptų, o toliau kepa smagų tradicinį roką, motyvuojantį ir darbingai dienai, ir prakaituotam vakarėliui. Šokti norisi bet kokiomis aplinkybėmis: tą ir daro pats Justinas Jarutis klipe genialiai paprastam singlui „Star“. Grupės dainos taip sklandžiai sukomponuotos, kad reiklesniam klausytojui atrodo pernelyg nuspėjamos, kita vertus – jos turi šansų tapti pophitais.
Lemon Joy – Willkommen
Šie lietuviško synth pop klasikai mano kartai yra „paauglystės grupė“ – taigi turi nostalgijos bonusą, juolab dabar, kai visi ilgesingai sužiuro į 10 dešimtmetį. Be to, Igoris Kofas, dėkuidie, niekad taip ir nenusivažiavo iki televizinės popžvaigždės: tik patyliukais dviračiu pralėkdavo pro šalį. Užtat naujojo albumo perklausa buvo pažymėta ne tik nostalgijos, bet ir pagarbos.
Norėtųsi nesutikti su tinklaraščio „Gintariniai akiniai“ autoriumi Jonu Braškiu, abejojančiu, ar verta klausytis to, kas „jau girdėta šimtus kartų tų pačių „Lemon Joy“ repertuare“, ypač jei dabar turime tokių modernių synth pop atstovų kaip „Solo ansamblis“ ar „Deeper Upper“. Man atrodo – verta dėl panašios priežasties kaip ir „Freaks On Floor“: nebūtinai gerai ir įdomu yra tik tai, ko dar niekas nebuvo sugrojęs. Kofo dainos nors ir senamadiškos, bet labai talentingai parašytos, įsimenančios, savitos nuotaikos. Melodijos iškart prašosi niūniuojamos, o ir tekstai – atviri, nepretenzingi, asmeniški ir drauge universalūs („Deeper Upper“ priešingybė): Tiksi laikrodis lėtai / Blyksi veidrodis taip vienišai / Kelintą laukt tavęs / [...] Ir nėra daugiau kavos / Aš nepakenčiu ryškios šviesos / Skamba muzika linksma / Džiaugsmo svetimo pilna.
Priešingai nei daugelis muzikos grandų (vėl žr. „Metallicą“), „Lemon Joy“ vis dar skamba nuoširdžiai.
Gytis Ambrazevičius ir Grupė – Mano miestas
Štai jau beveik 2017-ieji, o dainuojamoji poezija tebetvindo Lietuvą. Ne visi dar tapo hipsteriais, ne visi dar groja prisidengę laptopais. Dainuojamoji poezija tebėra nuoširdumo, lietuviškumo ir pozityvumo bastionas. Melancholiška, metaforiška, abstrakti bardų lyrika paveikė net lietuvišką repą.
Gyčio Ambrazevičiaus, plačiau išgarsėjusio 2012 m., kai buvo įvertintas Sauliaus Mykolaičio vardo premija, santykis su dpoezija – dviprasmis. Esamos tradicijos jo netenkina, savo kūrybą jis net vadina postdainuojamąja, tačiau iš tiesų niekur toli nepabėga.
Pastaraisiais metais jam pritaria trys muzikantai, kurių charakteriai ir instrumentai koncertuose efektingai papildo Gyčio asmenybę. Gaila, kad albume jie lieka fone: visą eterį užima žodžiai. Bendrai žiūrint, tekstų temos tradicinės (truputį patriotizmo, truputį Dievo, daug optimizmo), bet dėmesį nuo jų sunku atitraukti dėl nuolat ištinkančių netikėtumų – neįprastų žodžių derinių, nepabaigtų rimų, autoironijos (Sunku turėti bardo širdį / Ir tuo pačiu cirozę kepenų). Albumo malonu klausytis ir dėl to, kad Gytis iš paprastų dalykų moka sukurti iš galvos neišmetamą priedainį (Viskas būtų gerai / Jei nebūtų taip, kaip yra).
Sisters On Wire – Never Turn The Lights Off
Debiutus visad griebiu su dideliais lūkesčiais – nežinomybė veikia optimistiškai. Deja, jau po pirmos dainos tapo aišku, kad vėl teks kalbėti ne apie unikalų talentą ir originalumą, o apie vakarietiškų standartų ir žanro rėmų atitikimą.
Dar pernai išleistas singlas „Parallel World“ – tikrai įstringantis. Tokie pophitai paskui save ir visą albumą gali ištempti į radijo eterį ar didesnę sceną. Gera popmuzika Lietuvai labai reikalinga.
Kalbėti apie likusius kūrinius galima vardijant visokias galimas įtakas ir artimus žanrus („Snow Patrol“, dream pop) arba tiesiog konstatuojant, kad švediškai sterili „Sisters On Wire“ muzika atitinka eurovizinį standartą.
Metallica – Hardwired...to Self-Destruct
Ne itin džiaugsmingą lietuviškų įrašų apžvalgą neišvengiamai tenka baigti lapkritį pasaulyje daugiausiai apšnekėto muzikos albumo recenzija. Per 35-erių metų karjerą „Metallica“ visad buvo aršiai mylima ir dar aršiau nekenčiama. Didelė dalis grupės gerbėjų ypatingi tuo, kad dievina pirmuosius tris (rečiau – keturis) albumus, išleistus dar 9 dešimtmetyje, visus vėlesnius aklai koneveikia ir jau du dešimtmečius beviltiškai laukia „senosios ir tikrosios“ „Metallicos“ apsireiškimo.
Šiame ir ankstesniame albumuose grupė tą ir bando padaryti – grįžti prie savo ištakų. Ir štai autoritetingas tinklalapis „Pitchfork“ netgi rašo, kad „Hardwired...“ yra akivaizdžiai geriausias albumas nuo 1991-ųjų „Black“. Deja, su tuo tiesiog neįmanoma sutikti.
„Metallica“ niekada nebebebus „kaip seniau“. Vyrai jau įpusėjo šeštą dešimtį, tad jaunatvišką aistrą ir įniršį jiems belieka imituoti. Teoriškai tai lyg ir pavyksta, praktiškai – mieliau tūkstantąjį kartą klausytis „...And Justice For All“ (1988). „Hardwired...“, kaip ir „Death Magnetic“ (2008), yra dirbtiniai albumai. Net ir muzikaliai nevykęs „St. Anger“ emociškai yra nepalyginamai stipresnis. Grupė, kadaise sukūrusi metalo muzikos taisykles, dabar pati yra jų įkalinta, o Jameso Hetfieldo žodžiai, dėliojami iš senųjų tekstų nuotrupų, virsta skanduotėmis (vokalas įtikinamiau suskamba tik melodingesniais momentais – kūriniuose „Halo On Fire“, „Confusion“).
Klasikams, kurie dar turi parako ir noro groti, belieka save išrasti iš naujo. Eilinįkart spjaut į savo surambėjusių klausytojų poreikius ir įkvėpimo ieškoti kituose žanruose: juk Hetfieldą visad traukė country!
