Monique – Virš vandens
Kai prieš trejus metus abiturientė Monika Pundziūtė dalyvavo „X faktoriuje“, apie ją, kaip ir apie daugybę kitų konkurso lyderių, buvo giedami ditirambai, žadama pasaulinė šlovė ir „Grammy“. Dabar skaičiuojant milijonines jos klipų peržiūras „YouTube“, jau galima sakyti, kad Monika – išskirtinis atvejis. Jos asmenybė, stilius, balsas ir prodiuserių, kompozitorių darbas pataikė į širdį daugybei jaunųjų klausytojų.
„Virš vandens“ – antras jos albumas. Visos dainos – lietuvių kalba, kuri čia skamba pavyzdingai natūraliai. Dainų tekstai (kai kurių autorė – ir pati Monika) aprėpia platų emocijų, išgyvenimų spektrą, neerzina nei banalumu, nei pretenzingumu. Ir labai organiškai dera su švelniu, jautriu, daugiaspalviu balsu, vakarietiškus standartus atkartojančiomis aranžuotėmis.
Per porą metų Monika subrendo, interviu ir socialiniuose tinkluose nustebina ne tik nuoširdumu, bet ir apgalvotais atsakymais, plačiu požiūriu, savikritika. Ryškių, ilgaamžių moterų popatlikėjų turime vos kelias. Belieka tikėtis, kad Monique komanda (kompozitoriai, klipų režisieriai, stilistai) bręs kartu su ja ir turės didesnių ambicijų nei nata po natos / kadras po kadro atkūrinėti užsienio žvaigždžių darbus (čia - užuomina į naujausią Monique klipą „Planai“ ir jo užsienietišką originalą – Tinashe „All Hands on Deck“).
Free Finga – Pick Up Line
Vos prieš keletą mėnesių Free Finga (dar žinomas kaip Fingalick arba Tomas Narkevičius) su Keanu Blunt išleido grandiozinį repo albumą „Max Pain“. Ir jau jame buvo užuominų, kad Tomas nori mesti sau iššūkį ir kurti lietuviškai. Rezultatas – pilnas lietuviškas R&B albumas „Pick Up Line“ (kodėl pavadinimas angliškas? Tik nesakykit, kad „neišsiverčia“). Jį pristatė vaizdo klipas „Tu maivais“, dabar jau peršokęs milijoną peržiūrų ir atnešęs Fingai būrį naujos publikos.
Galiu tik nuspėti, kad šio albumo, o ypač dainų tekstų, rašymas (juos galima perskaityti čia) Tomui kainavo daug nervų, ne kartą teko perlipti per save. Dainuoti lietuviškai – tai visiškai atsiverti, o vyrui dainuoti apie jausmus – dar baisiau! Vis dėlto Fingai pavyko sudėlioti nuoširdžius, turiningus, ausies nerėžiančius tekstus.
Skambink 112, aš nebegaliu
Kambary sienom lipu, traukia prie lubų
Kas vyksta už sienų girdžiu, daros neramu
Per popierių balsą siunčiu osmoso būdu
Suskamba nemažai anksčiau mūsų muzikoje negirdėtų žodžių, išvengiama perspaustos poezijos, ji nugesinama kasdienėm frazėm ar prekių ženklų paminėjimais:
Ant liežuvio liko tiktai nejuokingų bajerių
Nežinau kaip tau bet man viskas kaip ir aišku
Visą albumą jungia laukiamo skambučio, laukiamos merginos nuotaikos, atpažįstamos instagraminės, tinderinės problemos:
Pasikeisiu numerį, ištrinsiu Instagramą
Vien tik tu ir tu kai pasižiūriu į ekraną.
O svarbiausia, kad visi šie filologiniai džiaugsmai skamba pagal kabinančią, įsimenančią alternatyvią popmuziką (visai tikslus oksimoronas), sukurtą ne kopijuojant, o kasdien gyvenant šiuolaikine Vakarų kultūra.
Despotin Fam – Toli–gražu
Prieš porą metų išleidę keturių dalių albumą „Vienas“, „Despotin Fam“ vėl įpumpuoja šviežio kraujo į Lietuvos repo gyslas. Kaip ir ankstesnis albumas, „Toli–gražu“ gimė tarp skirtingų pasaulio miestų – Vilniaus, Londono, Berlyno ir Brisbeno, kuriuose išsibarstęs šis reperių ketvertas.
„Despotin Fam“ yra profai, aprėpiantys skirtingas auditorijas (ir vyresnes, ir jausnesnes) ir kartu prie nei vienos nesitaikantys. Rimti pamąstymai apie tai, kur dingsta mirę draugai, čia dera su bajeriais apie kanapes. Nuostabi dviejų pianino natų melodija („Viena virve“) – su klasikinio ir šiuolaikinio hiphopo sąskambiais (kartais rimtais, kartais ironiškais). Lyrika – su grubesne socialine kritika:
kitas draugas kurdas
kaip p*stų tau už žodį „babajus“
gal ir baltesnė šikna pas tave
bet tu čia tikrai ne karalius.
Pradžiugina netikėti terminai (krembriulė, banderolė), praplečiantys suvokimą, apie ką galima dainuoti. Kaip visada pradžiugina ir Mesijus, dainoje „Greitoji“ apžaidžiantis įkyriai kartojamas frazes „nustebai? / aš irgi“ ir „aš pats sau pavojus“.
„Toli–gražu“ atrodo gimęs paprasčiau ir skamba vientisiau nei „Vienas“. Iš esmės nuvylė tik du dalykai: pirmame kūrinyje banaliai, standartiškai suskambantis saldus Cheri vokalas ir paskutinio kūrinio pavadinimas „Žudai lietų“ – ne tik beprasmis, bet ir iškrentantis iš bendros sudvigubintų pavadinimų sekos.
Mountainside – Hidden in Light
Jau daugiau nei 20 metų kauniečiai „Mountainside“ ramiai saugo savo susikurtą nišą, kažkur ant metalo ir intelektualaus roko ribos. Nuo paskutinio jų albumo praėjo penkeri metai ir dabar nelauktai, iš tylos ir nebūties, iškilo naujas muzikinis masyvas. Albume „Hidden in Light“ mažiau metalo, daugiau roko postžanrų (postroko, postpanko, postprogresyvo, jei toks yra).
Epinės, sunkios, lėtai šliaužiančios kompozicijos auginamos iki įspūdingų ekstatiškų kulminacijų. Įsimena rami „The Missing Piece of the Puzzle, Pt. 1“, kantrus metronomo tiksėjimas. Vokalas keičiasi nuo šnabždesio, švelnaus rečitatyvo iki pikto riaumojimo. Tai vienas tų albumų, kurie, klausant daug kartų, atrodo vis geresni.
Ir muzika, ir tekstai jungiasi į vientisą mitologinį pasakojimą apie aklą dievą ir antgamtišką merginą. Visi tekstai angliški – dėl kai kur pasigirstančio akcento tai didžiausias šio albumo trūkumas. Klausant lietuviški žodžiai tiesiog patys dėliojasi galvoje – manau, jie puikiai derėtų prie tokios rimtos, racionalios muzikos.
Mantas Daujotas – Beluga Oblongata
Galbūt įkvėptas „Garbanoto bosisto“ (kuris dabar jau vadinasi tik „Garbanotas“) būgnininko „Kabloonak“ sėkmės, o gal ir visai ne – Mantas Daujotas irgi pats sau vienas sukūrė ir įrašė albumą. Mantas būgnus muša grupėse „Arklio Galia“ ir „Candee Train“. Jų įtakos čia gal ir galima atrasti (lengvai ironiškas tonas iš pirmųjų, intelektuali melancholija iš antrųjų), kaip ir tos atsipūtusios retro psichodelijos, kuri Lietuvoje yra tiesiog nepaaiškinamai populiari.
Bet iš tikrųjų tai labai asmeniškas, privatus muzikinis pasaulis, kuriame klausytojui nėra lengva susigaudyti. Ateiviška prieblandos zona, kurioje liūliuoja ir klaidina ilgos instrumentinės partijos ir sąmoningai kuriama monotonija. Tai nenuspėjamas, dažnai, sakytum, tyčia negražus, lo-fi indie albumas, priminęs traškančių kasetinių magnetofonų laikus.
Ir pradžiuginęs tuo, kad vis dar yra žmonių, leidžiančių sau visiškai kreizi eksperimentuoti anapus bet kokių nuspėjamų taisyklių.
