Fingalick – EGO
Fingalick vardas mano pasąmonėje užsifiksavęs dar nuo tų laikų, kai iš paslaptingo elektroninės muzikos pasaulio tepasiekdavo paskiros užuominos. O kolektyvinėje lietuvių pasąmonėje šio kūrėjo veidas užsifiksavęs iš dar senesnių laikų, kai penkiametis Tomas Narkevičius visam Gedimino prospektui dainavo apie pamestą dantuką „Tele Bim-Bam“ vaizdo klipe.
2011 m. jis staiga vėl įgijo kultinį statusą su daina „Natalie Portman“ ir apkeliavo kiečiausius elektroninės muzikos renginius. Dabar Fingalick dirba su „Without Letters“, prodiusuoja kitus atlikėjus, o solinį albumą šįkart išleido Berlyne.
Šis elektroninis R&B – muzika, kurią internete mėgstama pakomentuoti taip: „nesuprasčiau, kad sukurta lietuvio“.
Šis elektroninis R&B – muzika, kurią internete mėgstama pakomentuoti taip: „nesuprasčiau, kad sukurta lietuvio“. Tikrai nesuprastum! Kitaip susiklosčius aplinkybėms, ji būtų sukurta kur nors tolimojoje Jungtinių Valstijų pakrantėje. Iškalbingas yra Fingalick kažkieno priskirtas „neoromantiko“ titulas. Nors muzika sukurta šaltais kompiuteriniais instrumentais, ji labai asmeniška ir jautri, nostalgiška ir liūdna. Racionalumo ir jausmingumo derinys muzikoje, mano manymu, yra magiškas.
Fingalick perinterpretuoja 1999 m. „Wamdue Project“ hitą „King of My Castle“. Šis motyvas pirmiausia priminė kasetes, į kurias iš radijo persirašinėdavau mėgstamiausias dainas (dabar šios laiko kapsulės dulka neturėdamos kur suktis). Frazė apie pilyje įkalintą sielą veikia ir kaip aliuzija į S. Freudo teoriją apie pasąmonės suvaržytą ego, – tai ir albumo pavadinimo paaiškinimas. Beje, dainų tekstai netikėtai pradžiugins „Sostų karų“ gerbėjus, o ir Liudviko XV gerbėjus, jei tokių yra.
Bet svarbiausia, kad tie tekstai – nuoširdūs ir atviri. Vyrai atlikėjai ne taip dažnai ryžtasi parodyti savo pažeidžiamą pusę, bet pastaraisiais metais tokie atsivėrimai vis dažnesni ne tik Vakaruose, bet ir Lietuvoje (nors ir prisidengiant anglų kalba).
Atmosfera kuriama ne tik minorišku vokalu ir ritmais, kurie kaskart skamba vis naujai, bet ir nuosekliais žodiniais pasakojimais
Terrace of the nightclub, cigarette butts, white wearing young boys
All the things you would like, all the highs, dancing, not hearing own voice
The crowd is so tight that you’re gasping for air, only to inhale smoke
If I don’t see you tomorrow, can you take care of this one hope?
(„Klubo terasa, nuorūkos, baltai apsirengę vaikinai / Viskas, ko norėtum, svaigulys, šokis, negirdėti savo balso / Minia tokia tiršta, kad trūksta oro, įkvepi tik dūmus / Jei rytoj nepasimatysim, ar pasirūpinsi šita viltimi?“)
Į albumą nepateko atskirai išleista užburiančio grožio daina „Bonfire“ – vienas tų kūrinių, kurie tokie tobuli, kad atrodo visada egzistavę.
Garbanotas Bosistas – Room for You
Didžiausias netikėtumas, kad „Garbanotas Bosistas“ tik dabar sukūrė savo pirmąjį vaizdo klipą. Jau beveik dešimtmetį su jais labiausiai siejasi karštos vasaros ir besiplaikstančių plaukų vaizdinys. Klipas šio albumo singlui simboliškai vadinasi „Last Summer‘s Day“ ir paskleidžia gryną grupės kvintesenciją: saulę, idilę, šviesų liūdesį ir ilgesį.
Norėčiau, kad būtų kokia nors patikima statistika, kurioje matytųsi GB populiarumas ir vieta dabartinėje Lietuvos alternatyvioje scenoje. Kadaise visi iš jų laukdavo „Led Zeppelin“ koverių ir triukšmingų kulminacijų. Paskui, rodos, kiek nusivylė (bent aš išgyvenau šį periodą), kai jie ėmėsi ieškoti kitokio, intymesnio, ramesnio skambesio. O prieš kelerius metus populiarumo banga juos vėl iškėlė – skambesio keisti nebereikėjo, pasikeitė mados ir patys klausytojai.
„Room for You“ – antras pilnas grupės albumas („Above Us“ pasirodė 2015 m.), įrašytas „Ymir Audio“ studijoje. Jis išleistas vinile, kaip kad dabar madinga daryti, – ir tie vinilai, panašu, staigiai graibstomi.
Anksčiau apie GB būdavo sakoma, kad „gyvai – nuostabūs, bet įrašus norėtųsi gerokai pakarpyti“. Dabar, man rodos, jie patys jau legitimavo tokią savo raišką, kai dainos truputį per ilgos, truputį išplaukusios. Jie kuria tokią atmosferą, kokios nekuria niekas daugiau tamsioje ir lietingoje Lietuvoje.
Jie kuria tokią atmosferą, kokios nekuria niekas daugiau tamsioje ir lietingoje Lietuvoje.
Mano mėgstamiausi albumo momentai – minimalistinė dainos „Wonderland“ aranžuotė ir vos pastebimas perėjimas iš anglų į lietuvių kalbą dainoje „Morning Again“ (GB visai sekdavosi rašyti lietuviškus tekstus, kurie su jų muzika susiliedavo lyg kokioje liaudies dainoje, užtat gaila, kad čia lietuviškai atliekama tik pora fragmentų).
Apskritai tokia hipiška psichodelika nėra man artimiausia muzika – nei pakankamai liūdna, nei pakankamai linksma ir energinga. Bet sklando gandai, kad klausydamasis „Garbanoto Bosisto“ gali tapti geresniu žmogumi.
Vilniaus energija – DDVVIIGGUUBBAASS
Nustebau sužinojusi, kad didelė dalis repo gerbėjų skeptiškai žiūri į Mesijaus kūrybą. Nors gal ir nieko čia nuostabaus – mūsų hiphopas apkerpėjęs net labiau nei kokia metalo muzika, tik jei pastarajam apkerpėjimas (konservatyvumas) yra išlikimo sąlyga, tai pirmajam – labiau lėtinė liga.
Žygimantas Kudirka, ilgai bendradarbiavęs su münpauzn, šįkart susidėjo su Adu Gecevičiumi, žinomu kaip pankdžiazo trio „Sheep Got Waxed“ būgnininkas, o čia atskleidžiančiu savo elektroninę-prodiuserinę pusę. Pasitelkę teisininkus, jie pasisavino „Vilniaus energijos“ prekės ženklą ir pasiskelbė administruojantys Vilniaus elektroninę muziką.
Mesijus nuo seno yra vienas didžiausių eksperimentatorių ir idėjų generatorių Lietuvos muzikos padangėje. Visi jo projektai pasižymi apgalvota koncepcija, vizualine ir performatyvia raiška bei geru humoro jausmu. Vaizdo klipą jis yra rodęs per 87 televizorius „Topo centre“, o koncertą surengęs po miestą važinėjančiame troleibuse. Daugkartinis slemo čempionas taip pat yra išleidęs interaktyvios, internetinės, remiksuotos poezijos knygą „XXI a. Kudirka“, kurią užsienyje pristatė su sinchroniniu „Google“ vertimu. Žodžiu, tikras šiuolaikinis tarpdisciplininis menas.
Lyginant su ankstesniais, šiame albume įrašyti garsai jau tikrai nebe futuristinis hiphopas, o tiesiog postmuzika ar postmodernus menas. Pirmoji dalis – melancholiškesnė, pavadinta „Emotion“, antroji – ritmingesnė, pavadinta „Motion“. Pats Žygimantas lietuviškai tai verčia kaip liūdesį ir judesį. Pirmąją dalį taip pat būtų galima vadinti pseudokoverių rinkiniu, nes čia maloniai atpažįsti perdirbtus, permiksuotus ir perkraipytus tokius hitus kaip „Mono arba stereo“, „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“, Luko ir V. Noreikos „Laikas“ ir net „Scooter“ „Break It Up“.
Taip pat galima išgirsti, kaip kūrinyje „Kartojami žodžiai“ yra kartojami tokie žodžiai kaip „limuzinas“ bei „lagaminas“, ir kaip kartojami jie netenka prasmės. Dar skamba užkeikimai dirbtine kalba, instrukcijos skrendant lėktuvu, garso takelis ėjimui ir vaikiška viruso dainelė. Singlas „IQ daktaras“ – šiek tiek klaidinantis, nes pristato „senąjį“ Mesijų ir jo genialius žaidimus žodžiais. Tų nepamirštamų filologinių saldainių albume pamėtyta tik kur ne kur.
„DDVVIIGGUUBBAASS“ labai chaotiškas, ypač lyginant su kruopščiai iščiustytu ankstesniu „#uzgrotu“. Dvigubas formatas retai kada pasiteisina, o ir pati dvigubumo koncepcija liko paviršutiniška (gal labiau vertėjo plėtoti laiko skaičiavimo, atsukinėjimo, trukmės temą). Albumas pergrūstas idėjų, jo klausytis sunku, labiau norėtųsi žiūrėti ar kaip kitaip jame dalyvauti.
Taylor Swift – Reputation
Šis albumas per savaitę tapo perkamiausiu 2017 m. albumu JAV (parduota 1,2 mln. vienetų). Įdomu, kad Taylor Swift fenomenas yra grynai amerikietiškas – tarkim, Lietuvoje jos kultas beveik nejuntamas. Tiesa, ir Vakaruose Taylor šlovė gerokai prieštaringesnė nei kokios Beyonce ar net Rihannos. Pavyzdžiui, šį, jos šeštąjį darbą žurnalas „Variety“ pavadino metų popalbumu, o tinklalapis „Consequence of Sound“ – „pompastiška nesėkme“. Jau neminint to, kad Taylor dėl tobulos išvaizdos, privilegijuoto gyvenimo ir atsisakymo reaguoti į D. Trumpo politiką vadinama arijų deive ir net siejama su neonacių judėjimu.
27-erių Taylor jau daugiau nei prieš dešimtmetį išgarsėjo kaip country dainininkė. Po dvejų metų tapo jauniausia „Grammy“ laureate metų albumo kategorijoje. Kukli ir pabrėžtinai mandagi mergina su gitara, pati rašanti savo dainas apie išsiskyrimus su vaikinais, išaugo iki vienos įtakingiausių ir daugiausiai uždirbančių moterų pasaulyje (turtas vertinamas 280 mln. dolerių).
Iškeitusi country į popmuziką, Taylor sukūrė savo du aukščiausiai įvertintus albumus – „Red“ ir „1989“. Naujajame „Reputation“ yra viskas, kas privaloma šiuolaikiniams pophitams: Taylor repuoja (jai padeda ar trukdo reperis Future ir Edas Sheeranas), naudoja dubstep, EDM motyvus ir ritmenbliuzo manierą. Viskas skamba labai gerai – sunku ausis atplėšt. Klausytojų psichologija manipuliuojama visu pajėgumu.
Ir tai nekeista: vienas iš albumo prodiuserių – švedas Maxas Martinas jau porą dešimtmečių yra geidžiamiausias asmuo kiekvienoje prabangioje įrašų studijoje (jis parašė tokias dainas kaip Britney Spears „...Baby One More Time“, Katy Perry „I Kissed A Girl“, The Weeknd „Can‘t Feel My Face“) – pagal sėkmingų singlų skaičių jį lenkia tik Paulas McCartney ir Johnas Lennonas. Naujosios Taylor dainos yra tobulas šiandienos popmuzikos pavyzdys, be jokių eksperimentų ir revoliucijų. Ankstesnei „nuoširdžiai“ jos kūrybai nejaučiau visiškai nieko, o šio albumo klausau su dideliu smagumu. Taigi šių popsimfonijų vertinimas priklausys nuo to, ko tikitės iš Taylor ir ko tikitės iš popmuzikos.
Pati atlikėja albumą išleido su žurnalu apie gyvenimą paskalų industrijoje. Įžangoje ji rašo: Mano klaidos buvo panaudotos prieš mane, mano sudaužyta širdis buvo pramoga, o dainų tekstai vadinti pernelyg atvirais. Kai šis albumas pasirodys, bulvariniai tinklaraščiai kiekvieną dainų žodį bandys susieti su konkrečiais vyrais, lyg įkvėpimas kurti muziką būtų toks paprastas kaip tėvystės testas...
„Reputation“ vadinamas keršto albumu, šaltesniu ir agresyvesniu nei ankstesnieji. Taylor pagaliau tapo suaugusi, gašlesnė, geismingesnė, pavydesnė ir galbūt galingesnė. O gal ir ne: jos įvaizdis neatsiejamas nuo aukos sindromo ir pavyzdys, rodomas jaunoms merginoms, vertinamas dviprasmiškai.
Jackie Shane – Any Other Way
Tell her that I’m happy, tell her that I’m gay, tell her that I wouldn’t have it any other way. Ši paprasta eilutė Jackie Shane biografijos kontekste pasidaro visai nebe paprasta. Prieš pusę amžiaus Jackie, juodaodė translytė soulo dainininkė, moteris vyro kūne, su šia daina „Any Other Way“ pakilo iki antros vietos populiariausios Toronto radijo stoties tope. Tuo metu Kanadoje homoseksualumas vis dar buvo laikomas nusikaltimu.
Dabar išleistas jos įrašų ir gyvų pasirodymų rinkinys – pirmasis, patvirtintas pačios Jackie. Tarp dainų nuskamba išdidžios ir šmaikščios jos prakalbos į tuometinę publiką: Kai einu gatve, nepatikėsit, pasitaiko tokių keistuolių, kurie drįsta rodyti į mane pirštu, šieptis ir šnabždėtis. Bet žinot, Jackie dėl to visiškai nesijaudina, nes aš žinau, kad atrodau puikiai.
Būdama dvigubai neprivilegijuota, Jackie pasirinko vaikščioti aukštai iškėlusi galvą. Užaugo segreguotame Nešvilyje, iš kurio 1961 m. pabėgo į Torontą. 6 dešimtmetyje ekstravagantiški vyrai, persirengę moterimis, nebuvo retas vaizdas – klubuose dažnai apšildydavo publiką prieš pagrindinį vakaro atlikėją. Tiesa, jų šlovė apsiribojo pogrindžiu. Vienintelis Little Richardas, garsėjęs makiažu ir pompadūriška šukuosena, pradėjęs nuo burleskos, tapo vienu iš rokenrolo pionierių.
Jackie Shane scenoje pasirodydavo su pilnu makiažu, peruku ir aukštakulniais. „Kai kurie iš jūsų niekada neišvysite nieko panašesnio į Jėzų Kristų!“ – rikteli ji išpaikintai baltųjų publikai.
Charizma ir talentas, lyginami su Tina Turner bei Samu Cooku, buvo privilioję net „Atlantic Records“ ir „Motown“ atstovus, tačiau sutartys liko nepasirašytos. O 1971 m. ji pradingo lyg į vandenį. Sklandė gandai, kad buvo nužudyta kažkur Brazilijoje. 2010 m. radijo žurnalistai, rengę dokumentinę laidą, taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, ar Jackie gyva.
Archyvinių įrašų prodiuseriui Douglasui Mcgowanui pasisekė labiau. Jis ne tik surado 77-erių Jackie, tebegyvenančią Nešvilyje, bet ir įkalbėjo išleisti albumą. Jackie keturis dešimtmečius nesirodė viešai. Tik dabar ji, retai išeinanti iš namų, sužinojo apie savo kultinį statusą internete, apie daugybę jos istorijos įkvėptų LGBTQ bendruomenės žmonių ir milžinišką portretą ant namo sienos Toronte.
