KAIA – Press to ATO
Mandras šio albumo pavadinimas ne visai tiksliai atspindi muzikos intymumą ir minimalizmą. „Press To ATO“ – tai astronautų frazė, susijusi su kosminio laivo išėjimu į orbitą. Metaforinio kosmoso čia nėra daug. Kaia sukasi šiuolaikinio Vilniaus orbitoje: vaikštinėjimas Vingio parke, gulėjimas lovoje, instagramo istorijų peržiūrinėjimas, casual santykiai...
27-erių Kamilė Tumelytė daug kam žinoma iš TV projekto „Lietuvos balsas“, kai kam ir iš seniau (grupė „Tofu Bubble“). Man buvo žinoma iš dainų su SEL, Leonu Somovu ir ypač su „Happyendless“. „Press to ATO“ – jos pirmasis solinis darbas, nes, kaip pati sako, perfekcionizmas dažnai trukdo pabaigti procesą.
Sako, Kaia, kur albumas?
Nežinau, ar reikia.
Kai su savimi kalbuosi
Aš panaši į mažą vaiką.
Neįdomioji albumo pusė – angliškos dainos, pranykstančios panašios nesudėtingos vakarietiškos popmuzikos bangose. Tačiau lietuviški tekstai beveik visada įdomūs, stilistiškai dažnai artimi Free Fingos naujausiai kūrybai.
Flirtas iš kitapus baro
Veikia kaip iPhone‘o baterija
Taip ir noris pasakyt
Gal užhide‘ink galeriją
Socialinių tinklų, neįpareigojančių santykių, vienatvės dviese, savęs paieškų, ambicijų ir abejonių temos pasakojamos natūralia kalba. Lakoniškos atpažįstamos frazės (Nusileisk, aš prie durų), angliškų žodžių inkliuzai (dar po drinko kito, spėju, galim taksą kviesti) dėliojasi į vientisą jaunos moters istoriją. Iš pažiūros lengvabūdišką, bet maskuojančią gilesnius jausmus.
K.Tumelytės balsas saldus, mergaitiškas. Lengvai slysta švelniomis elektroninės aranžuotėmis su hiphopo, R&B elementais. Dainų idėjas užrašė pati Kaia, o jas įkūnyti padėjo prodiuserių komanda „Hitų kepykla“. „Nieko rimto“, „Pokalbiai“ – aukšto lygio popkūriniai, kai kur supanašėjantys su Jazzu lyrika, bet greitai pasukantys modernesne kryptimi.
Burna Boy – African Giant
Vienas įdomiausių praėjusio mėnesio popmuzikos albumų priklauso Nigerijos atlikėjui Burna Boy. Tai ketvirtasis Damini Ogulu albumas, pasak daugumos recenzentų, užbaigiantis jo kelią į tarptautinį muzikos lauką.
D. Ogulu, gerai išmanydamas Nigerijos popsceną, iš jos išgavo tai, kas skamba kartu ir specifiškai, ir universaliai, ir tradiciškai, ir moderniai. Lengvai pereinama nuo anglų prie gimtosios – jorubų kalbos. Taip pat lengvai sintetinami įvairūs stiliai: fankas, afrobeat, R&B, hiphopas – visa tai vasaros vakarėlius užvedantis afro-fusion.
Didelis šio darbo privalumas – tai, kad nebandoma savo skambesio sterilizuoti, pritempti prie vakarietiškų taisyklių. Net ir kelių amerikiečių žvaigždžių (Future, YG, Jorja Smith) įsiterpimai nenustelbia originalaus balso ir pasitikėjimu savimi trykštančios asmenybės. Tekstuose nemažai savigyros, bet daug ir romantikos, socialinės kritikos.
Mama jo vardu atsiimdama afroamerikiečiams teikiamą BET apdovanojimą kreipėsi į auditoriją, pilną juodaodžių muzikantų, primindama, kad jie yra didesnės visumos dalis: „Burna Boy žinutė tikriausiai būtų tokia: kiekvienas juodaodis turėtų nepamiršti, kad jis ar ji, prieš kuo nors tapdamas, pirmiausia buvo afrikietis.“
Félicia Atkinson – The Flower and the Vessel
„YouTube“ dabar labai populiarūs ASMR vaizdo klipai – juose žmonės žmonės švelniai šnabžda, čepsi, brauko nagais per daiktus, šiurena medžiagas ar tiesiog bučiuoja mikrofoną. Tai savotiškas ausų masažas, daugeliui sukeliantis malonų virpulį.
Prancūzė kompozitorė, poetė Félicia Atkinson prisistato ir kaip ASMR kūrėja. Kažkiek šį masažą galima patirti klausantis jos muzikos. Ji kuriama iš smulkių melodinių gestų, prislopinto balso, durų girgždesio, marimbos, vibrafono, gamelano ir kitokių garsinių raibulių. Teoriškai autorė tai sieja su C. Debussy ar E. Satie kūryba, gimusia iš tylos ir tuštumos.
Šie ambientiniai virpesiai buvo F. Atkinson būdas bendrauti su savo būsimu kūdikiu: albumą ji kūrė būdama nėščia koncertinėse gastrolėse – anoniminių viešbučio kambarių vienatvėje. Ši muzika – nesaldi, dažnai nejauki, lopšinė kartais įsisiūbuoja iki subtilaus košmaro, kupino keistų krebždesių ir siurrealistinių tekstų. Paskutinė 19 minučių kompozicija – vienintelė įrašyta profesionalioje studijoje – sukurta drauge su kultinės eksperimentinio metalo grupės gitaristu Stephenu O’Malley.
Félicia gimė 1981 m. ir nuo vaikystės gėrė į save visus Paryžiaus menus. Kurti muziką ją paskatino susižavėjimas PJ Harvey, Björk, Cat Power ir Kim Gordon: „Šios moterys padėjo man įsivaizduoti, kad moteris gali būti ne tik klausytoja, bet ir pati lipti ant scenos.“
Nenaujienos
Shortparis – ПАСХА (2017)
„Jei atidžiai klausysitės, išgirsite šio Sibiro postpanko kvinteto juoką, bet tai nereiškia, kad jų albumas yra pokštas“, – rašoma tinklalapio „The Quietus“ recenzijoje.
Dekadentiškieji „Shortparis“ Lietuvoje grojo jau tris kartus (festivaliuose „Yaga Gathering“ ir „Devilstone“ bei Kirtimų kultūros centre). Šį rugsėjį suplanuotas ketvirtas jų pasirodymas – Vilniuje „Loftas Fest“.
„Shortparis“ įkūrėjai, Nikolajus ir Aleksandras, susipažino Sibiro miestelyje, dabar bazuojasi Sankt Peterburge. Grupės pradžia laikomi 2012 m. Jie prisistatė kaip „senovės Graikijos tragedijos ir paaugliško gašlumo derinys“, o jų muzika turėtų būti fonu „isterijai, seksui ir ironijai“. Iš tiesų jų pasirodymai yra nepaprasta mišrainė: teatro, šokio, rytietiškų, darkwave‘iškų, industrinių ritmų, egzaltuoto vokalo, iracionalumo, tragikomedijos ir seksualumo.
Dabar daugelis grupių vadinamos „nenusakomo žanro“, bet jei ieškote tikro originalumo – „Shortparis“ yra geras pasirinkimas. Visa chaotiška Rusijos istorija, popkultūra ir skausmingas humoras čia kaip ant delno.
Father John Misty – God's Favorite Customer (2018)
Dar vienas itin originalus atlikėjas Vilniaus universiteto botanikos sode viešės rugpjūčio 14 d. Jei „Shortparis“ kuria meną, sunkiai ar bent labai netiesiogiai susiejamą su jų asmeninėmis biografijomis, tai Joshas Tillmanas yra savo kūrybos centras ir pagrindas. Jei jus žavi egocentrikai, egomaniakai, stand-up komikai, kurie sugeba iš savo narcisizmo šaipytis ir semtis įkvėpimo, tai Father John Misty yra puikus šiuolaikinis pasirinkimas.
Tai jau ketvirtas amerikiečio albumas šiuo pseudonimu per 6 metus. Visi jie sudaro jo asmeninę mitinę istoriją. Panašiai kadaise savo paties fikciją kūrė Bobas Dylanas. Apie šį darbą „Pitchfork“ rašė: „Dėl didingo Father John Misty ego jo muzika atrodo žiauriai svarbi. Aišku, iš tiesų ji tokia svarbi nėra, bet girdint tą švelnų rokelį su tobulai priderintu sentimentaliu niūniavimu, atrodo, kad tokia ji ir yra, – reikšminga taip pat, kaip visi tie seni klasikinio roko kanono narcizai.“
Albumą įkvėpė viešbučiai – šiuolaikiniai vienatvės ir savigraužos simboliai. Viena esminių Tėtušio temų – santykiai su žmona. Klausantis albumų iš eilės, galima sekti jo brendimą: nuo arogantiško krapštinėjimosi po savo bjaurų charakterį iki sarkastiškos savianalizės ir netgi atgailos.
