Šįkart apžvalgoje – lietuvė Shiny Raia ir amerikietė Ivy Sole, kuriančios ir pačios prodiusuojančios savo kūrybą. O šalia jų – šiek tiek bliuzroko, repo ir džiazinio black metalo.
Shiny Raia
Gūglas iškart primena, kad Shiny Raia (Rasa Vaštakaitė) šiemet dalyvavo atrankoje į „Euroviziją“, bet, rodos, ir pati muzikantė tai suvokė labiau kaip prisistatymą platesnei publikai nei kaip paraišką tarptautiniam konkursui. Televizinėje scenoje labiausiai trūko pasitikėjimo savimi, kurio, reikia tikėtis, atsiras koncertuojant žmogiškesnėse erdvėse. Juolab kad Rasa scenoje – ne naujokė. Savarankiškai įvaldžiusi būgnus, ji yra grojusi su keliais džiazo projektais, hiphopo komanda Jama & W, Vidu Bareikiu.
Jos albume – 15 kūrinių, kas visada yra per daug, ypač debiutui. Gavęs į rankas EP su keturiais penkiais kūriniais jauti, kad nė vienos natos iš čia jau neišmesi. O į penkiolika žiūri truputį lyg į juodraštį, kurį dar galima redaguoti ir montuoti. Ir visam albumui, ir atskirai kiekvienam kūriniui pritrūksta to žvilgsnio iš šalies, režisierės ar režisieriaus, kuri(s) nukirptų balastą, kažką sujungtų, kažką perdėliotų.
Kita vertus, bent mano akyse tas faktas, kad Rasa viską čia darė pati – kūrė, grojo, įrašė ir prodiusavo – atperka albumo chaotiškumą. Su do it yourself požiūriu šiemet iškilo junior a, gana panašią privataus kambario atmosferą kuria ir Shiny Raia muzika. Alternatyvus pop su lengvo džiazo ir hiphopo atspalviais nėra unikalus derinys („Saulės kliošo“ tradicija), bet grubesnės elektroninės aranžuotės ir labiausiai pats atlikimo asmeniškumas, charakterio niuansai suteikia muzikai išskirtinį veidą.
Kelis Shiny Raia vaizdo klipus būtų įdomu palyginti su junior a klipais. Pastarasis juos apipavidalina VHS estetika, išblukina, pritamsina vaizdą, taip tarsi prisidengdamas. Rasa – atviresnė: viename namų vaizdelyje ji tiesiog stovi nuoga po dušu su cigarete (skirčiau apdovanojimą už šitą klipą – tiek jame vienatvės, liūdesio ir kartu atvirumo, flirto, savarankiškumo). Abu kūrėjai klipuose beveik nieko neveikia, tik žiūri į kamerą, bet to ir užtenka.
Ivy Sole – West
23-ejų Ivy Sole iš Filadelfijos yra tokia muzikantė, su kuria iš karto norisi draugauti. Jos laikysena santūri, nieko nereikalaujanti ir drauge užtikrinta, ji įkvepia, daro įspūdį, bet kartu atrodo labai artima, žmogiška. Jos muzika išauga tiesiai iš asmenybės: melancholiška ir šviesi, intravertiška ir intymi.
Pernai Ivy išleido pilną debiutinį albumą „Eden“, šiemet vasarį EP „East“, o dabar jo antrąją pusę – „West“. Ji pati savo muziką ir prodiusuoja. Dėl asmeninės patirties, išreiškiamos R&B ritmais, dainuojant ir repuojant, ji lyginama su Lauryn Hill. Iš tiesų jų neo soulas ir ypač žemi, sodrūs vokalai turi nemažai panašumų.
Vis dėlto Ivy daug švelnesnė, romantiškesnė, jos ir išgyvenimai visai kitokie (nors kai pasirodė etaloninis albumas „The Miseducation of Lauryn Hill“, muzikantei taip pat buvo 23-eji). Ir aš nieko nenuveikiau, tik tebesu juoda ir moku mokesčius / Parašau ką nors tviteryje, tada ištrinu ir grįžtu į save / Nes aš niekas, tik negrė su laipsniu. Savęs paieškos, ambicijos ir abejonės, išėjimas iš namų, meilės ilgesys, – nors ir be trauminių patirčių, Ivy lyrika turininga ir originali. Jos rami repavimo maniera priartėja prie slemo atlikimo, kas dar labiau paryškina intymios išpažinties jausmą.
Nors tekstuose jos istorijos su konkrečiais vardais ir vietomis, bet muzikos juslingumas, kruopščios instrumentuotės, balso ramumas, kai kur pereinantis į aštresnį repą, šias istorijas papasakoja universaliai. Kino tyrinėtojai mėgsta rašyti apie „moterišką žvilgsnį“ (kai režisuojama tarsi jausmingiau, fragmentiškiau, filmuojant pastebimos smulkmenos, ryškinamos juslės). Galima sakyti, kad Ivy Sole kūrybai tikrai būdingas „moteriškas garsas“, tačiau tokios gražios ir kūrybiškos muzikos nesinori sumenkinti apibrėžimais.
Tyler, The Creator – Flower Boy
Nesunku pastebėti, kad per pastarąjį dešimtmetį roko muzikos energija ir įtaka perėjo į hiphopo ir R&B kultūrą. Jau seniai jokia roko grupė nebuvo pasiekusi Beyoncé ar Kanye West megažvaigdžių statuso. Kone kas mėnesį išleidžiamas bent vienas aukščiausio lygio hiphopo albumas, kuriame gatvės autentika suderinama su komercine sėkme.
26-erių Tyler, The Creator – taip pat vienas iš ryškiausių šiandienos hiphopo vardų. Jau antrajame jo albume pasirodė tokios žvaigždės kaip Erykah Badu ir Pharrellis. Trečiajame galima išgirsti ir minėtąjį Kanye West. O šiame, ketvirtajame, tarp kitų skamba ir Franko Oceano balsas.
Kritikai vienbalsiai teigia, kad tai stipriausias Tylerio darbas. Po pirmųjų įrašų jis kritikuotas už homofobiškus ir mizoginiškus tekstus, kuriuose prievarta prieš moteris yra kone svarbiausia tema. Naujajame albume apmąstomi praeities paklydimai ir galbūt net netikėtai atsiveriama: eilutė Bučiuoju baltus berniukus dar nuo 2004-ųjų tapo pagrindine daugumos recenzijų tema. Jei tai ne pokštas, tai dar vienas svarbus coming-out‘inimo hiphopo kultūroje atvejis po Franko Oceano.
Vis dėlto nesinorėtų, kad šios potekstės nustelbtų pačios muzikos grožį. Agresijos albume mažai, daugiau meditatyvumo, melodingumo, subtilių aranžuočių. Ir melodijos, ir Tylerio balsas turi gausybę spalvų, kurioms leidžiama skleistis nestandartinėse kompozicijose. Kūriniai konceptualiai apgalvoti: pavyzdžiui, po „Nuobodulio“ (Boredom) eina „Neturiu laiko!“ (I Ain’t Got Time!), kurį nutraukia telefono skambutis.
Tekstai taip pat nustebino atvirumu ir refleksyvumu. Juose daug vienatvės ir pažeidžiamumo, kartu savęs, kaip visuomenės dalies, suvokimo: pastaraisiais metais būtų sunku surasti bent vieną reikšmingą hiphopo albumą, kuriame neapeliuojama į „Black Lives Matter“ judėjimą. Kiek eilučių prirašysiu, kol gausiu aukso grandinę? / Kiek grandinių užsidėjęs jau būsiu laikomas vergu? / Kiek vergų prireiks, kad iškiltų Natas Turneris [XIX a. vadovavęs vergų maištui – aut. past.]? / Kiek maištų prireiks, kol juodaodžių gyvybės taps svarbios?
Ex Eye
Kanadiečio saksofonininko Colino Stetsono pavardė tapo tiesiog neišvengiama. „Bon Iver“, „Arcade Fire“, BADBADNOTGOOD, „Animal Collective“, netrukus Lietuvoje koncertuosianti Feist ir kiti – visų jų albumuose grojo Stetsonas. Šiemet pasirodė dar ir naujausias jo solo albumas.
Stetsonas – saksofono tradicijos ir technikos inovatorius, šiandien turbūt svarbiausias šio instrumento atstovas pasaulyje (išsamiau apie jį yra rašęs Domantas Razauskas. Bet šiame albume jis vis dėlto yra grupės narys. Tokie džiazo projektai dažnai susiburia ir išsiskirsto, drauge išleidę vieną albumą. Bet užteks ir tiek.
Būgnai, gitara, sintezatorius ir saksofonas albume „Ex Eye“ skamba kaip post-viskas. Sakykim, kad tai avangardinis džiazas. Kūriniai trunka nuo 4 iki 12 minučių, struktūros nenuspėjamos, įrašytos gyvai improvizuojant. O gal sakykim, kad tai black metalas. Taip, hipnotizuojantis postrokas čia perauga į tikrą ekstremalų blacką, kuris kuo puikiausiai skambėtų „Velnio akmenyje“, jei nekreiptume dėmesio į tai, kad nėra vokalo. Kriokia, riaumoja, staugia ir aimanuoja tik instrumentai, nors ir saksofonas, ir kompiuteriniai efektai dažnai suskamba šiurpiai žmogiškai. Žodžių nėra, bet naratyvą išgirsti nesunku.
Džiazo ir metalo derinys skamba labai natūraliai, net keista, kad jį mažai kas išbando. Džiazo lankstumas išjudina leviataniškus metalo masyvus, viskas čia taip grandioziška ir grėsminga, bet kartu ir dinamiška, dramatiška, energinga. Katarsinė muzika!
Lietuvoje, turėdami tokias stiprias džiazo ir metalo tradicijas (bei jų inovatorius), taip pat galėtume pamėginti jas sujungti. Ar bent jau atvežti „Ex Eye“ į kurį nors džiazo ar metalo festivalį.
