Daddy Was A Milkman – Daydreaming
Staigus vilniečio Igno Pociūno populiarumas (800 tūkst. kartų perklausytas singlas „Breathe In“, pasirodymas festivalyje „Positivus“ Latvijoje, anšlaginis solinis koncertas „Vasaros terasoje“) neturėtų stebinti. Tai vienas tų atvejų, kai muzika skamba lyg visad čia buvusi, tik keista, kad niekas dar nebuvo jos sukūręs. Nesiryžčiau prognozuoti, kad „tėveliui pienininkui“ šviečiasi ilga karjera – visai gali būti, kad tai liks jo vieninteliu albumu. Bet šio vertės tai tikrai nesumažina.
Be muzikos, reikšminga I.Pociūno sėkmės istorijos dalis yra labai aiškiai apibrėžtas įvaizdis, vykusiai užkoduotas net pavadinime: nebe pienburnio amžiaus (36-erių), 7 metus dirbęs JAV (taip pat ir pienininku), neplanavęs būti muzikantu, o dainas skiriantis savo dviem vaikams ir žmonai, – paprasta, bet popmuzikos lauke visai originalu.
Albumas labai vientisas: švelnus, šiltas, šviesus, švarus. Apie tokią elektroninę popmuziką vasaromis svajoja kiekviena radijo stotis – ji patinka žmonėms, kuriems muzika tėra fonas, bet neerzina ir išrankesniųjų. Net angliški tekstai vietomis nustebina neprasta poezija: Upės vėl užteka atgal į kalnus / Mano vidiniai fontanai atgyja / Metų laikai keičiasi ir paverčia mane savimi / Turiu savų priežasčių sekti paskui juos. Žodžiu, visais atžvilgiais labai kokybiškas įrašas, vertas tikrai ne tik „Radistų“ dėmesio.
Neteisėtai padaryti – Galėjo būt kitaip
Jei ko Lietuvai tikrai nereikėjo, tai dar vienos humoristinio muzikinio teatro grupės. „Keistuolių“ fenomeną daugelis mėgina pakartoti, bet tą daro nepalyginamai primityviau ir, kas liūdniausia, taikydami ne į vaikų, o į infantilių suaugusiųjų auditoriją. „Suicide DJ’s“ turėjo šarmo ir išradingumo, „Liūdni slibinai“ yra inteligentiški ir išsilavinę. O dainuojančiais mimais prisistatantys „Neteisėtai padaryti“ iš tiesų skamba gana neteisėtai – nes panašiai ir į vienus, ir į kitus, ir į V.Bareikio dabartinę kūrybą, ir į „Antikvarinius Kašpirovskio dantis“, ir į M.Mikutavičiaus linksmesniąsias dainuškas. Tiesa, albumo skambesys nors ir neoriginalus, bet itin profesionaliai suprodiusuotas Germano Skorio ir Donato Juršėno-Donciavo.
Tekstų čia yra apie viską (ir kartu apie nieką), visi jie, pavadinkime, ironiški, bet atrodo parašyti tiesiog per jėgą stengiantis pajuokinti (pirmas kartas nuostabus / apsilaižykime pirštus / pirmo karto nepamiršiu / į sceną lipsiu lipsiu lipsiu). Slogiai prisimenu ir „Neteisėtai padarytų“ koncertą, kuriame tarp dainų buvo juokaujama apie „pirmą meilės kraują“ ir rodomi neva mimų triukai, kai nematoma meškere iš publikos „išžvejojama“ liemenėlė.
Crywank – Don’t Piss On Me, I’m Already Dead
Ieškant naujos muzikos vienas nuostabiausių momentų – kai po kelių valandų, praleistų rausiantis internete, prisiklausius neįtikėtino kiekio šlamšto, nuo kurio jau silpna darosi, staiga vis dėlto išgirsti tai, ko ieškojai.
Tai pirmas studijoje įrašytas grupės iš Mančesterio albumas – ankstesnieji tėra jų lyderio Jameso Claytono verkšlenimai užsidarius kambaryje (jie vadinasi „Džeimsas tuoj mirs“, „Savimyla ant nervinio išsekimo ribos“, „Rytoj yra beveik vakar, kiekviena diena užknisa“).
Naujasis įrašas taip pat kupinas nuostabiai ironiškos savigraužos, bet šįkart su ja dorojamasi pasitelkus ne tik savipagalbos knygas bei žolę, bet ir muziką – eksperimentinį lo-fi emo sadpunk (ar kaip bepavadinsi). Savo neurozes Claytonas transliuoja ir niūniuodamas lyg kokie „Bon Iver“, ir rėkdamas, ir tiesiog perkusijos fone rečitatyvu dėstydamas nerimuotą tekstą: Daug laiko prabėgo / jaučiuos vis taip pat / sėdžiu namie su videožaidimais.
Schoolboy Q – Blank Face
Jei pavyzdingas pirmūnas Kendrickas Lamaras jums atrodo nuobodus, tai 30-metis Schoolboy Q yra kur kas grėsmingesnis ir drauge linksmesnis reperis. Visai paradoksalus derinys: gangsta repas (gatvė, narkotikai, smurtas, bitches ir niggas), komerciški priedainiai ir aukšti kritikų vertinimai.
Emocinė ir techninė (repavimo manierų) įvairovė Q pastato visai netoliese Kanye Westo ir to paties Lamaro. Daug kartų klausant, albumas suskamba vis naujai. Kūrybinį maksimalizmą paryškina ir gausi rinktinių svečių kompanija – Kanye, Anderson Paak, Vince Staples ir kt., – kuri vis dėlto nė trupučio neužgožia vakarėlio šeimininko.
Q neatsižada gatvės patirties, nesiekia tapti tinkamas radijui – dėl to yra laisvas ir nenuspėjamas. Iš tekstų ir vaizdo klipų atrodytų, kad tai kaip tik tas įrašas, kokiems buvo sugalvotas lipdukas „necenzūrinis turinys“. Bet nederamas turinys čia sudėtas į tokią žaismingą ir kūrybišką muzikinę formą, kad prisimeni knygą „Prisukamas apelsinas“, kurioje siautėjantys chuliganai klausosi Liudviko van Bethoveno 9-tosios simfonijos.
Sofi Tukker – Soft Animals
Jei šią vasarą nepasisekė nuvykti į saulėtąją pakrantę, užminti ant ropojančio krabo, paragauti egzotiško kokteilio ir pajusti civilizuotų džiunglių dvelksmą, pasiguosti galima bent jau debiutiniu niujorkiečių „Sofi Tukker“ mini albumu. Duetas įkvėpimo semiasi braziliškuose ir afrikietiškuose ritmuose, dainuoja angliškai ir portugališkai, o elektroniniams garsams pritaria gitara, pianinu ir bongu.
Muzika lengvai geidulinga ir hipnotizuojanti lyg mantra. Vilioja šokti, bet ne pernelyg pašėlusiai, apsvaigti, bet taip, kad kitą dieną gerai jaustumeis. Pats tas net per karščius sunkiai dirbančiam lietuviui, trokštančiam ištrūkti iš rutinos, bet tik pusvalandžiui.
Nenaujiena
BØRNS – Dopamine (2015)
Muzikos agentūra „8 Days A Week“, šiemet atvežusi „naująjį Londono balsą“ Benjaminą Clementiną, rugpjūčio 18 d. numatė dar vieną svečią, apie kurį kaip tik dabar tvytina Taylor Swift. 24-erių amerikiečio Garretto Bornso falcetas bei šviesios popmelodijos primena ir pačią Taylor Swift, ir Katy Perry, ir grupę MGMT, o sėkmingiausiais momentais – klasikus „Beach Boys“.
Ilgaplaukis gražuolis, pamaivišku mergaitės balsu dainuojantis apie „tavo skonį po liežuviu“ ir „tavo cukrų mano venose“, gal dar nebūtų nieko nepaprasto. Bet jo debiutinio albumo dainos įstringa taip nepermušamai, kad tenka net naktimis jas sapnuoti (true story!). Mano grojaraštyje be paliovos sukasi „Dug My Heart“, „The Emotion“ ir „Dopamine“.
„Victoria‘s Secret“ ir „Chrysler“ renkasi „Electric Love“, o FIFA 2016 kompiuteriniame žaidime skamba „Fool“. Žodžiu, tinka viskam, kaip ir turėtų aukštos klasės popmuzika.
