No Real Pioneers – No Real Friends
„Spėjam, kad viskas atsitiko dėl to, jog turėjom visai catchy dainą, ją labai kokybiškai įrašėm, nusifilmavom kietoj studijoj. Nei kokybiški įrašai, nei kietos studijos neturi labai stiprių asociacijų su undergroundu, todėl visa tai ir buvo priimta ne kaip undergroundinis, o kaip rimtas, kokybiškas reikalas. Ir žiūrėt gražu, ir ausies labai neerzina“, – taip Gabrielius iš „No Real Pioneers“ aiškina, kodėl post-hardcore grupė tapo gana žinoma platesniame alternatyvios muzikos klausytojų rate. Jie neretai susilaukia to pašaliečio komplimento: „Šiaip tokios muzikos neklausau, bet...“
Tai vienas iš šios grupės savitumų. Kitas – būtent jie Lietuvoje atgaivino emocionalaus screamo žanrą (iš pradžių bandyta vadinti netgi emo, tačiau Lietuvoje paskui šį subžanrą velkasi verksmingos, vaikiškos konotacijos). Ir įrašuose, ir koncertuose NRP pritrenkia atvirais nervais – nuoga įniršio, skausmo, liūdesio ir kartu išdidumo, kovingumo emocija. Koncertuose būna ypatingas momentas, kai vokalistas į minią rėkia be mikrofono (ir ši atsako tuo pačiu). Atrodytų, nieko nepaprasto, tačiau šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje taip atsiveria retas.
NRP trijulė – Lukas, Karolis ir Gabrielius – susibūrė Alytuje 2011-aisiais. Nuo tada išleido du mini albumus, šis – pirmas ilgo metro. Minėtoji „catchy daina“ – „Not The Day To Fall“ – buvo įrašyta studijoje „Ymir Audio“ su norvegų prodiuserių pagalba. Tačiau šįkart grupė dirbo savarankiškai: „Viską norėjome padaryt savomis jėgomis, DIY principas suteikė daug laisvės. Atrodo, jog trise susikalbėti yra tiesiog paprasčiau. Neskubėjom, turėjom laiko skambesio paieškoms, eksperimentavimams ir idėjų išgryninimui. Be to, Lukas pastaruoju metu labai domisi garso įrašymu, todėl šitas albumas jam buvo savotiška praktika. Ir, žinoma, norėjom kartu praleist daugiau laiko. Ir sutaupyti pinigų.“
Įrašinėdami primityviomis sąlygomis (repeticijų kambaryje ir koridoriuje) NRP orientavosi į grunge, noise, posthardcore garso formuotojo Steve‘o Albini darbus. Purvinesnis, nenublizgintas, aštresnis albumo skambesys atitinka ir pačią muzikos idėją. Dainų tekstai apie lūkesčius ir nesėkmes, planus, ambicijas ir nuleistas karteles.
I buried my soul too deep
I'll dig it out after sleep
The story of failure and doubt
Promises, we will be stopped
Albume pavyko užfiksuoti didžiąją koncertinės energijos dalį, branduolinį ryšį tarp trijų individualybių. Neįpratusiai ausiai albumas nepasiduos iš pirmo karto, tačiau įsiklausius kiekviename kūrinyje galima susirasti savo mėgstamiausią gitaros, būgnų ar boso momentą (pavyzdžiui, didingą gitaros solo paskutiniame epe „The Party“). Žinoma, tokia muzika ne kiekvienam, bet tiems, kam reikia – tikrai geriausia dovana šiemet.
Thinly Veiled – Taste the Plattenbau
Niekas labiau nenudžiugina nei štai toks atradimas. Rausdamasi po pagrindines lietuviškos muzikos pristatymo platformas užkimbi už albumo, kurio pavadinimo nesupranti ir kurio autorių girdi pirmą kartą. Dar smagiau, kai pagūglinusi nerandi absoliučiai nieko. Galiausiai gauni žinutę: „Nesakyk, kad sakiau, bet čia Pauliaus.“
Paulių grojantį pirmąkart išgirdau netradicinėmis sąlygomis – šimtametėje Daržininkų kaimo troboje jis su architektu kolega Joriu prisistatė kaip duetas „Karšti klijai“. Projekcijoje jie rodė „YouTube“ vaizdo klipus apie tai, ką namuose galima nuveikti su... karštais klijais.
„Sėdžiu su gitara ir bandau sugalvoti ką nors įdomesnio. Kai sugalvoju, įrašau juodraštinę versiją, po to pamažu tobulinu, papildau kitais instrumentais. Viską įrašinėju namie, tik dėl būgnų reikia eiti į garažą, nes bute būtų per daug triukšmo. Man atrodo žavu, kad įmanoma viską padaryti pačiam ir minimaliomis priemonėmis. Rezultatas mėgėjiškas, bet daug visko patiri, išmoksti, nereikia daryti jokių kompromisų ir su niekuo tartis“, – taip albumo įrašus man pristatė autorius.
„Thinly Veiled“ (su ironiškai nutylėtu žodžiu „narcissism“) yra jo solinis darbas. O skamba kaip gera indie roko grupė. Tiesa, burti grupę ir atlikti muziką gyvai Paulius kol kas neplanuoja. Gaila, nes nesinori, kad toks kokybiškas ir savitas dalykas liktų asmeniniam naudojimui. Toks požiūris į savo kūrybą gal ir mielas, bet kartu – kiek savanaudiškas. Talentingi žmonės turėtų jaustis mažų mažiausiai įpareigoti skiesti masinį šlamštą ir niekdarystes.
Angliškuose dainų tekstuose patiko absurdo momentėliai, retai dainose naudojami žodžiai (pvz., nostrils – šnervės ar knuckles – krumpliai). Atmosfera iškart įtraukia, o tokie momentai kaip gitaros melodija „Retire“ priedainyje išvis atrodo kaip iš kažkokio neatrasto britų roko albumo. Muzika gali pasirodyti melancholiška, introvertiška, bet jos potekstės tiesiog kutena padus: „Albumo pavadinimas – „paragauk stambiaplokštės statybos“ – kilo iš vaikystės atsiminimų: karštą vasaros pavakarę stoviu balkone, betoninis turėklas siekia man iki burnos, iš nuobodulio atremiu į jį galvą, jaučiu dantimis betono tekstūrą. Panašiai ir su pirmos dainos pavadinimu – kartais per kūno kultūros pamokas reikėdavo bėgti į miškelį už mokyklos, o ten žolėj būdavo išmindyti tokie ratilai. Kai kurie mokiniai tvirtino, kad tuos ratilus kažkaip padaro satanistai.“
Free Finga & Keanu Blunt – Max Pain
Mergos ir buteliai čia kaip iš oro
Pasirodo, kad matai sielą nedorą
Permatai mane kiaurai, pereini odą
Akyse ežerai gėrimo juodo
Šis posmas ir jį pradedančios kelios gitaros natos sukasi mano ausinėse nuo pat mixtape‘o pasirodymo. Koncerte suskambus lietuviškam tekstui buvo galima kone apčiuopti, kaip persimainė publikos laikysena. Tarsi gaivaus oro įkvėpus. Manau, daugelis grupių jau savo kailiu patyrė, kaip stipriai atsiperka bandymas dainuoti gimtąja kalba.
Repo kūrėjas Keanu Blunt (Džiugas Marčėnas) viešiau pasigirdo pernai – „Kablyje“ apšildė JAV repo komandą „Divine Council“, išleido EP „LOST“, su prodiuseriu Justicious sukūrė vis dar per mažai išgirstą hitą „Gucci Coffin“. Free Finga/Fingalick (Tomas Narkevičius) žinomas gerokai seniau – ir kaip elektroninio R&B solo kūrėjas, ir kaip „Without Letters“ narys. Pernai pasirodė jo puikus albumas „EGO“.
Tarp Vilniaus ir Berlyno jiedu sukūrė mixtape‘ą (rinkinį, prisistatymą, nevadina jo albumu). Skirtingų kūrėjų bendradarbiavimas, nors ir įprastas hiphopo kultūroje, Lietuvoje ypač svarbus. Jis rodo scenos gyvybingumą, skatina evoliuciją. Juolab, kad Keanu ir Finga yra pabrėžtinai šiuolaikinės kultūros atstovai, atidžiai stebintys vakarietiškas tendencijas.
Į kultūrą įsirašoma įvairiais semplais – kitų kūrėjų ar autocitatomis – maloniai atpažįstamomis ir slaptomis. Ausiai gali reikėti priprasti prie gausiai naudojamo balsą sintetinančio autotune‘o – irgi svarbaus šiuolaikinio repo elemento. Tačiau albumas labai melodingas, savotiškai lankstus (vis naujai suskambantis), kupinas įsimenančių frazių, priedainių (pvz., „Try Me“).
Emocijų čia ne ką mažiau nei „No Real Pioneers“ muzikoje – nors raiškos forma visiškai kitokia. Moterys, aistra, romantika, sudaužytos širdys ir sulaužyti pažadai – tematika maždaug tokia. Įdomu, kad Keanu, kuris ir vokaliai, ir vizualiai (laikysena scenoje) prisiima dominuojantį, niūroko, savim pasitikinčio macho vaidmenį, tekstuose kaip tik pasirodo švelnesnis, liūdnesnis nei apgaulingai švelniu balsu dainuojantis Finga. Turbūt tas ir įdomiausia, kad perklausęs šį darbą jautiesi pažinęs du skirtingus personažus, atnešančius į Lietuvą trūkstamą repo kultūros dalį.
Flying Saucer Gang – Colours.
Kai šie jauni, rodos, dar niekam nežinomi kauniečiai koncertavo Kauno rotušės aikštėje, susirinko 1500 žmonių. Prieš mėnesį paskelbtas jų vaizdo klipas dainai „She Caribbean“ jau turi pusę milijono peržiūrų. Lietuviškais masteliais tai tikrai aptarimo vertas reiškinys. Ypač todėl, kad tai ne popso, o amerikietiško trepo grupė.
Trepo muzika dabar ne tik viešpatauja tarp amerikiečių klausomiausių dainų, bet ir susilaukia įvairaus smarkumo patyčių – nuo juokingų memų iki įpykusių „tikrojo repo“ ekspertų. Tamsus, šiurkštus trepas (Atlantos gatvių muzika) neatsiejamas nuo prekiavimo narkotikais, naujai atgimusio gangsta gyvenimo būdo. Senosios repo mokyklos atstovai negali ištverti šio žanro atšakos – mumble repo (lietuviškai – „vapėjimo“). Jo atstovai, paveikti rūkomųjų medžiagų ar savo nešiojamų auksinių dantų, vapa nerišlius, beprasmius tekstus, dar pasintetindami juos autotune programa. Visiška priešprieša tradicinei repo sampratai, kai vertinama raiški artikuliacija, socialiai angažuota poezija ir tiesiog rimtas požiūris.
Taigi kauniečių ketveriukė nusprendė šią tolimą kultūrą pabandyti pradaiginti Lietuvoje. Vieni populiariausių mumble repo atstovų „Migos“, atrodo, tiesioginiai jų mokytojai. Paklausti apie muzikines įtakas, vaikinai mini ne tik juos, bet ir visą „naująją hiphopo/trepo atlikėjų kartą“: Travis Scott, Young Thug, Post Malone, Lil Uzi Vert, A$AP Rocky, Playboi Carti, Young Dolph, 21 Savage. Iš vyresnių jų pagarbos nusipelno Kanye West ir Kid Cudi. Nors klasikiniai praėjusio amžiaus reperiai į jų sąrašą nepatenka, jame yra tokie klasikinio roko kūrėjai kaip „The Doors“ ir „Led Zeppelin“. Beje, į kalbas apie lietuvių reperius grupė net nesileidžia. Iš jų tekstų taip pat nesuprastum, Kaune veiksmas vyksta ar Atlantoje:
Fetti on fetti on fetti
Bitch I’m trying to get heavy
Got plenty of hoes sittin' drunk in my chevy
Žolė, babkės, mašinos ir kekšės – visa privaloma tematika, taip erzinanti „sąmoningus“ reperius. Tik tiek, kad vietoj gangsteriškos, ginkluotos atmosferos čia turime linksmą ir nepavojingą jos iškamšą. Mano manymu, tokie žaidimai jokios žalos rimtajam repui nedaro. Grupės albumas vienodokas, bet su bangeriais, kurie iškart pakelia nuotaiką. Atsipūtusios, nerūpestingos, žaismingos muzikos pastaruoju metu Lietuvoje daugėja. Senimas tegu sau piktinasi, bet akivaizdu, kad jaunajai publikai to reikia.
Miss Red – K.O.
Miss Red (Sharon Stern) gimė lenkės ir Maroko žydo šeimoje Izraelyje. Debiutinio albumo (https://pressurerecords.bandcamp.com/album/k-o) viršelyje – jos senelis, buvęs boksininku 5 dešimtmečio Maroke, iš ten emigravęs į Haifą. Britų elektroninės muzikos kūrėjui Kevinui Martinui koncertuojant Tel Avive, Sharon užšoko ant scenos ir pradėjo drauge improvizuoti. Taip spontaniškai gimė jų kūrybinė partnerystė. Jų namais tapo Didžioji Britanija, dabar – Berlynas.
Miss Red dainuoja regio stiliumi jamaikietiška anglų kalba. Nuo Elvio laikų tokia kultūrinė apropriacija, kai baltieji atlikėjai pasisavina juodaodžių akcentą ar žargoną, paprastai sulaukia smerkiančių žvilgsnių. Tačiau kritikai Miss Red pateisina. Jos muzikoje jaučiama pagarba tradicijai, kruopštus mokymasis iš geriausių jos atstovų.
„Regio muzika mane patraukė dėl dvasingumo. Judaizme muzika yra malda. O regis – rastafari malda. Čia svarbiausia pakylėta dvasia. Pagarba planetai ir motinai žemei“, – sako atlikėja. Aštriai, greitai, energingai ji repuoja pagal K.Martino šokių ritmus, paveiktus industrial ir techno muzikos. Albumas intensyvus, paranojiškas, net kiek varginantis, tačiau tikrai vertas dėmesio tvankiais vasaros vakarais.
