Tarp populiariausių šiųmetinių albumų bei dainų ne taip ir daug tokių, kuriose niekaip neužsimenama, nereaguojama į politinio klimato pokyčius, neišreiškiamas solidarumas, kritika, neatveriamos universalios moterų ar afroamerikiečių patirtys. Vakarų topuose, dominuojamuose hiphopo ir R&B, itin sumažėjo dainų, kurios būtų tiesiog smagus eskapistinis popsas (ir kritikai tikrai atkreips dėmesį, kad, tarkim, Taylor Swift albume rūpinasi vien savimi).
Apsidairius Lietuvos populiariojoje ir alternatyviojoje scenose, matyti, kad šios tendencijos mūsų dar tikrai nepasiekė.
Svarbiausia net ne tai, kad muzikantai yra politiškai sąmoningi, bet tai, kad toji kiekvieno patiriama politinė įtampa verčia kurti bekompromisę, emociškai įkrautą, nevienadienę muziką. Neabejotinai svarbiausias šių metų albumas – „DAMN.“, jau trečias Kendricko Lamaro šedevras iš eilės, ne tik kritikų, bet ir klausytojų favoritas, – skirtas apmąstyti socialines, religines, rasines dilemas per asmeninius paties reperio išgyvenimus. Bet drauge tai ir tiesiog energingo, agresyvaus, vežančio repo įrašas. Mano pačios „Spotify“ statistika teigia, kad būtent šio albumo šiemet klausiausi dažniausiai.
Apsidairius Lietuvos populiariojoje ir alternatyviojoje scenose, matyti, kad šios tendencijos mūsų dar tikrai nepasiekė. Tiesa, šiemet pamatėm, kad muzikantai – nuo pankų „Frank Fitts“ iki didžėjų „Radistų“ – vis dėlto nesunkiai gali susivienyti ir vienas po kito neatlygintinai koncertuoti Parlamento aikštėje. Šūkis „Laisvė rokenrolui“ skambėjo garsiai ir plačiai, pati nešiojau specialią apyrankę. Bet ir tada, protesto koncerte, ir juolab dabar, retrospektyviai, apmaudu, kad susivienyta buvo dėl tokio populistinio, žiniasklaidos išpūsto ir šiaip jau dviprasmiško alkoholio vartojimo reikalo. Iš tokio aktyvizmo tikrai neverta tikėtis įkvėpimo kūrybai.
Ne vienas užsienio kritikas, kalbėdamas apie 2017-uosius, mini moteris muzikantes. Topų viršūnių užkariautojos (Cardi B, Lorde, SZA), išskirtinės alternatyvios muzikos kūrėjos (mano klausomiausios: Ivy Sole, ABRA, Tash Sultana), galiausiai, jei pastaruoju metu ir gimsta įdomios roko muzikos, tai ją kuria būtent jaunos merginos (vėl iš mano asmeninio „Spotify“: „Makthaverskan“, „Belako“, „Porridge Radio“).
Šios moterų kūrėjų bangos Lietuvoje laukiu labiausiai. Šiemet pasirodęs GJan albumas, deja, pasirodė jau išsikvėpęs – jo laikas buvo prieš porą metų. Atradimu man tapo būgnininkė Shiny Raia, išleidusi solinį albumą – jos muzikoje dar daug netvarkos, bet nemažai ir potencialo. Be konkurencijos ryškiausias moters proveržis šiemet – migloko. Jos nenuoseklus kelias į šlovę užsitęsė, bet ką tik išleistas albumas „Scared Tears“ ir ypač du koncertai, kuriuos man teko laimė matyti, yra nuostabaus naujo etapo pradžia. Negaliu atsidžiaugti, kad ją tokią, „nelietuviškai laisvą“, mato jaunos merginos ir susipranta, kad scenoje nebūtinai turi slėptis už pianino, stypsoti įsitvėrusios mikrofono stovo, būti vyriškai bejausmės ar, atvirkščiai, vienišos ir apsiverkusios. Galima juoktis dainuojant, galima sakyti „jėga, bliamba“, galima išsirengti, vaikščioti tarp klausytojų ir šokti taip, kaip šokasi.
O vyrų šiemet, kaip ir kasmet, Lietuvos muzikos scenoje atsirado nemažai ir puikių. Svarbiausias iš jų, žinoma – Junior a, metų pradžioje prasprūdęs į globalius „Spotify“ vandenis. Jo sapniška, namų gamybos elektronika šiemet pirmąkart nuskambėjo gyvai ir buvo išleista dviejuose mini albumuose, kuriuos sukau visus metus ir dar nenusibodo. Ar užmegs jis kokią nors tarptautinę karjerą, turbūt paaiškės kitąmet, bet jo sėkmės pavyzdys – paprasto bičo, kuris viską pasidarė pats, – tikėkimės, įkvėps ir daugiau tų, kurie savo įrašus slepia kompiuterio archyvuose.
Dar du (kol kas – vietinio lygmens) proveržius Lietuvos scenai padovanojo klubo „Tamsta“ rengiamas jaunų grupių konkursas „Garažas“. Pernai jį laimėjęs duetas „Abii“ šiemet pagaliau prisiruošė savo muziką išleisti. Būtent „Vinegar“ keliauja mano šių metų mėgstamiausio lietuviško albumo titulas. Būgnų, gitaros, galingo vokalo ir kompiuterio muzika transliuoja klasikinio roko ir grunge energiją, bet paslaptingu būdu skamba ne nostalgiškai, ne retro, o futuristiškai. Joje daug aistros ir emocinio atvirumo, kuris jaudina ne tik koncerte, bet ir, retas atvejis, klausantis įrašo.
Šiemet „Garažo“ nugalėtojais tapo „Timid Kooky“, kurie ką tik paskelbė pradėję albumo įrašus – tad čia pažadas 2018-iesiems. Net ir be albumo, jiems keliauja mano šių metų mylimiausios grupės apdovanojimas. Per metus buvau turbūt dešimtyje jų koncertų – rūsiuose ir kiemuose, 3 valandą nakties ir 3 valandą dienos. Tarp trijų šios grupės vaikinų tvyranti energetika, muzikinis išradingumas, humoro jausmas ir tiesiog sveikas protas kiekvieną kartą yra atgaiva nuo visų rūšių susireikšminimo, pykčio ir liūdesio.
Šia džiugia gaida surašiau asmeninį mėgstamiausių šiemet išleistų lietuvių muzikos kūrinių dešimtuką, skirtą visiems pesimistams.
1. ba. – Pati kalta
2. Abii – Digitalogy
3. Suicideoscope – Untuck
4. Keanu Blunt & Justicious – Gucci Coffin
5. Junior A – Above and Beyond
6. GJan – Monsters
7. jauti – Optimism Is Not That Good
8. Jonas Drema – Brownie
9. Solo ansamblis – 1
10. Vaiper & Fingalick – Ballad of a Newman
