Ne pirmą kartą Lietuvoje viešinti vokalistė Celia Leiria kartu su virtuozais gitaristais Pedro Amendoeira ir João Filipe žada atskleisti portugališkos sielos gelmes.
– Celia, kaip jūsų gyvenime atsirado fado?
– Fado mano gyvenime yra nuo pat gimimo, nes senelis jau dainavo fado, tėtis taip pat, tad kiek save prisimenu, visada mėgau klausytis šios muzikos ir ją išjausti. Galbūt man ir nepatiktų fado, bet tikriausiai tai likimas, kaip ir paties žodžio „fado“ prasmė, kad susiklostė būtent taip.
– Ką prisimenate iš savo pirmos viešnagės Lietuvoje? Ir ką jaučiate dabar, kai sugrįžtate?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau savo brangaus bičiulio, jau deja iškeliavusio, Nuno Guimarães kvietimu. Nuno gyveno Lietuvoje ir rūpinosi portugalų kultūros sklaida, tad pakvietė mane dalyvauti tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai-aš“. Tai buvo neįkainuojama patirtis, sutikau daug žmonių, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Be to, tai buvo puiki galimybė atrasti muziką iš viso pasaulio!
Grįždama į Lietuvą aš laukiu susitikimo su jūsų publika, kuri taip jautriai klausosi fado muzikos, nori pažinti portugalų kultūrą. O kas jau yra girdėjęs ir žino, esu tikra, atvyks pajausti portugališką sielą, kuri atsiskleidžia per fado skambesį, nes fado turi magiją paliesti žmonių širdis, tai yra jausmų kupina muzika.
– Tikriausiai, čia ir yra fado muzikos paslaptis?
– Taip. Fado muzika savyje talpina daug jausmų. Žodžiai taip pat turi svarbą, dainuojama apie gyvenimą ir viską, ką gyvenimas mums suteikia. Manau, kad svoris, kurį suteikiame žodžiams, pasiekia žmonių širdis per melodiją ir muziką. Portugalijoje, kai užsieniečiai išgirsta fado, jie verkia, net jei nesupranta ne žodžio. Man tai yra labai svarbu, nes tai įrodymas, kad aš gerai atlieku savo darbą. Be paties jausmo, kurį aš įdedu į dainą, tai yra siela, kuri apsinuogina, ir žiūrovai tai jaučia.
– Turbūt kalbate apie „saudade“ – emocinį fado elementą ir žodį, kuris sunkiai išverčiamas į bet kurią pasaulio kalbą? Kaip jį paaiškintumėt?
– Saudade – tai ilgesys, kažko – žmogaus ar akimirkos, kai suspaudžia krūtinę, o gerklėje sustingsta gumulas! Kartais ilgesys gali būti liūdnas, kai, pavyzdžiui, pasiilgstame mirusio žmogaus, o kartais – melancholiškas, kai ilgimės išgyventų akimirkų ar žmonių, kurių seniai nematėme. Galima sakyti, kad tai – karčiai saldus jausmas, kurį išgyveni kartais su liūdesiu, kartais su šypsena.
– Kokių lauktuvių iš Lietuvos parvešite į Portugaliją?
– Draugai prašo magnetukų (juokiasi). Bet aš visada, kad ir kur būčiau, parsivežu man reikšmingus dalykus, kurie tapatinasi su draugais, ir, kurie asocijuojasi su ta vieta, kur lankiausi. Esu tikra, kad kiekvieną išgyventą akimirką išsaugosiu širdyje. O su draugais džiaugsmingai pasidalinsiu, kokia esu laukiama Lietuvoje! Ir už tai turiu padėkoti mano koncertų organizatoriams „Bardai LT“, žmonėms, kurie leidžia man jaustis jūsų šalyje kaip namie ir kuriuos visada nešiojuosi savo širdyje, nuo pat mūsų pažinties 2011 m.
– Ačiū už pokalbį!
Celia Leiria, Pedro Amendoeira ir João Filipe koncertai vyks:
Liepos 10 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje (paskutiniai bilietai)
Liepos 11 d. 20 val. Marijampolės poezijos parke (renginys nemokamas)
Liepos 13 d. 17 val. Dusetų kultūros centre – dailės galerijoje (bilietai kakava.lt ir vietoje)
Liepos 14 d. 17 val. Bistrampolio dvare (bilietai kakava.lt ir vietoje)
Papildomas koncertas Vilniuje liepos 15 d. 19 val. muzikinio baro „Artistai“ kiemelyje (bilietai kakava.lt ir vietoje)