2016 05 16

Liutauras Degėsys: Metų ratai ir „Eurovizijos“ vežimai

Lekia mėnesiai, plasnoja dienos, byra sekundės. Ateina ir praeina laikas. Būna laikas, kai laiko nėra. Būna, kad nėra kur jo dėti. Ir tuomet į pagalbą ateina televizorius. Išsižiojęs, spindintis, aistringas, viliojantis, kviečiantis – tik prieik per arti, ir jis tave prisitrauks, pabučiuos į akis, surakins tavo lūpas ir suris visą tavo laiką.
Liutauras Degėsys
Liutauras Degėsys / Nuotr. iš asmeninio archyvo

O gal net ir patį tave sumaumos su visom tavo tiksinčiom sekundėm. Vienas mygtuko paspaudimas – ir jūs jau abu: jis jau tavo – ir tu jau jo. Tu jau nebe savo. Pikseliai kutena tavo jutimo organus, skatina fiziologiją, spaudo tavo mygtukus, ir tu pradedi gauti visokiausių dirgiklių, pranešimų ir vaizdų. Pajunti, kaip būgnininko ritmas sutampa su tavo širdies plakimo ritmu, muzikos garsai pulsuoja kraujo bangomis, ir tu savo gėdai pajunti, kad dirginimas tau visai patinka.

Kad nepamirštum, kad tik neatsipalaiduotum. Nepradėtum judėti į muzikos ritmą. Nes tu nesi koks paprastas klausytojas, tu esi intelektualas.

Na, nebent sėdi susiraukęs, reflektuoji ir kritikuoji. Nebent – tu į viską žiūri su distancija. Visą laiką matai ne tik vaizdus, bet ir save – sėdintį ir matantį tuos vaizdus. Išsižiojusį, burbantį. Sėdi prieš tokį savo sąmonės veidrodį ir matai save – apsivilkusį senus marškinėlius su užrašu – „popsas užkniso juodai“. Ir marškinėliai juodi, o popsą smerkiančios raidės – baltos. Kad nepamirštum, kad tik neatsipalaiduotum. Nepradėtum judėti į muzikos ritmą. Nes tu nesi koks paprastas klausytojas, tu esi intelektualas. Tu turi girdėti ir stebėti – ką tu girdi, kaip tu girdi ir kodėl tu girdi tai, ką girdi. Gal jiems jau pasigirdo. Gal jie negirdi to, ką reikėtų girdėti. Gal jiems tik girdisi. Gal jie jau maudosi neteisingose, nešvariose nuogirdose. Gal jie nemato, ką reikia matyti. Gal jie žiūri ne ten ir ne taip, ir todėl jiems nieko nesimato.

Iš viso šito chaoso tavo galvoje tu staiga supranti, kad tu ne šiaip prisėlinai prie televizoriaus. Tave pakvietė, suviliojo ir atsivedė „Eurovizija“. Jį įsibruko į tavo galvą, apnuodijo tavo kraują, Tu ne šiaip jau įsijungei, paspaudei mygtuką. Tave atvedė likimas arba tavo specifinis, profesinis pašaukimas: tu turi ne tik matyti, ką matai, bet ir suprasti. O supratus – dar ir kitiems paaiškinti.

Ir todėl tu matai ir sakai: „Eurovizija“ jau senokai yra politinių, kultūrinių, kaimynystės ir kitokių santykių aiškinimosi arena. Ji tiesiog pigus sociologinis eksperimentas, padedantis išsiaiškinti, kokios tautos, nacijos ir valstybės draugauja ir vienos kitoms jaučia simpatiją. Ką galvoja vienos tautos apie kitas tautas. Kas ką dar myli, kas jau nelabai. Tuo pačiu galima pasiaiškinti, kaip ten mūsų emigrantai – ar vis dar tose pačiuose užsieniuose užstrigę. Ar dar turi ir žiūri televizorius, ar dar myli Lietuvą. Ar daug tų mūsų tautiečių visokiose airijose, norvegijose, ispanijose. Nes iš ten jie siunčia žinias mums visiems. Balsuodami už muziką ar dainą, arba netgi už visai kokį konkretų giedorėlį – iš tiesų jie balsuoja už Lietuvą, už mūsų protėvių žemę. Iš tiesų – ne visai svarbu – kas ten, kur ten ir apie ką dainuoja. Svarbu, kad lietuvis. Nebūtinai lietuviškai. Svarbu, kad iš Lietuvos…

Per „Euroviziją“ galima netgi pasitikrinti, ar tik mūsų valstybėje nepriviso kokių slaptų priešų, kurie visus metus slepiasi ir maskuojasi, apsimetinėja patriotais, o per „Euroviziją“ ima ir išsiduoda. Ima ir pabalsuoja už neteisingą, priešišką valstybę. O paskui – ne tik pabalsuoja, bet ir plepa visokias nesąmones. Kalba visai ne tai, ką reikėtų kalbėti. Žodžiu, velnias juos traukia už liežuvio, kipšas sugundo paspausti balsavimo mygtuką – ir jie visi išlenda, kaip Pilypai iš kanapių, kaip ylos iš maišo, kaip gegutės iš laikrodžių. Ir tai yra gerai. Mes pamatome juos visame gražume. Tuos neteisingai galvojančius. Beje, išryškėja ir visokie neapsisprendėliai – kurie neturi tvirtos nuomonės, nes, jų manymu, jiems amžinai nepakanka informacijos.

Gerose, teisingose rankose, net ir toks ginkliūkštis gali padėti išryškinti priešų lizdus ir gaujas.

Jie sako – pažiūrėkime iš kitos pusės, gali būti, kad ten yra povandeninių srovių, gal ten yra ne tik tai, ką matome. Juos pačius mes aptinkame visame gražume. Šiuo metu, kai reikia aiškiai apsispręsti, tvirtai žinoti ir būti pasiryžusiems viskam – jie bando mūsų kantrybę savo išvedžiojimais. Kažkokių kitų nuomonių, kitų pusių užsimanė. Papildomų svarstymų. Mes jiems taip ir sakome – velniop jus, galvojančius. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Štai kaip „Eurovizija“ gali būti panaudota, kaip ideologinis ginklas. Gerose, teisingose rankose, net ir toks ginkliūkštis gali padėti išryškinti priešų lizdus ir gaujas.

Šia prasme „Eurovizijos“ analizė primena kitą sociologinį tyrinėjimą – kai pasienių miesteliuose sociologai rausiasi šiukšlių dėžėse ir ieško cigarečių pakelių be banderolių arba pakelių su labai blogų šalių banderolėmis. Rūkantis rūko ir surūkęs – išmeta pakelį. Sociologas tik capt iš šiukšlių dėžės – išsitraukia ir žiūri: iš tų pakelių galima aiškiai pamatyti, kiek žmonių sumokėjo akcizą Lietuvai, o kiek žmonių rūkė kontrabandines cigaretes, o tai reiškia, kad akcizą sumokėjo ne į savo, o į tų svetimų, negerų valstybių iždą. Iš šiukšlynų analizės galima padaryti įdomių išvadų apie kontrabandos mastą...

Čia nenorima pasakyti, kad „Eurovizija“ – irgi šiukšlynas, ir kad kažkoks balsavimas – tai dvasinė kontrabanda arba propaganda. Nors šiek tiek panašumo esama: kai matau benamius, besirausiančius konteineriuose, vis krūpteliu – pagalvoju – gal ten koks pažįstamas sociologijos profesorius atlieka eilinį tyrimą. O kai girdžiu „Eurovizijos“ politines analizes ir interpretacijas, suprantu, kad tie kalbantys ir yra vieninteliai intelektualai, kurie gali žiūrėti „Euroviziją“ nesiteisindami. Tie sociologai ir politologai ne žiūri ir klauso, bet žiūri – kas žiūrėjo, ir klauso, kas ko klausė. Supraskite, toks jų darbas: analizuoti visokias Europos vizijas. Žiūrėti, kas – už ką – kodėl balsavo ir iš to daryti išvadas apie socialinius, politinius ir moralinius pakitimus Europos žemėlapyje. Tegu šoka ir dainuoja tie, kuriems nesvarbi ateitis. Tie, kurie gyvena akimirkomis. Tegu džiaugiasi, puošiasi, vaikšto apsikabinę. Bučiuojasi, linksminasi.

Mums – svarbiausia – neatsipalaiduoti.

Laikas eina. Praeina. Bet jis vis tiek dar ateis…

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų