Kas galėjo grupės „Skamp“ laikais pagalvoti, kad Victoras Diawara taps vienu reikšmingiausių Lietuvos muzikos kultūros formuotojų. Net ir jam pačiam, kaip pasakoja, menų fabrikas „Loftas“ buvo netikėtas eksperimentas. 2009 m. jųdviejų su žmona Živile įsigytos patalpos jau senokai tapo pagrindine alternatyvios muzikos vieta Vilniuje ir Naujamiesčio kultūriniu centru.
Festivalis „Loftas Fest“ šiemet įvyko jau aštuntą kartą. Jo istorijoje būta nesėkmių, konfliktų su kaimynais, policijos atvykimų ir net pagrindinės renginio žvaigždės atsisakymo groti po kelių minučių pasirodymo. Dėl viso to tik dar džiugiau stebėti, kaip festivalio organizatoriai nepasiduoda, kasmet taisosi, keičiasi ir tobulėja. Festivalis intensyviai bendradrabiauja su kitais tarptautiniais projektais – festivaliu „What‘s Next In Music?“, projektu „Europavox“, dalyvauja tarptautinėse mainų programose, sulaukia palaikymo iš savivaldybės. Tai leidžia didžiąją dalį renginio (išskyrus kelias didžiausias žvaigždes) pristatyti nemokamai, kas atrodo ganėtinai neįtikėtinai išvydus festivalio mastą ir kokybę.
Kasmet plečiama gatvės meno kolekcija „Open Gallery“ – „Elfos“ gamyklos teritorijoje dabar iš viso išpiešti 34 darbai. Mano akiai, jų vienoje vietoje net per daug – lyg labai turtingoje meno galerijoje, kur paveikslai sugrūsti vienas prie kito, nors kiekvienas juk nusipelno atskiro dėmesio.
Galva susisuka vos patekus į tamsią „Loftas Fest“ erdvę, bandant susigaudyti tarp septynių įrengtų scenų. Penktadienį, 13-tąją, čia atėjau iš ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“, kurio nespalvotų filmų ir jų kafkiškų erdvių pojūčiai prasitęsė jau „Elfos“ teritorijoje. Erdvės yra įspūdingiausias „Loftas Fest“ aspektas, ir kasmet jų atrandama, sutvarkoma, pritaikoma vis naujų. Iš viršaus žvelgi į raudonai nutviekstą požeminį garažą, lipi ant stogo, sukiesi tarp žaižaruojančių veidrodinių atspindžių, leidiesi į techno muzikos rūsį, lipi į balkoną, žvelgi žemyn į minią... Gali žiūrėti kiną, baletą, spektaklį, gali medituoti audiovizualiniuose performansuose, gali fotkintis mirguliuojančio brangakmenio fone.
Muzikinėje programoje nustebino „rimtos“ muzikos gausa, t.y. muzikos, kuriamos turint akademinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, Baltarusijos akordeonininkas Yegor Zabelov kadaise kompozitorių konkursą laimėjo į savo kūrinį įterpęs „Prodigy“ citatų. Jo avangardinis akordeoninis pankrokas „Lofto“ garaže, manau, daug kam buvo netikėtas. Multiinstrumentininko, kompozitoriaus iš Graikijos Theodore pasirodyme derėjo „Sigur Ros“ melancholija su pianinu ir 9 dešimtmečio elektronine atmosfera. Britų kompozitorius, pianistas Tom Hodge pasirodė su čekų prodiuseriu, klarnetininku Floex. Didžiojoje lauko scenoje jie taip pat grojo neapibrėžiamą stilių tarp klasikos, džiazo ir elektronikos.
Viso šio avangardo kulminacija, be abejonės, tapo „Shortparis“ iš Rusijos. Ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą jie Lietuvoje, bet šis turbūt buvo tobuliausias. Eklektiški ir ekscentriški, teatrališki ir šiurpiai gundantys. Sunkiai įvardijamo stiliaus – popmuzikos, XX amžiaus pabaigos techno, melancholiško wave ir pikto postpanko kombinacija. Kažkas labai originalaus ir kartu taip artimo, nes sukurta iš viso to praeities ir dabarties (po)sovietinio kultūrinio chaoso.
Būtina paminėti, kad „Loftas“ kasmet susikviečia visą šiuolaikinės lietuviškos alternatyvios muzikos žiedą: nuo visai šviežių IYE, „Juzt“, „Egomašina“ iki jau pažengusių „Timid Kooky“ ar „Crucial Features“.
Abu vakarus puikų įspūdį paliko lietuviai, kuriems buvo skirtas „lauko headlinerių“ vaidmuo. Ir „KanDIs“ (V. Diawaros ir Algirdo Kaušpėdo projektas), ir „Freaks on Floor“ atrodė atklydę iš didesnių stadionų, užtikrinti profesionalai su itin kūrybiškomis ir prašmatniomis vizualizacijomis (ar tiesiog nesudėtingu sumanymu su šešėliais).
Per šias dvi grupes, tiesa, ypač jautėsi publikos pasyvumas. Nė už ką niekas nenorėjo niūniuoti drauge su J. Jaručiu. Galbūt tai susiję su tuo, kad koncertas nemokamas: už bilietą nemokėjau, niekuo neįsipareigojau. Skirtumas tikrai jautėsi patekus į mokamą zoną „Lofto“ viduje, kur atmosfera buvo tiesiog įsielektrinusi dėl dviejų mylimiausių naujosios kartos grupių šalyje – „Solo Ansamblio“ ir „ba.“.
„Solo Ansamblis“ skendo tamsoje ir dūmuose, visiškai nebeįžiūrimi scenoje, o jei kokioje properšoje ir sušmėžuotų – iškart esi apakinamas aštrių šviesų. Šįkart man ypač patiko dainų eilės tvarka – naujausia grubesnė kūryba („Limonadas“ ir „Netildai“) įrėmino ankstesnę, poetiškesnę. Patriotinis pasididžiavimas apima matant, kad neva „apšildytojai“ „Solo Ansamblis“ skamba ne mažiau įspūdingai nei neva „pagrindinės žvaigždės“ „Modeselektor“. IDM prodiuserių duetas šiemet pristatė naują albumą „Who Else“ ir jau ne pirmą kartą į Lietuvą atvežė tikro berlynietiško techno diskoteką.
Antrąjį vakarą pasirodę „ba.“ stilistiškai taip pat puikiai tiko prie pagrindinio – britų „Shame“ pasirodymo. Muzikine prasme lietuviai gerokai liūdnesni ir labiau egzistenciški, bet akivaizdu, kad energetiškai abi šios grupės – vienos kartos. Po gerų penkiolikos metų, kai Vakarų pasaulyje indie rokas įtvirtino tvarkingą, ramų, atsakingą ir nuobodų atlikimą, pastaruoju metu scenon grįžta laukinė, gaivališka energija, nuogos prakaituotos krūtinės, lipimas žiūrovams ant galvų („Shame“ vokalistas nuo scenos šoko jau per pirmą dainą ir po to dar ne vieną kartą), karstymasis scenos konstrukcijomis ir tiesiog riksmas iš visų plaučių.
Grupė „Shame“ vos pernai išleido debiutinį albumą „Songs of Praise“, kuris daugelio muzikos kritikų sąrašuose tapo geriausiu metų roko albumu, o pati grupė – viena geidžiamiausių Europos festivaliuose. Visiškai neįtikėtina jau dabar (ne po penkerių, ne po dešimt metų) matyti juos Vilniuje.
Tiesa, „Shame“ kūrybinis modelis nėra kažkokia naujiena – tai samoningas pankroko istorijos atgaivinimas. Grupė „ba.“ individualumu juos netgi pranoksta. Bet energetiškai abu šie pasirodymai buvo tobuli šio laiko muzikos pavyzdžiai. Kaip turbūt ir pats „Loftas Fest“ – jame pasiklydęs susigaudysi, kokia gi yra ta Lietuvos muzikos kultūra.