Grupė „Parranda Polar“ gyvuoja jau ketverius metus ir groja kumbiją – Lotynų Amerikos folklorą.
Kaune „Volfas Engelman“ kiemelyje groję „Parranda Polar“ karštą vasaros dieną išjudino nemažai kauniečių.
Bositas Vytautas Puidokas, vokalistas ir dainų autorius Adomas Koreniukas ir mušamaisiais grojantis Jonas Narbutas sako, kad jų muzika atranda vis daugiau klausytojų.
Tiesą sakant, šio interviu vadinti interviu net nelabai tinka. Greičiau tai – dviejų grupės narių tarpusavio pokalbis.
Kas yra „Parranda Polar“?
Adomas: Tai čia jau klasikinė istorija.
Bet klasika nesensta.
Adomas: Taip, nesensta. Viskas paprastai. Gyvenau Pietų Amerikoje, tada grįžau į Lietuvą ir pabaigiau mokslus. Paskui vėl išvažiavau. Į Pietų Ameriką nusivežiau mažą žaislinį akordeoną. Ten išgirdau akordeoninės kumbijos ir ten susipažinau su mūsų bosistu – su Mažyliu (Vytautu Puidoku – aut. past). Jis ten keliavo. Buvo aukštas, tai nebuvo sunku pamatyti. Tada pagalvojau, kad su juo gyvenime nenorėčiau turėti jokių reikalų. Jo ypatingas charakteris.
Idėja kurti grupę ir groti Lietuvoje kilo Jonui. Jį pažįstu seniai, kartu anksčiau grojome grupėje „Bekešo vilkai“.
Kai grįžau iš Pietų Amerikos, Jonas paprašė paleisti tų kraštų muziką, kuri mane kabina. Aš paleidau kumbiją. Ritmas liko Jono galvoje. Sako: reikia kažką daryti.
Maniau, kad grosime tik armonika ir būgnais, bet Jonas, kuris daug supranta apie muziką, sakė, kad reikia „mėsos“, tad šiuo stiliumi atsirado bosinė gitara.
Vytautas: Mūsų visų ypatingas charakteris.
Adomas: To negali nuneigti.
Vytautas: Parašyk: ypatingo charakterio grupė „Parranda Polar“
Adomas: Pirmasis mūsų koncertas buvo geras ir daug žadantis, jis buvo Vilniuje, Kirtimuose. Buvome nustebę: labai daug žmonių, gera atmosfera. Geras jausmas. Buvom pavargę, bet buvo smagu.
Apie kumbiją Lietuvoje žinoma mažai, ir, matyt, ją grojate tik jūs? Tai yra kaimo muzika?
Adomas: Neseniai girdėjau komentarą iš meksikiečių: kaip gerai, kad Europoje groja kumbiją, be jokių prietarų ir išankstinės nuomonės.
Vytautas: Paprasta muzika. Jie gal įsivaizduoja, kad europiečiai kitokie.
Adomas: Ten (Pietų Amerikoje – aut. past.) yra visko: ir rasizmo, ir susiskirstymo, kai miestiečiai galvoja, kad ten kaimiečiai ir panašiai.
Bet iš tiesų kumbija yra labai nevienoda, jos yra labai daug. Ji populiarėja jaunimo tarpe, atsiranda elektroninė kumbija. Tai, ką mes grojame, labiausiai artima Kolumbijos kaimo muzikai.
Kai aš prieš dvejus metus važiavau į Kolumbiją ieškoti kumbijos, jie nusistebėjo, o tie, kurie grojo, žiūrėjo pagarbiai. Nes pačioje Kolumbijoje kumbijos dabar gerokai mažiau. Jie kažkaip kitą muziką perėmė. Šio stiliaus muzikos daug ir ji evoliucionuoja.
Vytautas: Mūsų įkvėpimo šaltinis yra 1960-1970 metų kumbijos atlikėjas Andres Landero. Jis buvo pirmasis atlikėjas, kuris patiko mums visiems trims. Tapo tarsi atspirties tašku. Tai buvo legendinis kumbijos atlikėjas, o jo atliekama muzika – gili ir dvasinga tiek tekstais, tiek muzikine prasme.
Po to grojome įvairios kumbijos, įvairių jos porūšių. Turime kūrinį, kuris labiau argentinietiškas, miestietiškas, kiti kūriniai – senesnės kumbijos. Skiriasi ritmas ir yra mūsų pačių kūrinių, kuriuos net sunku pavadinti kumbija.
Kuriame patys. Turime tam tikrą dalį folklorinių kumbijos kūrinių, bet didžioji dalis – sukurta mūsų. Labai džiaugiamės, kad galime pasiūlyti lietuvišką kumbijos interpretaciją. Savi tekstai, savos temos, savas skambesys.
Kuo jums patinka kumbija?
Adomas: Mane Pietų Amerikoje labiausiai sužavėjo paprasti žmonės, kaimiečiai, jų paprastumas, betarpiškumas, cinizmo nebuvimas. Ir tada pats tuo užsikrėčiau. Mažylis irgi. O muzika buvo viso to simbolis.
Vytautas: Labiausiai žavi paprastumas. Kumbija gali pasiekti bet kokį klausytoją: kūdikį, vaiką, pensininką, paauglį, miestietį, mamą, tėtį, vilnietį, kaunietį. Man tai ir tam tikra terapija, nes Lietuvoje būna tamsu, dažnai liūdna, ypač – žiemą. Būnu nervingas, ir kai pradedu groti, apima geras jausmas. Šviesus ir paprastas. Ne tik mus, bet ir mūsų klausytojus.
Mūsų publika keičiasi. Tie žmonės, kuriems mes pradėjome groti, dar yra su mumis. Bet tuo pačiu atsiranda ir naujų žmonių. Klausytojų ratas plečiasi.
Adomas: Bet ne nišiškai eina. Mes pradžioje grojome savo draugams ir labai mažai žmonių grupei. Dabar kur mus pastato – ten atstovim. Ir žmonėms tai patinka.
Kumbija nėra ta muzika, kurios klausosi kažkas. Pavyzdžiui, jei aš ne metalistas – aš nesiklausau metalo, jei ne kaimietis – neklausau tos, kurią „vynioja“ Palangos J.Basanavičiaus gatvėje.
Dažnai žmonės klausosi ne todėl, kad girdi, o todėl, kad žino. Ir dėl to vienai muzikai yra sakoma „ne“ arba todėl kitai sakoma „taip“.
Vytautas: Ta muzika yra iš toli, ir ją sunku padėti į kažkokį stalčiuką. Jos žmogus nesistengia suvokti intelektualiai, o tiesiog ateina paklausyti.
Adomas: Ir pavadinimas nieko nesako. Amerikoje, beje, ši muzika nėra nišinė, ir ten jos nesiklauso. Nes jei aš dirbu banke, negaliu klausyti kumbijos.
Adomai, man rodos, kad sudėtinga rašyti tekstus kalba, kuri nėra tavo gimtoji. Dainuojate ir kuriate ispanų kalba?
Adomas: Tekstus rašau aš, kartais jie gimsta palengva, kartais iškart susirimuoja, o kartais reikia pasukti galvą, pakramtyti, pasinaudoti net internetiniais sinonimų ar rimų žodynais.
Vytautas: Gaila, kad čia daug kad mūsų tekstų nesupranta. Visai kitaip grojasi, kai žinai, kad supranta. Geresnis jausmas. Nors mes dažnai bandome koncerto metu žmones prie dainų prijaukinti, papasakoti apie ką jos – apie mus, apie mūsų gyvenimus, aktualijas, įvykius, keliones, meiles.
Adomai, sakai, kad norisi vėl nuvažiuoti į Pietų Ameriką?
Adomas: Ai, tai dėl kalbos, dėl tekstų. Man patinka fonetika. Atviros balsės yra jėga. Būna, girdi žodžius, užstringi ir tau patinka, kaip jos skamba. Kaip instrumentas. Ispanų kalba yra gera, turi gerą tembrą. Būna dienų, kai užeina manija, aš pats su savimi pradedu kalbėti ispaniškai. Garsiai.
Labai daug dialektų ir personažų yra ispanų kalboje. Gali išmokti pamėgdžioti ir susikurti indėną, nelegalių dalykų pardavėją, kiną iš Kolumbijos pakrantės, ispaną barmeną iš Madrido. Galima įvairiai švepluoti ir tada gimsta siužetai.
Vytautas: Mes kartais su Adomu pasikalbame ispaniškai. Aptariame įvykius iš Kolumbijos kaimiečio perspektyvos. Net nereikia keliauti.
Adomas: Mes nemažai keliaujame. Ir po Lietuvą daug.
Vytautas: Automobilis šiais metais jau prasuko 24 tūkstančius kilometrų...
Adomas: Buvome Barselonoje, Madride, Minske, Maltoje, šiemet dar važiuosime į Lenkiją groti su grupe "GypsySka Orkesta" iš Venesuelos.
Vytautas: Iš vienos pusės, ispanų kalba tarp žmonių sukuria barjerą, iš kitos – šiek tiek palengvina santykį. Žmonės nežino, ką apie tai manyti. Per koncertą bandai atsiverti, juos prisijaukinti ir parodyti, kad mes galime susikalbėti.
Adomas: Tai kaip kelionė, kada važiuoji į kitą šalį – matai, kad ten kitokios spalvos, kitaip žmonės kalba, bet jauti, kad čia fainai. Tai ir su šita muzika kažkas tokio. Ji yra kelionė. Emocijos įspūdis.
Tačiau „Parranda Polar“ nėra komercinis projektas? Turite ir kitus savo darbus.
Vytautas:Turime. Yra.
Kitaip tariant, jūs iš to uždirbat?
Vytautas: Mes grojome ten, kur mus pakviečia. Toks azartas atrasti kalbą bet kokioje situacijoje ir su bet kokiais žmonėms.
Tų situacijų būna?
Vytautas: Kadangi mūsų klausytojas labai įvairus, kiekvieną kartą turi prie jo prieiti šiek tiek kitaip. Rasti kažkokį unikalų raktą būtent tiems žmonėms, kuriems tądien groji. Čia vienas įdomiausių ir tuo pačiu sunkiausių dalykų, nes kiekvieną koncertą pradedi nuo tų pačių ispaniškų paraginimų "Eso!" ir "Vamos!", o baigi kažkuo visai kitu.
Kokiose erdvėse jūs grojate?
Adomas: Visur. Prie gatvės, prie alaus daryklų. Žiemą ir rudenį – mažesnėse, kur žmonės gali susispausti.
Vytautas: Nors grojome šią vasarą didesnėse scenose ir visai gerai pavyko. Jūros šventėje, Lofte, Granatose, Tilto Namų festivalyje.
Adomas: Buvo tropinis klimatas ir žmonės tropiškai nusiteikę. Bet kai daug žmonių ir mažai vietos, tada yra geriausia.
Dar norime atgaivinti socialinius koncertus. Grojome moterų kalėjime, vaikų namuose, ligoninėse, senelių namuose..
Žodis „parranda“ reiškia kaimo šventę?
Vytautas: Taip. Labai fainai, kai žmonės pagaliau ištaria mūsų grupės pavadinimą. Mane džiugina, kai kažkas pasako tą sudėtingą žodžių junginį, o skamba taip kasdieniškai, tarsi "rauginti agurkai’".
Esate išleidę savo kompaktinę plokštelę?
Adomas: Ne. Kasetę.
Kodėl?
Adomas: Todėl, kad CD atrodė neįdomu. Juk kompaktinių plokštelių jau šimtas metų neklausai. O kasetę juk norėtum pasiklausyt. Tam reikalui net susirastum magiuką.
O ateityje? Irgi leisite kasetes?
Vytautas: Ne. Rudenį leisime, bet dar nesakysim ką. „Grupė „Parranda Polar“ leis ne kasetę“. Tokia galėtų būti antraštė.
Kas jums patiems yra grupė „Parranda Polar“, jei nekalbėtume apie muziką?
Vytautas: Grupė yra kažkas tarp šeimos ir merginos.
Jonas :Mes dar nedaug pykstamės, nors labai daug laiko praleidžiame kartu. Laisvu laiku susitikti būtų praktiškai gėda.
Adomai, kokią lietuvišką dainą norėtum išversti į ispanų kalbą ir sukurti ją kumbijos stiliumi?
Adomas: Nežinau, negalvojau. Gal „Senieji Vilniaus stogai“? Ar apie Žirmūnus, kurią atlieka Nelė Paltinienė. Tikrai kažką iš senosios estrados, nes tai turi vasariško lengvumo.
Vytautas: Turbūt pati liūdniausia lietuviška daina „Laužo šviesa“. Tai aš norėčiau ją padaryti kumbijos stiliumi.
Ačiū už pokalbį.
Vytautas: kodėl nepaklausei apie mūsų ateities planus?
Kokie jūsų ateities planai?
Vytautas: Vasara buvo labai intensyvi. Užbaigsime ją rugpjūčio 31 d. Vilniuje, halės turguje, per akordeono muzikos savaitę. O rudenį planuojame leisti ne kasetę!
