– Maestro, kaip Jums sekasi karantino metu?
– Iki gruodžio 9 d. sekėsi neblogai – ir man, kaip dirigentui, ir tiems muzikantams, kuriems yra svarbu groti simfoniniame orkestre ir dirbti kūrybinį darbą. Nors lapkričio 6 d. sugrojome paskutinį koncertą prieš uždraudžiant visus renginius, iki pat gruodžio 9 d. vyko repeticijos, taip pat įrašinėjome simfonijas.
Negroti koncertų yra viena, o nerepetuoti ir nedaryti kitų kūrybinių darbų kartu yra visai kas kita. Šiuo atžvilgiu mūsų darbas panašus į sportininkų: taip, kaip jiems reikia treniruotis, mums reikia repetuoti, o varžybos mūsų atveju yra koncertai arba įrašai.
Negroti koncertų yra viena, o nerepetuoti ir nedaryti kitų kūrybinių darbų kartu yra visai kas kita.
Kaip šiuo metu vyksta varžybos be publikos, galbūt mūsų koncertai irgi galėtų vykti be publikos. Bet kadangi užsikrėtimų skaičius labai didelis ir karantinas griežtėja, po gruodžio 9 d. mes perėjome į kitą režimą – individualų darbą ir naujų kūrinių mokymąsi. Muzikantai turės paruošti naujas programas ir jas virtualiai pagroti savo grupių koncertmeisteriams arba, jeigu sausio mėnesį bus įmanoma rengti repeticijas, tuomet jau gyvai susitikę sugrįšime prie šių kūrinių.
– Kokius kūrinius įrašėte, iki įvedant griežtesnius apribojimus?
– A.Brucknerio Trečiąją simfoniją ir D.Šostakovičiaus Keturioliktąją simfoniją – tęsiame A.Brucknerio ir D.Šostakovičiaus simfonijų ciklą, kurį planuojame išleisti ir kompaktinėse plokštelėse. Abi simfonijos turėjo skambėti koncertuose, kurie dėl karantino yra perkelti į naujas datas.
– Papasakokite daugiau apie kūrinių įrašymo procesą.
– Įrašinėti kūrinius yra visiškai kita specifika, bet reikalauja tos pačios įtampos, kaip ir koncerte. Jeigu kažkas suklysta, kažkuri vieta ne taip suskamba, reikia daryti dublį. Tačiau įrašai yra būdas karantino laikotarpiu išsaugoti muzikantų profesionalią formą.
Tik dirigentui yra truputį kitaip, nes dirigentui nereikia groti – dirigentui reikia turėti šviesią galvą.
Žinoma, kiekvienas muzikantas atlikimo lygį taip pat turi šlifuoti ir palaikyti savo individualiu grojimu – kitaip neįmanoma. Visą laiką turi dirbti muzikantų pirštai, rankos, jei tai pučiamieji – taip pat ir kvėpavimas, – tai ypatingai svarbu. Tam, kad po karantino orkestras galėtų greitai sugrįžti į aukščiausią kokybę, muzikantai ją turi palaikyti jau dabar.
Įrašinėti kūrinius yra visiškai kita specifika, bet reikalauja tos pačios įtampos, kaip ir koncerte.
Tik dirigentui yra truputį kitaip, nes dirigentui nereikia groti – dirigentui reikia turėti šviesią galvą. Nors nediriguodamas aš irgi jaučiuosi labai keistai, net fiziškai jaučiuosi kitaip. Vienas sau diriguoti negaliu, bet partitūras mokausi.
– Kaip Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras planuoja savo tolimesnę veiklą?
– Kadangi mes nežinome tiksliai, kada bus galima koncertuoti, šiuo metu dar neskelbiame naujo pusmečio koncertų, nors jų planą turime. Stebime situaciją ir tiksliname su atlikėjais būsimų koncertų datas, atsižvelgdami į naujus karantino ribojimus.
Karantino metu turėjusiems įvykti koncertams maksimaliai suradome naujas datas, kad netektų nuvilti publikos. Kai jau pasitaisys situacija, mums dar reikės šiek tiek laiko – pirmiausiai repeticijoms, bet turbūt didesnė problema yra paskelbti informaciją ir pasilikti laiko, kad publika norėtų sugrįžti į koncertus ir nebijotų pirkti bilietų.
Karantino metu turėjusiems įvykti koncertams maksimaliai suradome naujas datas, kad netektų nuvilti publikos.
Tada jau bus galima koncertuoti. Pirmojo karantino metu mes intensyviai repetavome nuo gegužės vidurio, o pirmasis koncertas įvyko birželio viduryje. Tuomet buvome vieni iš greičiausiai atnaujinusių koncertinę veiklą.
– Tiek orkestro muzikantams, tiek Jums kaip dirigentui šiemet bus pirmosios šventės be koncertų...
– Iš tiesų, pirmą kartą per 32-ejus orkestro gyvavimo metus gruodžio mėnesį turėsime tiek mažai kūrybinio darbo. Pirmos šventės be koncertų skamba labai šventiškai, bet aš norėčiau, kad šventės visiems teatralams, muzikantams ir visiems meno žmonėms būtų labai darbingos.
Iš tiesų, pirmą kartą per 32-ejus orkestro gyvavimo metus gruodžio mėnesį turėsime tiek mažai kūrybinio darbo.
Paprastai visada gruodžio mėnesį jautiesi ypatingai pavargęs, atidavęs ypatingai daug fizinių, emocinių ir meninių jėgų – ir tai yra žymiai geresnis gyvenimas negu toks priverstinis poilsis, koks yra dabar. Tačiau, aišku, iš kitos pusės man yra galimybė pabūti su savo didele šeima, tad šioje situacijoje yra ir pliusų.
– Ko šiemet palinkėtumėte žmonėms švenčių proga?
– Norėčiau palinkėti, kad pasaulis neapsiverstų dėl šito viruso, kad nebūtų mirčių ir kad žmonija kuo greičiau susitvarkytų su šitomis problemomis, nes jos iš tiesų yra labai, labai didelės.
