– Kaip vertinate įspūdžius „Abbey Road“ studijoje? Koks jausmas lydi pasibaigus įrašams?
– Tai studija, į kurią svajoja patekti visi planetos žmonės, kurie turi bent kokį sąlytį su akustine muzika. Andrius (Mamontovas – red. past.), be jokios abejonės, žengė į platesnius vandenis. Tai buvo didelis užmojis – jis išdrįso svajoti, ir svajonė išsipildė.
Šioje studijoje yra gera, vos tik įėjus. Tas žodis – gera – labai svarbus. Paprastai įrašų studijų atmosfera įpareigoja ir netgi kelia įtampą. Ypač, jei būna sausa akustika – reverberaciją ir atspindžius sugeria specialios medžiagos, salė skamba lyg „vata“.
Tai buvo didelis užmojis – jis išdrįso svajoti, ir svajonė išsipildė.
Tačiau ši studija yra tiesiog puiki koncertų salė, kokios mes Lietuvoje šiuo metu neturime. Joje yra malonu groti, išgauti garsą, kas yra gyvybiškai svarbu muzikantams. Jie tada gali atsipalaiduoti, arba, kaip sakoma – įgyti sparnus frazei ir kvėpavimui. Tas jausmas, kai užsidėję ausines išgirdome savo garsą, uau – oda šiurpsta prisiminus...
Dirbant studijoje tos aštuonios valandos per dieną praėjo labai greitai. Aišku, teko patirti ir nemenko streso. Londone buvome ribotą laiką, turėjome viską spėti įsirašyti, nepraleisti klaidų. Tam reikalingas kruopštus darbo planavimas ir didelė koncentracija. Negali būti atsipalaidavęs.
Tik po dienos, kai jau pamatėme, kad įsirašėme, atsidavėme ir juokams, ir malonumui tiesiog būti čia ir dabar. Jautėmės kaip budistai – levitavome toje patalpoje lyg Mekoje. Bandėme garsu pasimelsti didingai šios studijos praeičiai... (juokiasi).
– Tačiau darbas įrašų studijoje jums, veikiausiai, nėra nauja patirtis?
– Klasikiniai muzikantai nepratę daug dirbti studijose – turiu tą prisipažinti. Orkestrai, ansambliai ar chorai dažniau įrašinėja koncertų salėse, kur savaime yra gera akustika – belieka tik užfiksuoti patį garsą. Tad ši sesija „Abbey Road“ tikrai buvo neeilinė.
Tačiau taip, mano paties patirtis studijose yra gana įvairi. Nuo šešerių dainavau Lietuvos televizijos ir radijo vaikų chore. Įrašinėjome ir vaikų bei suaugusių literatūrą. Radijas ir televizija kažkuriuo gyvenimo periodu buvo tapę antraisiais mano namais.
Tada prasidėjo chorinė veikla – įrašinėjome kompaktines plokšteles ir kasetes, o dar vėliau ėmiau dirbti ir su orkestrais. Žinoma, Lietuvoje tokių studijų nėra, todėl orkestrų įrašus dažniausiai darome (Lietuvos nacionalinėje – red. past.) filharmonijoje, kurioje taip pat yra gera akustika.
– Ir visgi, kuo skiriasi jūsų darbas gyvo koncerto ir įrašų sesijos metu?
– Įrašų metu aš turiu būti maksimaliai susikoncentravęs į tikslumą, kas koncerto metu nebūtinai yra svarbiausia. Gyvo atlikimo metu svarbus vystymas, dramaturgija, minties plėtotė, frazė, kvėpavimas, o įrašų – švarus grojimas kartu. Aišku, tai irgi negali skambėti tik techniškai, formaliai, sausai. Į įrašus taip pat reikia įdėti daug širdies.
– A. Mamontovo programą su orkestru atliksite ir Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos arenose. Ar dirbti tokiose erdvėse – kitokia patirtis nei, tarkime, filharmonijos salėje?
– Skirtumas yra didžiulis. Filharmonijoje mes repetuojame ir grojame taip, kaip grojame. Skambesio balansą, balsų persvarą ir visus instrumentus suderiname natūralioje akustinėje erdvėje be pagarsinimo.
Tuo tarpu arenose tenka groti su įgarsinimu. Tai – neatsiejamas komponentas. Visgi, jį mėgsta tikrai ne visi muzikantai. Visuomet yra rizika gauti nekokybišką įgarsinimą. Tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių – garso operatorių nekompetencijos, aparatūros stygiaus, nepalankių arenos akustinių sąlygų ir t.t.
Arenose neužtenka tiesiog gerai atlikti savo darbą. Gali groti nors ir Stradivarijaus smuiku, gorti genialiai, taip, kaip gali tik geriausi planetos muzikantai, ir... Patirti nesėkmę.
Daug nulemia žmogiškasis faktorius – kaip yra perteikiamas garsas, kurį išgauname. Jeigu garso inžinieriai tai padaro labai tiksliai ir profesionaliai, koncertas pavyksta, ir patenkintos lieka visos pusės.
– Turbūt verta paminėti, jog kitų metų planuose jūsų diriguojamo LNSO laukia ir daugiau pasirodymų didžiosiose koncertų salėse.
– Taip, mūsų orkestro, kaip ir daugelio koncertinių ir meno erdvių Vilniuje laukia išbandymas. Sezoninei renovacijai, faktiškai kalendoriniams metams, užsidaro bene keturios, labai svarbios meno erdvės.
Tačiau iššūkiams esame nusiteikę drąsiai. Jau nuo sausio 1 d. išeisime į visos Lietuvos respublikos sales, dažniau išvažiuosime iš Vilniaus. Koncertų salė „Compensa“, kaip ir Nacionalinis operos ir baleto teatras, taps vienomis iš mūsų scenų.
Taigi, ieškosime naujų galimybių surasti publiką, ir, tikiuosi, kad publika suras mus.
Apie numatomus kitų metų koncertus daugiau informacijos ieškokite čia.
