Tiesa, spalio 13 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks ir šios parodos tęsinys – žiūrovai galės pamatyti performansą.
Šiuo metu A.Arutiunianas gyvena ir kuria Olandijoje, bet prieš tai jis mokėsi Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje. „Mane mokė kompozitorius Mindaugas Urbaitis, kuris ir pasiūlė studijuoti Hagos karališkojoje konservatorijoje. Čia mokiausi kompozicijos“, – pasakojo pašnekovas.
Menininkas dalyvauja įvairiose rezidencijose užsienyje, jo darbai eksponuoti parodoje „documenta 14“ bei 59-osios Venecijos meno bienalės Armėnijos paviljone, kurio tęsiniu naujoji paroda Vilniuje ir tapo.
– Ko ieškai tokiame abstrakčiame mene kaip muzika?
– Man muzika niekada neatrodė labai abstrakti. Dažniausiai ji kelia labai konkrečius jausmus, klausimus, o ir yra atliekama pakankamai aiškiai apibrėžtomis sąlygomis, dažnai girdima per garsiakalbius ir muzikinėse erdvėse.
Galbūt dėl šių muzikos atlikimo ir klausymo įpročių po truputį pasitraukiau į šiuolaikinio meno sritį, kur galiu kvestionuoti politinius ar socialinius reiškinius per jų garsines savybes.
Vis dėlto, mano praktika su garsu susijusi nebūtinai tiesiogiai – mane labiau domina pačios garso atsiradimo aplinkybės, istorijos, technologijos, kontekstai.
Šiandien man įdomu garso (o kartu ir laiko, nes tai vienas įdomiausių muzikos parametrų) permąstymas per jo įvairius kontekstus, kaip antai technologinius išgavimo būdus bei jų sąsajas su socialinėmis ir politinėmis plotmėmis.
– Pagrindinėje salėje esantis darbas „Synthetic Excercises“ sukurtas remiantis programų „iBorderCtrl “ ir automatinio balso derinimo tyrimais (angl. „Autotune“). Galbūt galėtum plačiau apie tai papasakoti?
– „Synthetic Exercises “ yra susijęs su dviem tarpusavyje persipynusiais tyrimais. Automatinio balso derinimo ir „iBorderCtrl “ technologijos buvo kurtos skirtinguose žemynuose, bet tuo pačiu metu.
„Autotune“ atsiradimo istorija yra labai įdomi: jos algoritmas buvo sukurtas naudojantis naftos telkinių paieškoms skirta programine įranga. Šiandien šia programa naudojasi, ko gero, dauguma muzikos kūrėjų, vadinasi, šios technologijos kuriama estetika paveikia ir mūsų visų muzikos klausymosi patirtį, įpročius. Ji naudojasi mūsų kūno ištekliais.
Tuo metu „Iborder control“ buvo susijęs su algoritmu, kuris kaip eksperimentas buvo išvystytas Europos Sąjungos (ES) pasienyje Graikijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Tai projektas, kurio tikslas – stebint mikro veido išraiškas nustatyti pabėgėlių intencijas įžengus į ES teritoriją.
Iš esmės „Synthetic Exercises“ – tai sintetinių dirbtinio intelekto sugeneruotų balsų polifoninis choras, perderintas naudojantis automatinio balso derinimo technologija.
Prieš sukurdamas „Synthetic Exercises“ dirbau su kitu projektu, kurio metu pasinaudojau „Iborder control“ algoritmu kaip įrankiu permąstyti tiesos ar melo sąvokas. Atkūręs šį algoritmą norėjau jį išmokyti balsu atliepti į tariamas programos melavimo ar teisybės sakymo išvestis.
Pradžioje permokant algoritmą atsiliepti į man reikalingus kūrybinius sprendimus, gauti garsai buvo triukšmingi, netobuli, neaiškūs. Būtent šios „klaidos“ ir buvo panaudotos naujame kūrinyje. Iš esmės „Synthetic Exercises“ – tai sintetinių dirbtinio intelekto sugeneruotų balsų polifoninis choras, perderintas naudojantis automatinio balso derinimo technologija.
– Čia ir kyla intriga. Kodėl „iBorderCtrl “ reikėjo permąstyti per automatinio balso derinimo programą? Ar čia užkoduotas koks nors politinis pareiškimas?
– „iBorderCtrl“ projektas remiasi frenologiniais principais – seniai paneigtu pseudomokslu, teigiančiu, jog įmanoma nustatyti asmenybės bruožus remiantis veido struktūra. Tad ir šios programos darbo principai buvo labai kvestionuotini, mat norint išmokyti algoritmą yra reikalinga tam tikra „teisingų“ ir „melagingų“ duomenų bazė.
Siekdama išmokyti savo algoritmą „iBorderCtrl“ komanda pasamdė 32 aktorius, pusės kurių buvo prašoma sakyti „tiesą“, o kitų „meluoti“. Šis teatrinis momentas, įžengęs į iš šalies objektyviai skambančią algoritminę logiką, demonstravo totalų absurdiškumą, ypač žinant, kad ši technologija buvo kurta darbui su tokiomis pažeidžiamomis grupėmis kaip pabėgėliai. Todėl įtampa tarp fikcijos ir realybės, žmogaus kūnų ir automatizuotų technologijų, natūraliųjų bei gyvųjų išteklių „klampumo“ kūrinyje „Synthetic Exercises“ atsirado labai natūraliai.
– Instaliacija taip pat turi stiprų kvapą. Įdomu, ar tai buvo šio kūrinio idėjos dalis?
– Kvapas ten atsirado savaime, nes vieną iš pagrindinių instaliacijos dalių sudaro juoda bitumine danga dengtos grindys. Šis skulptūrinis objektas – tai savotiška nuoroda į medžiagiškumą, klampumą bei kitame kambaryje esantį kūrinį „Seven Common Ways of Disappearing“, kurio centre – Venecijos meno bienalėje eksponuotas vinilas.
– Kaip bitumas siejasi su vinilu?
– Abu darbai pagaminti iš tos pačios kilmės medžiagos, maža to, juos dar sieja ir tam tikras išnykimo, dirbtinumo elementas – Venecijoje rodytas vinilas buvo pavogtas ir pakeistas sufalsifikuota originalo versija.
Naujame kūrinyje šį padirbtą vinilą nusprendžiau paversti garsiakalbiu, per kurį grojama kūrinio originali plokštelė. O kartu šis, man kaip mįslė paliktas falsifikatas, parodoje yra reprodukuojamas, kadangi kartu su kuratoriumi Audriumi Pociumi nusprendėme pagaminti trisdešimt jo kopijų – padirbinio reprodukcijų, kurias lankytojai gali įsigyti kaip tam tikrą parodos dalelę.
Šie dingimo, išteklių išgavimo, falsifikavimo momentai buvo labai svarbūs parodos kontekste, kita vertus, visi „Counterfates“ eksponuojami kūriniai pratęsia ir Venecijos meno bienalėje eksponuotą „Gharīb“ darbų seriją. Ji yra susieta su politiniu, garsiniu pasipriešinimu bei alternatyvaus žinojimo būdų paieška.
– Kaip alternatyvus žinojimas buvo perteiktas parodoje „Gharīb“ ir kaip šiandieninė paroda siejasi su Venecijos meno bienalės ekspozicija?
– „Gharīb“ paroda rėmėsi alternatyvių arba kitaip – iš už Vakarų vaizduotės ateinančių žinojimo būdų paieškomis. Pavyzdžiui, vienas iš parodos kūrinių rėmėsi armėnų-graikų mistiko, kompozitoriaus, o kartais ir šarlatanu vadinamo Georgijaus Gurdžijevo tekstais, jo logika, filosofija, o kartu ir gyvenimo būdu. Tam tikra įtampa tarp nuoširdžių tiesos paieškų ir šarlatanizmo paviljone suvaidino svarbų vaidmenį, mat G.Gurdžijevas vienas pirmųjų supažindino Vakarų vaizduotę su sinkretine Rytų religijų samprata.
Vos ne 20 metų po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus keliavęs G.Gurdžijevas šalia savęs nuolat turėjo būrį žmonių: budistų, dervišų, hinduistų, sufijų mistikų, o galbūt paprasčiausiai apgavikų. Ši kelionė nulėmė G.Gurdžijevo pažiūras ir tikriausiai dėl to jose galima rasti idėjų iš skirtingų religinių praktikų.
Matyt, ne be reikalo šis mąstytojas dažnai įvardijamas kaip „New Age“ judėjimo krikštatėvis. Tiesa, jis neišrado šio judėjimo, o ir jo pasiūlytas pasaulio ir žmogaus modelis buvo truputį gilesnis. Mane domina ši įtampa tarp lokalių kosmologijų, o kartu šiuolaikybės nulemtų pažiūrų bei aplinkybių.
– Ar per savo kūrybą ieškai kažko, kas yra „kitas“ arba kitaip – nepriklauso tradiciniam naratyvui?
– Taip, dirbdamas visgi daug laiko praleidžiu tyrinėdamas: skaitydamas, studijuodamas, bendraudamas su mokslininkais, rašytojais ir filosofais. Kaip tik iš tokių tyrimų gimę darbai savo formą gali įgauti ir gerokai vėliau. Tačiau žvegiant plačiau, jie man niekada nėra užbaigti – naujas darbas gali būti senojo tęsinys. Todėl nesakyčiau, kad ieškau „kito“, veikiau bandau surasti kitoniškas muzikines patirtis.
Armėnijos paviljone uždaviau sau klausimą, ką reiškia prarasti susikalbėjimo būdus ir juos spekuliatyviai rekonstruoti?
Pavyzdžiui, Armėnijos paviljone uždaviau sau klausimą, ką reiškia prarasti susikalbėjimo būdus ir juos spekuliatyviai rekonstruoti? Vienas iš darbų buvo susijęs su garsiniais užkalbėjimais atsiradusiais armėnų bendruomenėse dirbusiose su veltiniu. Šios profesijos, kuri buvo matyta kaip nešvari, gretinta su vagystėmis ir prostitucija, atstovai, gyvendami Osmanų imperijos visuomenės užribiuose, susikūrė savo slaptą kalbą, žargoną. Šioje prekybai ir pogrindžiui skirtoje kalboje egzistavo ir daug užkalbėjimų, apotropinės magijos, skirtos perkeisti realybes ir pasaulius.
Šiandien šios armėnų bendruomenės nebeegzistuoja, mat buvo sunaikintos. Jų burtažodžiai taip pat buvo pamiršti, tiesa, neseniai iš naujo atrasti ir publikuoti. Savo darbe „Do Not Fear, Then!“ norėjau atkurti šių užkalbėjimų potencialų garsinį, o kartu ir kosmologinį potyrį. Potyrį, kuriuo formuojama ir visa prarastoji pasaulėžiūra, kartu ją spekuliatyviai prikeliant naujam gyvenimui.
– Kokį vaidmenį tavo kūryboje užima technologijos?
– Savaime technologijos man ne tiek įdomios, kiek jų atsiradimo priežastys bei jų egzistavimo pasaulyje pasekmės. Aš jas tyrinėju sociokultūriškai, bandau įsigilinti į jų vidinę logiką.
Kaip tik šiuo metu reziduoju Frankfurte „Max Planck Institute for Empirical Aesthetics“. Tai mokslininkų institutas kiekvienais metais pasikviečiantis menininką bendradarbiauti. Institutas tyrinėja įvairius patiriamosios estetikos aspektus.
Kaip mes nusprendžiame, kad balsai apskritai dera vieni su kitais?
Aš tyrinėsiu automatinio balso derinimo klausimus, tarkime, kaip mes nusprendžiame, kad balsai apskritai dera vieni su kitais? Istoriškai muzikinės darnos ir derinimo klausimai visuomet buvo tyrinėjami filosofų, matematikų, mistikų ir ezoterikų. Tai buvo vienas iš pagrindinių jų ginčų – balso derinimas kaip tam tikra pasaulėkūra.
Man įdomu suprasti, kaip mes nusprendžiame savo pasaulio skambesį? Prie kokio konsensuso prieiname? Kokiais metodais apibūdiname disonanso – politinio ar muzikinio – sąvoką? Toks nuolatinis judėjimas tarp politinių ir kultūrinių technologijų atsiradimo priežastingumų man yra labai įdomus.
– Kada apskritai susidomėjai dirbtiniu intelektu (DI)?
– DI mane sudomino per jau anksčiau minėtą eksperimentinę programą „iBorderCtrl“, su kuria pradėjau dirbti dar 2019 metais kūrinyje „The Irresistible Powers of Silent Talking“.
Kita vertus, žiūriu į DI pakankamai kritiškai, mat jis turi objektyvumo reputaciją kuri, tiesą sakant, yra paremta fikcija. Lyg DI nebūtų sukūrę žmonės turintys ir savo socio-politines pažiūras, kurios neišvengiamai atsiliepia algoritmo koduose bei apmokyme…
– Apima toks jausmas, kad kvestionuoji tiesos ir realybės sąvokas.
– Tam tikra prasme – taip. Gal norėtųsi tiesos sąvoką palikti filosofams ir labiau atsigręžti į realybę. Potencialiai realybių egzistuoja nemažai ir man patinka jas keisti, pavyzdžiui, per laiko pojūtį. Dažnai savo garsiniuose kūriniuose su hipnozės ir transo elementais, kuriais klausytojas yra paneriamas į kitokią erdvę, o laikas prasiplečia: penkios minutės gali nuskambėti kaip keletas valandų ir keletas valandų prabėgti akimirksniu, ima pintis praeities ir ateities naratyvai.
Visa tai kyla iš noro permąstyti modernybę. Galbūt todėl mane ir domina nevakarietiški žinių modeliai, egzistavę dar iki Apšvietos. Kaip savo knygoje „Technic and Magic: The Reconstruction of Reality“ rašo italų filosofas Federico Campagna, kalba apibūdina ir formuoja mūsų mąstymą, o modernybė ir jos laiko sampratos daro įtaką mūsų kalbėjimui. Mes jau negalime išsivaduoti iš Apšvietos suformuotų kalbinių rėmų. Taigi stengiuosi pažinti įvairias realybės formas ir netgi komplikuoti jos sąvoką, lyg ji ir taip nebūtų užtektinai komplikuota (juokiasi).
– Panašu, kad tavo kūryba yra paremta tyrimais, mokslu ir joje mažai asmeniškumo. Įdomu, ar tavo mene yra bent grūdas autobiografiškumo?
– Žinoma, kad yra! Visų pirma – susidomėjimas armėnų, Kaukazo ar apskritai Vidurio ir Artimųjų Rytų kosmologijomis kyla iš mano paties armėniškų šaknų. Pačioje Armėnijoje tebuvau vos iki trejų metų ir vėliau mano tėvai nusprendė grįžti atgal į Vilnių. Todėl tas domėjimasis armėniškąja kosmologija, taip pat šiuolaikinių politinių aplinkybių temos gana natūraliai atsiranda ir mano darbuose.
Pavyzdžiui, tuo pačiu metu, kai atidarėme parodą „Medūzoje“, vyko festivalis „Muzika erdvėje“. Jame buvo rodomas mano garso darbas-performansas pavadinimu „Armen“. Kūrinys sudarytas iš mano sukauptos armėnų diasporoje kurtos pop ir disko muzikos kasečių bei vinilų kolekcijos. Ši muzika yra labai įvairi, kadangi už Armėnijos ribų gyvena beveik 7 milijonai žmonių (tai lėmė 1915–1917 metais vykęs armėnų genocidas).
Mažos migrantų bendruomenės dažnai stengiasi išsaugoti savo identitetą per kultūrinę, šiuo atveju, muzikinę veiklą. Taip ir ši, diasporoje kurta pop bei disko muzika yra išlaikiusi atpažįstamus garsinius, muzikinius kodus, ženklus, kartais net pernelyg išryškintus folklorinius elementus.
Man buvo įdomu patyrinėti, kaip šios bendruomenės muzika kito, funkcionavo skirtingose pasaulio šalyse. Taigi „Armen“ yra 42-ų minučių trukmės šios diasporinės įrašų kolekcijos rekompozicija. Festivalio metu kūrinys buvo grojamas iš kasetės, važiuojant 1991-ųjų metų „Mercedes-Benz“ automobiliu iš anksto numatytu maršrutu po Vilniaus pakraščius. Tad darbas gimęs iš migrantų ir pabėgėlių kurtos muzikos, atsiradusios dėl trauminių istorinių aplinkybių, ir pats egzistuoja lyg be konkrečios fizinės vietos, migruoja ir keičia savo pavidalus.
– Kaip suprantu, dabar reziduosi Frankfurte, bet kas tavęs laukia toliau?
– Ateinantys mėnesiai bus pakankamai įdomūs – spalio 13 d. laukia naujas mano performansas Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, kaip viena iš parodos „Medūzoje“ dalių. O tuomet pasiruošimas Šanchajaus bienalei, kurioje rodysiu vieną iš „Gharīb“ serijos darbų, ir pirmieji darbai su ateinančių metų Kvangdžu bienale.
Netrukus turėtų pasirodyti ir antrasis mano vinilas leidžiamas „Hallow Ground“ muzikos leidyklos Šveicarijoje, su Venecijos bienalėje rodyto kūrinio garsine dalimi.
Taip pat ruošiuosi metų trukmės DAAD rezidencijai Berlyne, kurios metu toliau tyrinėsiu garsinio pasipriešinimo, kalbos, hipnozės ir alternatyvių žinojimo būdų temas.