„Gyvenimo tragiškumo pajauta primena, kad tai nėra linksmybių erdvė, kurią mes, užliūliuoti šiandienės liberalios kultūros, linkę įsivaizduoti kaip nesibaigiantį vodevilį. „Metallica“ savo tekstais [...] visą šią gražią, salsvą, rožinę mitologiją nutraukia, sutrypia ir sudegina“, – pastebi portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.
Griausmingais gitarų ir būgnų garsais klausytoją pasitinka dešimtasis studijinis „Metallicos“ albumas „Hardwired... to Self-Destruct“ („Apsikrovę technika, kad susinaikintų“). Grupės gerbėjai, kurių vien „Facebooke“ yra per 37 mln., naujojo albumo laukė ilgiausiai iki šiol – aštuonerius metus.
Birtų rašytojas Joelis McIveris sako, kad naujajame albume jie dainuoja apie pasaulio būklę, apie tai, kad visuomenė ritasi žemyn, žmonės išprotėję dėl mobiliųjų įrenginių, o tarpusavio santykiai nebe tokie stiprūs kaip anksčiau. „Prieš tai išleistame albume jie kalbėjo apie karą, patriotizmą, taip pat – apie tamsiąją gyvenimo pusę. Tačiau jie yra parašę ir dainų apie meilę. Jie renkasi platų temų spektrą, todėl, mano manymu, yra tokie įdomūs. Be to, labai šaunu, kad „Metallica“ rašo dainas, kurias žmonės įsimena“, – kalba knygos „Teisingumas visiems: tiesa apie „Metallicą“ autorius.
„Metallica“ susibūrė prieš 35 metus Los Andžele, kai danų kilmės būgnininkas Larsas Ulrichas vietos laikraštyje parašė skelbimą, kad ieško kitų muzikantų. Į skelbimą atsiliepė gitaristas Jamesas Hetfieldas, o po penkių mėnesių gimė „Metallica“. 9-ajame dešimtmetyje jie karaliavo muzikos stiliuje „trash metal“ (trankusis metalas – greita, smarki, bet kartu melodinga muzika).
Politologas Vladimiras Laučius sako, kad „Metallicos“ muzika padeda išsiveržti iš salsvo, sentimentalaus kasdienio burbulo. „Gyvenimo tragiškumo pajauta primena, kad tai nėra linksmybių erdvė, kurią mes, užliūliuoti šiandienės liberalios kultūros, linkę įsivaizduoti kaip nesibaigiantį vodevilį. „Metallica“ savo tekstais, kad ir daina „No Leaf Clover“, kuri man labai patinka, visą šią gražią, salsvą, rožinę mitologiją nutraukia, sutrypia ir sudegina. Ji kalba apie tai, kad gyvenimas yra tragedija, ir drąsiai žvelgia į akis mirčiai“, – pastebi portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.
Šis kūrinys daina – iš „Metallicos“ koncerto, atlikto kartu su San Fransisko simfoniniu orkestru. Tai ne vienintelis dalykas, kuriuo grupė per savo ilgą karjerą stebino gerbėjus. „Metallica“ gali pasiūlyti ir ramių lėtų baladžių, ir lengvesnių roko dainų, ir visiškai eksperimentinių kūrinių, tokių kaip albumas „Saint Anger“ („Šventas pyktis“), kurį dauguma ištikimų gerbėjų dėl kitokio skambesio atmetė. Ir tai turbūt dar kartą parodo, kad ši grupė yra labai įvairi.
„Manau, kad jie norėjo ieškoti kažko naujo. Grupė 10 metų grojo trankųjį metalą ir tada atsigręžė į lengvesnę muziką – roką – savotišką alternatyvųjį, kartais į bliuzą panašų roką. Tai buvo „Load“ ir „Reload“ albumai – gana nusisekę, su keliomis geromis dainomis. Bet nemanau, kad jie buvo geresni už ankstesnius, trankiojo metalo stiliaus albumus. O 2003 m. „Saint Anger“... „Metallicos“ būgnininkui Larsui tas albumas svarbus, nes primena apie tai, kuo ši grupė buvo, kaip vystėsi tuo metu ir kaip grupės nariai gydėsi psichoterapija“, – pasakoja J. McIveris.
2008 m. „Metallica“ grįžo prie savo muzikinių šaknų – kūriniai tapo greitesni, sudėtingesni ir sunkesni. Pasikeitė ir patys „Metallicos“ nariai. Karjeros pradžioje grupei buvo prilipusi pravardė „Alcoholica“ dėl nesaikingo alkoholio vartojimo ir palaido gyvenimo, o šiandien jie kur kas blaivesni ir rimtesni. Ypač vokalistas J. Hetfieldas, kuris, kentėjęs nuo alkoholizmo, galiausiai ryžosi rimtai reabilitacijai, ir jam pavyko.
„Daug dirbu stengdamasis būti geriausiu tėčiu ir vyru, kokiu tik galiu būti. Ir geriausiu savimi! Nenoriu prarasti to, ką turiu. Žinau, kad kada nors visa tai gali išnykti – tai sunkioji gyvenimo dalis. Išgyvenu visišką atgimimą. Žvelgiu į pasaulį naujai. Kai prisimenu alkoholį ir visą kitą šlamštą, kuriame buvau įklimpęs... Viskas būdavo taip nuspėjama, taip nuobodu. Nuolat ieškodavau visokių dirgiklių, ir rezultatas visados būdavo toks pats: kiekvieną dieną atsibundi kažkieno lovoje, nežinai, kas tas žmogus, kuris guli šalia, kamuoja baisios pagirios... O gyvenimas dabar yra labai įdomus. Nežinai, kas atsitiks, kai gyveni dabar, šią akimirką“, – neslepia J. Hetfieldas.
Naująjį „Metallicos“ albumą galima išgirsti dar jo nenusipirkus – pati grupė visas naujas dainas kartu su vaizdo klipais jau sudėjo į „YouTube`ą“. Vienas tokių kūrinių – „Murder One“, skirtas pagerbti pernai mirusį metalo grupės „Motorhead“ lyderį Lemmy Kilmisterį, kuris įkvėpė „Metallicos“ narius.
Beje, išleidę albumą „Death Magnetic“, vyrai išsiruošė į turą aplink pasaulį ir 2010 m. pirmąkart aplankė Lietuvą – Vilniuje grojo net dvi dienas iš eilės.
O įdomus akcentas, susijęs su Lietuva, – vieno koncertinio turo metu už atlikėjų esančiuose milžiniškuose ekranuose būdavo rodomi vaizdai iš Kryžių kalno! Žiūrovai tai galėjo matyti skambant kūriniui „The God that Failed“ („Dievas, kuris susimovė“). Kaip sako vokalistas J. Hatfieldas, tai nėra daina, nukreipta prieš Dievą ar religiją, ji – skaudaus vaikystės išgyvenimo atspindys ir savotiška terapija. Jo šeima priklausė moderniųjų krikščionių atšakai, kuri teigė, kad žmogui nereikia jokių vaistų, nes galima išgyti vien tik malda. Deja, J. Hatfieldo mama susirgo vėžiu, nesigydė ir netrukus mirė. Ši istorija skirtingose dainose atsispindi per visą J. Hatfieldo kūrybinį kelią.
