„Laisvės sala“ – taip save pristato vienas didžiausių Europos festivalių, kurį šiemet aplankė net 496 tūkstančiai lankytojų iš daugiau kaip 100 šalių. Galite būti tikri – savo vardą jis pateisina.
Vos įžengę pro vartus, atsiduriate tokiame pasaulyje, kur jūsų laisvė, džiaugsmas ir komfortas yra pagrindiniai organizatorių prioritetai. Nors savaitės trukmės festivalis gali nuskambėti kaip iššūkis, čia būtų galima nesunkiai gyventi ir antra tiek.
Festivalio pamatas – muzika
Tai vienas iš didžiausių festivalių, su garsiais vardais ir aukšta kokybe. „Muse“, „Parkway Drive“, Parov Stelar, „The Chemical Brothers“, „Kaiser Chiefs“, „Noel Gallagher‘s High Flying Birds“, „M83“, „Editors“, „Die Antwoord“, „Bloc Party“ ir t.t.
Be jų, dar grojo daugiau kaip 500 įvairaus grupių, atlikėjų ir didžėjų, pasiskirsčiusių po 11 scenų. Išgirsti per savaitę tiek ir tokio lygio muzikantų – neeilinis potyris. Tik kartais dėl vienu metu grojančių grupių tekdavo priimti skausmingus sprendimus.
Vos įžengę pro vartus, atsiduriate tokiame pasaulyje, kur jūsų laisvė, džiaugsmas ir komfortas yra pagrindiniai organizatorių prioritetai.
Tokio kalibro festivaliai garso įrangai tikrai netaupo, todėl muzika per festivalį įgauna ypatingo, maloniai aštraus prieskonio. Pavyzdžiui, Manu Chao, ir šiaip puikus muzikantas, įrašuose niekad neskamba taip gerai.
Mažesnės scenos beveik visada pasižymėjo nepriekaištingu garsu, tačiau pagrindinėje gerai skambėjo tik sunkesnė ir greitesnė muzika.
Tuo tarpu tokie pasirodymai kaip Jake'o Buggo ar „The Lumineers“ šiek tiek erzino it praskiestu ir erdvėje ištirpusiu garsu, nors decibelų lyg ir užteko.
Beje, užsidarius didžiajai scenai, šalia kasnakt atsidarydavo tribute scena, kur vietinės grupės atliko tokių legendų kaip „Guns ‘N‘ Roses“ ar „The Rolling Stones“ coverius. Tiesiog smagu naktį einant pro šalį kartu su visais sudainuoti „Knocking on Heaven‘s Door“ priedainį.
Įvairovė visais aspektais
Įtikti beveik pusei milijono lankytojų – nelengva užduotis, bet reiktų labai gerai pagalvoti, ko šioje saloje galėtų trūkti. Ir tai galioja kalbant ne tik apie muziką, kurią galima rinktis nuo operos iki hard techno ir metalo.
Čia kasdien vyksta cirko, šokio bei teatro pasirodymai, yra muziejų kampelis, kompiuterinių žaidimų palapinė, vyksta šaškių ir sporto varžybos, rodomas kinas, skaitomos paskaitos, šokami šokiai vyksta stand up pasirodymai, kuriamas menas ir mokomasi įvairiausių amatų. Net striptizo klubas yra. Rimtai.
Įtikti beveik pusei milijono lankytojų – nelengva užduotis, bet reiktų labai gerai pagalvoti, ko šioje saloje galėtų trūkti.
Svarbiausia – niekada nenustoti ieškoti. Turbūt retas tikėjosi, kad Vengrijos Valstybinės operos pasirodymas gali būti toks įdomus, vengrų speed folko grupė „Bohemian Betyars“ – groti taip gerai, o prancūzų teatro trupės „Transe Express“ pasirodymas toks, kad norisi kasnakt bent trumpam vėl užmesti į juos akį.
Nesėdintys vietoje galėjo pamatyti ir mažuosius teatro pasirodymus, kurie vyksta skirtingu laiku, vis kitoje vietoje. Taip galima buvo susitikti bet ką prajuokinti galintį klouną Murmuyo arba su keltiško metalo muzika riedančius drakonus „Sarruga“.
Įvairovės principas galioja ir maistui bei gėrimams. Žinoma, pirmenybė atiduodama burgeriams, sumuštiniams, kebabams ir picoms – tai, ko po keleto alaus skrandžiui norisi labiausiai. Tačiau šalimais visada yra kiniškų ir vengriškų troškinių, veganiško maisto ir kitų alternatyvų.
Beje, buvo ir rusiško maisto palapinė, tik žmonių prie jos – negausiai. Pats geriausias dalykas – prekybos centro „Aldi“ palapinė festivalio teritorijoje. Pasirinkimas čia, aišku, ne milžiniškas, bet viskas už įprastą parduotuvės kainą.
Alkoholis čia taip pat pagal kiekvieno pomėgius, ne tik alus ir sidras. Čia galima rasti ir visai neblogo vyno, ir tauriųjų gėrimų, ir visus populiariausius kokteilius. Pastaruosius, beje, galima pirkti ne tik įprastomis stiklinėmis, bet ir kibirėliais nuo litro iki trijų. Tai – absoliučiai genialus sprendimas, norintiems kokiu nors „Cuba Libre“ pasidalinti su draugais.
Komforto lygis, kurio iš festivalio nesitiki
Bet kokiame festivalyje namų šauksmą lengviausia išgirsti dėl elementaraus higienos trūkumo. Nesiprausti vieną dieną – nieko tokio, bet dvi ir daugiau... patikėkit, daugumai žmonių tai tiesiog nuolatos gadins nuotaiką. Todėl dušai čia yra savaime suprantamas dalykas. Ir jų net nėra tiek jau daug – su šimtu kabinų nesunkiai išsiverčia 50-90 tūkstančių žmonių.
Vykstant į „Sziget“ reikia nusiteikti, kad žmonių bus daug, palapinės – viena šalia kitos, o vakarėliai tęsis iki tokio meto, kai likusiame pasaulyje keliamasi į darbą.
Higienos ir kūno priežiūros prekės turi atskirą parduotuvę, tad kažką pamiršti nebaisu. Nebaisu ir išsipurvinti nuo galvos iki kojų, nes drabužius čia galima išsiskalbti už kelis eurus ir šiek tiek kantrybės. Ir sveikatai sutrikus jumis pasirūpins: teritorijoje dirba užtektinai medikų, veikia vaistinė ir važinėja pora greitosios pagalbos automobilių, kurie rimtam reikalui esant nuveš ir į miesto ligoninę.
Tualetai verti atskiro paminėjimo. Jų ne tik kad daug, jie ne tik visada švarūs, bet dar ir dekoruoti visokiomis palmėmis ir kilimais – tiesiog šiaip, kad būtų jaukiau. Juos nustoja valyti tik vakarais, kai visose scenose prasideda pagrindiniai koncertai, o žmonės užplūsta visus pravažiavimus. Minioms išretėjus, paryčiais jie dar kartą išvalomi. Ir taip diena iš dienos.
Festivalio organizatoriai supranta, kad tai neišvengiama. Nes kas kada nors yra parsivežęs gerų emocijų iš begalinio laukimo eilėje prie jau ir taip sklidino biotualeto saulės atokaitoje?
Vienas geriausių dalykų yra organizatorių reakcija į kylančias problemas ir žaibiškas jų sprendimas. Palijo? Jau kitą rytą atvažiuos ekskavatoriai ir užpils žvyro į vietas, kur susidarė balos. Kažkur susidaro eilės, trukdančios praeiti? Tą pačią dieną atsiras tvorelė toms eilėms nukreipti. Per karšta prie scenos? Netrukus pradės purkšti vandenį. Ir taip toliau.
Ar verta važiuoti kitais metais?
Vykstant į „Sziget“ reikia nusiteikti, kad žmonių bus daug, palapinės – viena šalia kitos, o vakarėliai tęsis iki tokio meto, kai likusiame pasaulyje keliamasi į darbą. Čia atvykstama linksmintis ir daroma tai iš visos širdies. Galbūt čia ir nepersimiegosite, bet visada rasite erdvių, kur galima pailsėti nuo garso ir minios.
Beveik pusė milijono žmonių yra milžiniškas skaičius. Tačiau lankytojai vienas kitą diena iš dienos keičia kone nepastebimai: tas pats kalbų margumynas, tas pats pozityvumas, ta pati nesibaigiančios šventės nuotaika.
Per visą festivalio laiką neteko pastebėti net konflikto užuominų. Čia nėra toleruojamas smurtas ar bet kokios formos diskriminacija – tai kardinaliai prieštarautų festivalio vertybėms.
Galbūt „Sziget“ ir nėra Europos „Burning Man“, kaip jį kartais vadina. Tai – komercinis populiariosios muzikos festivalis, tačiau turintis savitą dvasią. Jeigu mėgstate draugišką internacionalinę publiką, domina siūlomas grupių sąrašas ir turite bendraminčių, lydėsiančių jus netrumpoje kelionėje – važiuokite. Juk geriausio Europos festivalio titulą „Sziget“ dukart pelnė tikrai ne šiaip sau.
