Vaikystėje būsimajam dainininkui teko sunki tremtinio dalia. Kėdainių krašte ūkininkavusi Kuprių šeima – tėvas, motina ir keturi vaikai – 1941 m. gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta į Sibirą. Tėvas Vincentas Kuprys įkalintas žuvo Sibiro lageriuose. Motina Jadvyga Žemaitytė-Kuprienė su vaikais 1947 m. slapta sugrįžo į Lietuvą, tačiau po poros metų buvo ištremti dar kartą ir atsidūrė Irkutsko srityje, šiauriau Baikalo esančioje Bodaibo gyvenvietėje. Ten Vincentas lankė pradinę mokyklą, o savo pirmuoju muzikos mokytoju vadino lietuvį tremtinį Mykolą Simonaitį.
Per radiją girdimas Fiodoro Šaliapino balsas bei Rusijos kino ekranus pasiekęs italų vaidybinis filmas „Jaunasis Caruso“, įtaigiai pasakojęs dainininko Enrico Caruso biografiją, sužadino Novosibirsko vidurinės mokyklos moksleiviui svajones apie sceną.
Jos galėjo ir likti svajonėmis, nes kurį laiką V.Kuprys studijavo Uralo politechnikos instituto Metalurgijos fakultete. Vis dėlto trauka muzikai, dainavimui ir scenai nugalėjo: „Konservatorija ir operos teatras – jau patys šių įstaigų pavadinimai tada skambėjo iškilmingai kaip vargonai“, – teigė V.Kuprys, galiausiai pasirinkęs dainavimo studijas Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) M.Musorgskio konservatorijoje.
Jam dėsčiusi pedagogė Frida (Finkelštein) Obrazcovskaja pamokose naudojo iš savo mokytojų perimtus dainininkės ir vokalo pedagogės Pauline'os Viardot sukurtus balso lavinimo pratimus. Taip sovietinės Rusijos konservatorijoje V.Kuprys gebėjo perimti vakarietiškos dainavimo mokyklos principus.
„Teisingai lavindama mano balsą, F.Obrazcovskaja stengėsi išsaugoti jo įgimtas savybes, daug dėmesio skyrė vokalo technikos ugdymui, intonavimo tikslumui, mokė vaidmenį kurti susikaupus, nepakenkiant vokalo aparatui. F.Obrazcovskajai pavyko palaipsniui išplėsti mano balso apimtį, įgalinusią vėliau dainuoti įvairias boso partijas, skirtas tiek aukštam herojiniam bosui (basso cantante) ir viduriniam bosui (basso centrale), tiek charakteriniam (basso buffa) ir itin žemam bosui (basso profundo)“, – teigė operos solistas.
Profesinę veiklą V.Kuprys pradėjo Sverdlovsko operos ir baleto teatre, kuriame tuo metu dainavo tokios rusų operos žvaigždės, kaip Irina Archipova, Borisas Štokolovas, Jurijus Guliajevas, Ivanas Kozlovskis, Sergejus Lemeševas. Šalia jų per devynerius metus lietuvis parengė net 45 vaidmenis įvairiose operose.
1962 m. dirigentas Vytautas Viržonis ir režisierius Juozas Grybauskas atvyko gyvai išgirsti talentingojo tautiečio. Nuo tada V.Kuprys sulaukdavo kvietimų atlikti atskirus vaidmenis Vilniaus operos ir baleto teatre ir 1962 m. rugsėjo 24 d. debiutavo jo scenoje Mefistofelio vaidmeniu. 1967 m. persikėlė į Lietuvą ir tapo šio teatro trupės nariu.
Vilniuje solistas pasiekė meninės brandos, atskleidė savo artistinį talentą, sukūrė dar 45 vaidmenis ir netrukus tapo vienu iš pagrindinių, publikos itin mylimų solistų. Dainavo Končiaką Aleksandro Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Pilypą Giuseppe's Verdi „Don Karle“, Dalandą Richardo Wagnerio „Skrajojančiame olande“ ir daugelį kitų reikšmingų boso repertuaro partijų.
Pasirodydavo ir lietuviškose operose, jose sukurdamas įspūdingą meninių portretų galeriją: dainavo Kristijoną ir Slunkių Algimanto Bražinsko operoje „Kristijonas“, Vydūną Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Milžiną Jurgio Juozapaičio „Marių paukštėje“, Ulrichą Vytauto Klovos „Pilėnuose“, Rimvydą Jurgio Karnavičiaus „Gražinoje“.
V.Kuprys buvo laukiamas svečias Rygos, Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose, dalyvavo Lietuvos operos ir baleto teatro gastrolėse Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir kitose šalyse.
Brangiausiu širdžiai vaidmeniu laikė savo pirmąjį – Greminą Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Juo 23-ejų metų solistas debiutavo scenoje ir dainavo šią partiją net 38-erius metus.
„Vaidmenys kaip vaikai. Turiu jų devyniasdešimt: 89 sūnus ir vieną dukrą“, – žaismingai pasakojo V.Kuprys. Toji „dukra“ – tai Vygando Telksnio operoje „Mažylis“ suvaidintas Freken Bok personažas.
Vienintelę dukrą – Šveicarijoje gyvenančią pianistę Eugeniją Kuprytę operos solistas užaugino ir savo šeimoje. Drauge su rūpestinga žmona, nuolatine koncertų partnere, LMTA docente pianiste Melita Diamandidi (1949–2021) operos solistas atliko daugiau nei 300 koncertų ir solinių rečitalių – ne tik Europoje, bet ir JAV, Kanadoje, Australijoje.
V.Kuprys nepamiršo ir savo gimtųjų vietų: jis buvo vienas Kėdainiečių klubo steigėjų ir ilgametis jo prezidentas, fondo „Czeslawo Miloszo gimtinė“ vienas iš steigėjų, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos įkūrėjas, Šv. Kazimiero ordino narys, Čekijos Šv. Vaitiekaus (Adalberto) ordino garbės riteris, Lietuvos Gedimino ordino kavalierius.
V.Kuprys spalio 5 d. 16 val. bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22). Tą patį vakarą 18 val. už mirusįjį bus aukojamos šv. Mišios Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Laidotuvės vyks spalio 6 d. 14 val. Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
