Iki pat birželio vidurio kiekvieną antradienį 17 val. prie Kabelstego tilto pačiame Miuncheno centre praeiviai taps ypatingo garsinio įvykio liudininkais. Naujausiu savo kūriniu menininkė L.Lapelytė kviečia įsiklausyti į šešių aplink šią vietą esančių bažnyčių varpus, kurių skambėjimo tvarkaraštis ir pats skambesys, įskaitant miesto katedrą, buvo suprogramuoti būtent šiam kūriniui. Šv. Nikolajaus Ukrainos ortodoksų bažnyčios varpais kaskart bus skambinama gyvai. Pasak autorės, projekto idėja – išryškinti Miuncheno garsinį peizažą, kurio neatsiejama dalimi laikomas varpų gaudesys akompanuotų dainininkų balsams.
„Šis darbas formavosi pastaruosius kelerius metus, atliepiant šio laiko nuotaikas. Man buvo svarbu sugretinti tai, kas yra monumentalu, su tuo, kas trapu. Tai subtili, poetinė šiandienos aplinkybių išraiška, kai stebime daug nesusikalbėjimo, kai tai, kas nesigirdi, laikoma nereikšmingu, o kas garsu – galingu. Norėjau persvarstyti šią galios dinamiką, parodydama, kad nors garsas yra tariamai neapčiuopiama terpė, jis gali įgyti konceptualų svorį, jam galima, o kartais privalu atitarti“, – pasakoja L.Lapelytė.
Projekto pavadinimą menininkė aiškina kaip iš vario išlietų varpų choreografiją, kai į siūbuojančio varpo graižą (šoną, kraštą) atsimuša varpo viduje kabanti šerdis. Šis intymus ir galingas gestas panašus į skambantį vario lyžtelėjimą, garsinį bučinį.
Pavymui šiam susinchronizuotam varpų gausmui kartą per savaitę skambės ir devynių dainininkų atliekama balso partija, L.Lapelytės nuosekliai sujungta į darnią muzikinę kompoziciją. „Nors nesiekiu religinių konotacijų, gyvų balsų momentas čia iš tiesų kuria ypatingą, sakralią atmosferą. Nedainuojame jokių specialių žodžių, nes atrodo, kad jie nebeveikia. Norisi akcentuoti harmonijas, kurios taip pat yra daugiaprasmės“, – sako menininkė, papildydama, kad projektui perklausose atrinkti atlikėjai – įvairių tautybių Miunchene gyvenantys muzikantai, menininkai, kultūros lauko darbuotojai.
L.Lapelytė savo kūriniu pasiūlo naują kolektyvinę klausymosi patirtį, kur mezgamas akustinis dialogas tarp didingos miesto infrastruktūros ir žmogaus balso svarbos. Šį pokalbį projekte įrėmina akmens skulptūra, iškalta iš Lietuvoje rasto 400 milijonų metų senumo kalkakmenio riedulio. Kartu su architekto Manto Peteraičio studija sukurtas objektas veikia kaip garso veidrodis, sulaikantis ir atspindintis varpų garsus bei žmogaus balsą.
„Perpjovus šį akmenį išryškėjo unikali jo struktūra – per milijonus metų iš vėžiagyvių, moliuskų bei nuosėdų susiformavęs darinys, pats savaime pakankamas monumentas laikui. Skulptūros parabolinė forma veikia kaip aliuzija į išgaubtus objektus, kurie skirti atspindėti garsus ar elektromagnetines bangas. Kita vertus, pats projektas yra parabolė, kurioje Lina imasi kurti vaizdingus palyginimus“, – pasakoja klausymosi erdvę kassavaitiniam ritualui sukūręs skulptūros autorius M.Peteraitis.
Gyviems pasirodymams nevykstant ši skulptūra veiks kaip miesto garsovaizdžio tyrinėjimo taškas ir garso stiprintuvas, padedantis kvestionuoti, ką pasirenkame girdėti, o kas lieka neišgirsta.
Miuncheno savivaldybės meno ir kultūros departamento vykdomas projektas „Public Art München“ laikinojo meno projektus miesto viešojoje erdvėje jau kvietė sukurti tokius menininkus kaip Tomás Saraceno, Alicja Kwade, Charlesas Simondsas ar garsi Tokijuje įsikūrusi architektūros studija „Atelier Bow-Wow“. Šįkart 90-iai dienų prie Bavarijos žemės parlamento rūmų pastato įsikurs Linos Lapelytės kūrinys.
Menininkė kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte 2019 m. už operą-performansą „Saulė ir jūra“ buvo įvertintos Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“.
Lina Lapelytė (g. 1984) – menininkė, muzikantė ir kompozitorė. Jos kūryba pagrįsta performansu su daug nuorodų į populiariąją kultūrą, lyčių stereotipus bei nostalgiją. Į savo darbus ji įtraukia profesionalius atlikėjus ir mėgėjus, atliekančius skirtingų žanrų, pavyzdžiui, populiariosios muzikos ar operos, kūrinius. Dainavimas tampa kolektyviniu ir emociškai intensyviu įvykiu, keliančiu klausimų apie pažeidžiamumą ir nutildymą.
Lina Lapelytė įgijo klasikinio smuiko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir garso meno Londono menų universitete bakalauro laipsnį bei skulptūros magistro laipsnį Londono Karališkajame menų koledže. Menininkė yra surengusi personalinių parodų „Frac“ galerijoje Nante, „Lafayette Anticipations“ galerijoje Paryžiuje, „Space“ galerijoje Londone. Jos darbai pristatyti tokiose parodose ir institucijose kaip Gherdëina bienalė, „Haus der Kunst“ muziejus ir šiuolaikinio meno centras Miunchene, MOCA muziejus Los Andžele, „Tai Kwun Contemporary“ meno centras Honkonge, šiuolaikinio meno festivalis „Glasgow International“, Rygos bienalė „RIBOCA2“, Prahos kunsthalė, Nacionalinė dailės galerija Vilniuje, modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus „Moderna Museet“ Malmėje, meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“ Vilniuje, „Serpentine“ paviljonas Londone.
Mantas Peteraitis (g. 1977) – architektas praktikas, dirbantis Vilniuje. Jis įgyvendina nepriklausomus architektūros užsakymus bei dalyvauja menininėse praktikose su menininkais Egle Budvytyte, Lina Lapelyte, Dariumi Mikšiu. Pagrindinis architekto veiklos akcentas – technologinis ir estetinis tvarumas bei jo įtaka platesnėms bendruomenėms ir ekosistemoms. Tarp ryškiausių pastarojo meto tarptautinių projektų – instaliacija „Kalninių pušų abėcėlė“, kuri buvo pristatyta „Vaikų miško paviljone“ Venecijos architektūros bienalėje 2023 m., taip pat objektų ir erdvės dizainas „Mutes“ parodai „Lafayette Anticipations“ galerijoje Paryžiuje 2022 m.
