Dažnas šį žanrą sieja su brodvėjine kultūra, todėl atmeta kaip vulgaroką, amerikietišką (suprask, visiškai nesavą), tačiau miuziklas savyje talpina kur kas daugiau elementų. Apie tai, koks yra šiuolaikinis miuziklas, kaip jis pakito nuo savo užgimimo ir kas sąlygoja jo (ne)populiarumą Lietuvoje, mintimis dalijasi kompozitorius, pedagogas Artūras Novikas bei choreografė, Jaunimo miuziklo teatro vadovė Gytė Bartoš.
– Miuziklo žanras gimė Amerikoje ir dažnoje nūdienos valstybėje, ypač Lietuvoje, jis išskirtinai siejamas su brodvėjine kultūra. Kas pasikeitė miuziklo industrijoje nuo jo pradžios? Ar yra kokia nors lyderiaujanti valstybė?
Gytė Bartoš: Nuo seno susiformavo 2-u šios industrijos židiniai – JAV ir Didžioji Britanija. Dar ir dabar dažnas, norėdamas pajusti tikrąjį brodvėjinio miuziklo skonį, lekia į Londono West end‘ą arba Niu Jorko Brodvėjų. XX a. pabaigoje Brodvėjuje sėkmės sulaukė ir Australijos, Kanados, Pietų Afrikos respublikos miuziklai. Nuo jų neatsiliko ir žemyninė Europa – pasižymėjo pastatymai Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Čekijoje, Ispanijoje. Azijos šalyse miuziklą įtakojo vietinės tradicijos: Japonijoje – anime ir manga animaciniai filmai, Indijoje - Bolivudo filmai.
Miuziklas vystėsi kaip liberalesnė, ne tokia formali operos atšaka, visuomet buvusi atviresnė ir arčiau žiūrovo. Jo vystymuisi didelę įtaką turėjo šiuolaikinės muzikos, šokio, šiuolaikinio teatro vystymosi tendencijos – atsirado roko, pop miuziklai, muzikos, vokalo ir šokio pagalba buvo sprendžiama vis sudėtingesnė dramaturgija ir siužetiniai vingiai.
Žinoma, didelį kokybinį postūmį miuziklo žanrui davė šiuolaikinių technologijų vystymosi šuolis, aukštesnėse bei aukštosiose mokyklose susiformavo miuziklo kūrėjo (režisieriaus, dramaturgo – libretų autoriaus, muzikos vadovo, choreografo) ir miuziklo aktoriaus specializacijos, didėjo profesionalų skaičius rinkoje, augo pastatymų kokybė.
– Profesionalus lietuviškas teatras gyvuoja jau kone šimtmetį ir į savo repertuarą įtraukią įvairius žanrus: dramą, operą, operetę, miniatiūras, tačiau lietuviško teatro istorijoje beveik nefigūruoja miuziklas. Per daugiau nei du nepriklausomybės dešimtmečius pastatyta gana nedaug miuziklų. Kas, Jūsų manymu, lemia, kad Lietuvoje neprigijo, neužgimė miuziklo žanras?
Gytė Bartoš: Manau, kad tokią situaciją Lietuvoje iš dalies lemia savotiškas paklausos nebuvimas. Žiūrovas negali norėti to, apie ką nieko nežino. Nesant žiūrovinės paklausos, nekuriama bazė, kurioje galėtų formuotis jauni, talentingi šio žanro kūrėjai ir atlikėjai.
Tik po Nepriklausomybės atgavimo, atsivėrus keliams į užsienį, vis daugiau tautiečių gali išvažiuoti ir pamatyti šiuo metu jau beveik turistinėmis atrakcijomis tapusias žymiąsias miuziklo produkcijas bei pasvajoti, kad tokios kažkada užgims ir Lietuvoje. Ne mažiau svarbūs ir pastatymo kaštai. Ne paslaptis, kad kokybiškas pastatymas su įspūdingais kostiumais ir dekoracijomis bei profesionaliais miuziklo aktoriais kainuoja nemažai. Retas kūrėjas išdrįsta imtis šio brangaus žanro.
Artūras Novikas: Iš tikrųjų miuziklo pastatymas labai daug kainuoja. Štai, Amerikoje ar Dž. Britanijoje, kur vienas miuziklas rodomas 20 ir daugiau metų, vienam miuziklui nesibodima paskirti 5 mln. dolerių ir tai atsiperka. Galime tik įsivaizduoti, kokios sumos vieno miuziklo sukūrimui skiriamos Lietuvoje. Tuomet su gastrolėmis nuvažiuojama į kelis didžiuosius miestus, keletą kartų pasirodoma sostinėje ir viskas. Tai tikrai komplikuoja jo populiarumo plitimą.
Kitas dalykas, Lietuvoje nėra miuziklo žanro specialistų, kurie mokytų, dėstytų, puikiai išmanytų miuziklą ir jos subtilybes. Mes turime klasikus ir vadinamuosius „popsistus“ ir „džiazistus“. Bet miuziklo žanras yra labai specifinis. Jo vokalas ne operinis, tačiau ir ne visai atliepiantis pop muzikos manierą. Jis tartum viduriukas tarp vieno ir kito. Taigi, galbūt ši problema yra opiausia.
Yra keletas studentų, kurie vyksta studijuoti miuziklo žanrą užsienyje, tačiau tikėtis, jog į Lietuvą atvažiuos vienas žmogus ir iš esmės pakeis situaciją būtų naivu. Tam turi būti ne vienas specialistas. Žinoma, į Lietuvą kartas nuo karto atvažiuoja tai vienas, tai kitas profesionalas, tačiau jie neretai išdėsto vieną, dvi pamokas ir iškeliauja. Tai didesnės naudos nesuteikia. Tuomet gaunasi lyg ir kažkokia saviveikla.
– Juk dažniausiai miuzikluose pasirodo arba dainuojantys aktoriai, arba vaidinantys dainininkai.
Artūras Novikas: Taip, tokia praktika dažna ir tada kyla klausimas, kas geriau: pop muzikos atlikėjas, ar operos solistas? Galbūt miuziklui net labiau tinka operetės žanras. Kitas dalykas, ne visi pop atlikėjai geba būti gerais aktoriais. Miuziklas yra spektaklis. Užsienyje į miuziklus, roko operas yra labai labai didelė atranka. Ten iš viso pasaulio surenkami geriausi atlikėjai, su jais dirba geriausi režisieriai, scenografai, grimeriai. Miuzikle „Cats” vien grimas, regis, yra daromas apie 10 valandų. Tai yra tikras menas ir ne veltui bilietai yra tokie brangūs.
– Ar lietuviškas miuziklas turi savo specifiką? Kokia ji?
Gytė Bartoš: Lietuviškas miuziklas, rodos, pasuko viena miuziklo vystymosi kryptimi, – buvo kuriamas kaip „sung-through“ (dainuojamasis) miuziklas, kuriame nėra dialogų arba jų yra labai mažai, t.y. visas siužetas pasakojamas muzikos ir vokalo pagalba kaip ir operoje. Taip pat, nepriklausomos Lietuvos pirmuosiuose (o kartais ir šių dienų) miuziklų pastatymuose dainuodavo vokalo atlikėjai, dažnai operos solistai, šokdavo šokėjai. Tačiau, ko gero, nereiktų stebėtis, įvertinus tai, jog dar visai neseniai Lietuvoje tokios specialybės kaip miuziklo aktorius nebuvo.
Vis dėlto noriu pasidžiaugti, kad situacija keičiasi ir po truputį gimsta šiuolaikinė, aktuali šiandienos žiūrovui, lietuviška šio žanro produkcija. Jaunieji kūrėjai vis dažniau išdrįsta įsitraukti į miuziklo kūrimą. Šiuo metu Jaunimo miuziklo teatras kaip tik ruošiasi tarptautinio garso miuziklo „Rent“ pastatymui, kurio atrankos vyks jau gruodžio pradžioje.
Pastatomajam darbui diriguos pasaulyje žinomi miuziklo žanro grandai režisierius Georg Malvius, muzikinis vadovas Derek Barnes, choreografė Adrienne Åbjörn.
Artūras Novikas: Mačiau keletą Vilniaus kolegijos studentų paruoštų miuziklų aktualia tematika, kurie man patiko. Esu parašęs muziką dabar rodomam vaikiškam miuziklui „Išeik į kiemą“, kurioje V. V. Landsbergio kūrinys „Pelytė Zita“ perteiktas opia problematika bei gatvės kultūros forma. Miuziklų randasi, jie yra įdomūs, naujoviški. Jie skiriasi nuo statytų anksčiau, bet tai yra normalu, nes laikais keičiasi.
– Tai tikriausiai banalus klausimas, tačiau jis vis dar laukia eilėje. Kuo skiriasi miuziklo atlikėjo ir teatro aktoriaus specialybės? Kokią jų specifiką?
Gytė Bartoš: Miuziklas skiriasi nuo klasikinės Operos, tuo, kad Operai reikalingi vaidinantys atlikėjai, o Miuziklui – dainuojantys aktoriai. Šiandien rinka reikalauja, kad miuziklo aktorius, idealiu atveju, valdytų visus tris kokybiškam miuziklo atlikimui reikalingus instrumentus: dainuotų, šoktų ir vaidintų. Toks aktorius dar vadinamas „triple threat“ (triguba grėsmė). Tuo jis ir skiriasi nuo dramos, pantomimos ar šokio teatro aktoriaus. Pabandykite vaidindami vienu metu dainuoti ir intensyviai šokti!
Mano nuomone, tai yra aukščiausias savo kūno pažinimo ir valdymo lygmuo – kaip kvėpuoti, kad šokdamas neuždustumei ir galėtumei dainuoti, kaip šokti, kad spėtumei pailsėti tarp intensyviausių dalių, kada įtempti, o kada atpalaiduoti tam tikras raumenų grupes, kaip vienu metu atlikti 3-is veiksmus ir dar vykdyti režisieriaus, muzikos vadovo ir choreografo užduotis?!
– Kaip vertinate Jaunimo miuziklo teatro pastangas gaivinti miuziklo žanrą Lietuvoje?
Artūras Novikas: Neseniai žiūrėjau Jaunimo miuziklo teatro parengtą miuziklą „Išeik į kiemą“ ir man jis patiko. Mačiau, kad patiko ir publikai. Tai modernus, jaunatviškas, veržlus darbas. Beveik valandos trukmės spektaklis tikrai neprailgo. Yra akimirkų, kai žiūrovai įtraukiami į spektaklį.
Tačiau nuvilia tai, kad į muzikinį teatrą yra priimami žmonės, stokojantys muzikinio raštingumo, – A.Novikas.
Įdomus vyksmas ir jaunimas tikrai padirbėjo. Tokius darbus bei pastangas vertinu tik teigiamai ir skatinu.
Aš džiaugiuosi, kad tą žanrą studentai bando puoselėti, jo mokosi. Tačiau nuvilia tai, kad į muzikinį teatrą yra priimami žmonės, stokojantys muzikinio raštingumo.
Gytė Bartoš: Tenka kovoti su keliais paveldėtais demonais: prastos kokybės Lietuvoje statytų miuziklų šleifu, žanro mažu žinomumu, žiūrovų tikėjimu nuo seno susiformavusiais stereotipais, žanro kūrėjų ir atlikėjų bei lėšų trūkumu.
Kartu su pastatymine veikla ir kūrinių sklaida dar vykdome ir nemenką edukacinę veiklą – supažindiname žiūrovus su miuziklo žanru ir miuziklo kūrinius kuriančiais kūrėjais ir juos atliekančiais aktoriais, leidžiame prisiliesti prie miuziklo specifikos ir aktorystės šiame žanre ypatumų. Kai žinau, kiek pastangų tai kainuoja kūrėjams, atlikėjams ir visai organizacijai, vertinti kitaip nei gerai – negalėčiau.
– Ar, jūsų manymu, miuziklas turi galimybę tapti geriau perkamu kultūriniu produktu nei dramos ar šokio teatro pasirodymai?
Artūras Novikas: Reikia labai daug investuoti tam, kad tai pasidarytų įdomu ir populiaru. Tas pats kaip ir bet kokioje didžiojoje scenoje – nori tapti labai žinomas dainininkas ar atlikėjas, muzikantas, reikia labai didelių investicijų, ką Lietuvoje yra sunkiai pasiekiama. Pažangios užsienio šalys tam skiria milijonus.
Gytė Bartoš: Manau, kad šiandienos žiūrovas nori šiuolaikinio, aktualaus, paveikaus ir kokybiško, teatro. Todėl, jei miuziklas Lietuvoje sugebės nusipurtyti „naftalinines“ dulkes, nugalėti jam prikabintus stereotipus ir šleifus ir jei jaunieji kūrėjai išdrįs kurti, o miuziklo aktoriai dalyvauti toje kūryboje, – viskas įmanoma!
– Ar verta nerimauti, kad turime silpnas miuziklo tradicijas? Ar tai turi neigiamos įtakos ar tiesiog reiškia, kad Lietuvos žiūrovas nėra palankus šia žanrui?
Artūras Novikas: Žinoma, kad neturime tradicijų, nes tai ne mūsų kultūros dalis. Kaip jau minėjau, mūsų miuziklai yra vienkartiniai, juos parodo vieną ar du kartus Vilniuje, vieną kartą Kaune, Klaipėdoje ir tuo viska baigiasi. Jei būtų kažkoks pastovumas, tąsa, tada būtų galima kalbėti ir apie tradiciją.
Gytė Bartoš: Kaip parodė šio sezono pradžios gastrolės, lietuviai – labai žingeidi ir daininga tauta: jau patys mažiausieji mėgsta interaktyvų mūsų miuziklą šeimai „Išeik į kiemą“, kartu dainuoja ir šoka su aktoriais, renka šiukšles ir veja iš kiemo šiukšlių monstrą. Tuo tarpu, jaunimas mielai dalyvauja gyvenimiškame eksperimentiniame miuzikle EX’IT ir diskutuoja su aktoriais apie miuziklo aktoriaus profesijos specifiką po spektaklio.
