Vilniaus kolegijoje baigęs muzikinio teatro studijų programą, atlikėjas prisijungė prie unikalios a cappella grupės „Quorum“ kaip vokalinė perkusija. Greta muzikinių pasirodymų linksmai sielai teko įkūnyti vis rimtesnius bei solidesnius vaidmenis. Bene žymiausiame meilės per visą istoriją atspindyje – miuzikle „Romeo ir Džuljeta“ – įkūnijo lordą Kapuletį, komedijoje „Lisistratė“ – patarėją, spektaklyje „Vakaras su Čechovu“ atskleidė Smirnovo personažą. Šarūnas taip pat vaidino muzikiniuose spektakliuose, „Sofija Muzikuoja“, „Miegančioji gražuolė“, „Lietuviška istorija“. Apie kasdienę muzikanto duoną, „nepatogias“ temas, televizijos projektus bei naujo miuziklo keliamus iššūkius interviu su Šarūnu.
– Esi žinomas kaip grupės „Quorum“ narys, taip pat vertinamas kaip puikus renginių vedėjas, o kokia buvo tavo muzikinio kelio pradžia? Ar visada žinojai, kad gyvenimą siesi su muzika?
– Tiesą sakant, aiškios pradžios aš ir pats nepamenu, tačiau mano pradinių klasių mokytoja Žydrūnė Tuomienė pasakojo, kad jau pirmoje klasėje turėjau polinkį ritmikai bei muzikai. Mano klasėje buvo stalai, kurių dalis atsilenkdavo tam, kad būtu lengviau atsisėsti į suolą. Aš tomis dalimis pastoviai barškindavau ir trukdydavau klasės draugams. Greičiausiai, tada mane ir pašventino muzikantu. Na, o vėliau, turbūt, sekė kaip ir visiems mano kolegoms įprastas kelias – muzikos mokykla, provincijos paauglių roko grupė, miuziklo studijos ir štai mes čia.
– Miuziklo žanras Lietuvoje, nors ir ne naujovė, neretam yra kažkas nepažinto, neatrasto. Kodėl pasirinkai gilinimąsi į muzikinio teatro, o ne, pavyzdžiui, džiazo ar operinio vokalo studijas?
– Įdomi istorija. Aš, būdamas dešimtokas, turėjau planą po 12-os klasės stoti į Juozo Gruodžio konservatoriją, turėdamas tikslą tapti ksilofonistu, tačiau po abitūros, dėl tuometinės švietimo reformos, manęs nebegalėjo priimti į šią mokymo įstaigą.
Man tai buvo didelis šokas ir aš visiškai nebežinojau, ką daryti toliau, ir tuo labiau, kuo aš noriu būti.
Man tai buvo didelis šokas ir aš visiškai nebežinojau, ką daryti toliau, ir tuo labiau, kuo aš noriu būti. Tuomet mano mama ėmėsi iniciatyvos.
Prisėdo prie kompiuterio ir tarė: „Tuoj aš tau rasiu specialybę!“. Taip su mama pradėjome svarstyti apie teatrą bei muziką ir radome optimalų variantą – pramoginio scenos meno (dabar Muzikinio teatro) specialybę Vilniaus kolegijoje. Kadangi tokia sintezė man buvo daugiau nei priimtina, o ir filmas „Muzikos garsai“ buvo vienas iš mano mėgstamiausių, tai išsklaidė visas mano abejones dėl mano profesijos (šypsosi).
– Viename interviu esi sakęs, kad numirti galėsi tada, kai Lietuvoje bus įsteigtas miuziklo teatras. Kuo ypatingas miuziklo žanras ir kodėl jį taip vertini?
– Reikalas tas, kad kai aš stebiu dainininkų pasirodymus, aš dažnai jais netikiu, kadangi balsas ir veidas spinduliuoja skirtingus dalykus. Atrodo, visos natos vietoje, tačiau vis tiek netikiu. Arba tas lengvos gėdos jausmas, kai dramos aktorius spektaklyje bando išdainuoti aukštą natą... Mane tai visuomet labai erzindavo ir aš galvodavau, ar tikrai nėra būdo kažkaip apeiti šiuos nemalonius momentus. Tuomet aš prisiminiau Walto Disney‘aus animaciją. „Aladinas“, „Pokahonta“, „Liūtas Karalius“... Tai mano vaikystės herojai, kuriuos galėčiau vardinti ir vardinti. Šių animacinių filmų dainos buvo tos, kuriomis aš nuoširdžiai tikėjau. Su šia muzika aš ir juokdavausi, ir ne vieną ašarą esu nubraukęs. Jeigu aš net per „Šreką“ apsiverkiau, vadinasi, toje muzikoje yra kažkas tikro. Bręsdamas pradėjau žiūrėti ne tik į animaciją, bet ir rimtesnius miuziklus: „Vargdienius“, „Rent“, „Velnio Nuotaką“, „Don Kichotą“ ir t.t. Jie vis labiau ir labiau mane įtraukė. Lietuvoje pasilepinti šiuo žanru nebuvo galimybių, o Brodvėjus atrodė toliau nei mėnulis. Tada ir supratau, kad reikia kažką su tuo daryti.
– Neretai tenka susidurti su nuomone, jog šį rudenį Lietuvoje debiutuosiantis miuziklas „Rent“ kalba apie daug „nepatogių“ temų. Kaip manai, ar Lietuva jau pasiruošusi tokio pobūdžio, tematikos miuziklui? Ir apskritai, ar galima sakyti, jog kažkokios temos yra „nepatogios“?
– Geras klausimas. O apie ką gi iš tikrųjų kalba miuziklas „Rent“? Pirmą kartą žiūrint šio spektaklio įrašą aš galvojau, kad viskas jame sukasi apie gėjus ir lesbietes. Antrą kartą maniau, kad apie ŽIV ir AIDS. Trečią kartą – apie jauno, ką tik studijas baigusio menininko (bohemiečio) dvejonę, ar jam likti ištikimu aukštajam menui, ar parsiduoti komercijai, tačiau gyventi patogų, lengvą gyvenimą?
Lietuva tikrai nėra be problemų ir apie tas problemas būtina kalbėti, nes tik jas pripažinę, galėsime jas išspręsti.
Aš manau, kad mes kiekvienas ant scenos matome tai, kas mums tuo metu rūpi. Lietuva tikrai nėra be problemų ir apie tas problemas būtina kalbėti, nes tik jas pripažinę, galėsime jas išspręsti. Mes labai mėgstame žmonėms klijuoti etiketes. Jei romas, tai vagis, jei musulmonas – būtinai teroristas. Tačiau teatre tai negalioja. Tai yra puiki vieta visiems pabūti kartu.
Būdamas žiūrovu tu esi niekas. Aktorius nemato, ar tu firmos direktorius, ar gyveni iš pašalpų. Jam nesvarbu, ar tu studentas, ar teatro prodiuseris, jam visiškai nusišvilpt tu pensininkas, gėjus, neįgalusis ar kitatautis. Aktorius visiems duoda po lygiai, su visais būna vienodai nuoširdus ir atviras. Tuomet išeinant iš teatro ir pamačius, kad, nepaisant visų mūsų skirtumų, mums visiems rūpi ta pati problema, ją iš karto lengviau spręsti. Nepaisant skirtingų požiūrių į sprendimo būdą, atsiranda sveika tolerancija ir supratimas.
– Šiame miuzikle, kaip minėjai, nemažai kalbama apie nelengvą menininko kasdienybę, nepriteklių, sudėtingus pasirinkimus. O ar Lietuvoje įmanoma išgyventi iš muzikos? Dažnai tenka girdėti nuomonę, esą muzikanto darbas nėra rimtas, nes iš to neužsidirbsi...
– Šiuo klausimu dažnai kalbamės tiek su gerbėjais po koncerto, tiek tarpusavyje, o dažniausiai su žmona. Aš negaliu kalbėti už visus Lietuvos muzikantus, tačiau aš manau, kad išgyventi – galima, gyventi – deja.
Būdamas muzikantu, na, gal tik išskyrus tuos 20 super mega žvaigždžių, niekuomet pats nesutaupysi nekilnojamam turtui, negausi valstybinės pensijos, paskolos, jei staiga prireikė pinigų buto remontui, automobiliui ar dar bala žino kam. Tau niekas nemoka biuletenio, jei sergi ir niekas nemoka bedarbio pašalpos, jei šį sezoną neturi koncertų. Yra daugybė dalykų, dėl kurių nepatogu būti muzikantu.
Žinoma, Lietuvoje išgyventi sunku ne tik menininkams, dar sunkiau toms jaunoms mamoms, prieš kurias smurtauja vyrai, iš jų vaikų tyčiojasi mokyklose, dėl ko galiausiai mes arba emigruojame, arba dar blogiau.
Na, bet kitą vertus, mes ir netapome muzikantais vaikydamiesi turtų. Jei norėčiau būti turtuolis, būčiau stojęs į ekonomiką, teisę ar mediciną, o ne aktorystę.
Man norisi skleisti grožį ir gėrį, o kaip atlyginimą aš gaunu aplodismentus po gero pasirodymo, nes niekam ne paslaptis, kad visi scenos žmonės yra garbėtroškos.
Tam, kad palengvintų savo žemiškuosius poreikius, dažnas mūsų turi papildomas veiklas. Aš ankščiau atsakinėdavau į britų telefoninius skambučius, kitas kolega dirbo radijo stotyje ir darželio naktiniu sargu, o dar kai kas dienomis dirba operos ir baleto teatre, o naktimis taksistu. Žinoma, Lietuvoje išgyventi sunku ne tik menininkams, dar sunkiau toms jaunoms mamoms, prieš kurias smurtauja vyrai, iš jų vaikų tyčiojasi mokyklose, dėl ko galiausiai mes arba emigruojame, arba dar blogiau. Žinant tai, aš neturiu teisės skųstis savo padėtimi.
– Tu niekada neieškai žodžio kišenėje, esi kupinas energijos, pozityvumo, nenustygstantis vietoje. Miuzikle „Rent“ įkūnysi vadinamojo „blogiuko“, antagonisto Benny‘io charakterį. Kodėl pasirinkai būtent šį personažą? Ar įžvelgi tam tikrų sąsajų tarp savęs ir įkūnijamo vaidmens?
– Na, aš nuoširdžiai manau, kad Benny iš tikrųjų nėra blogas. Jis tiesiog pasirinko kitokį kelią, kuris nėra, vadinkime, „pakankamai bohemiškas“. Jis dėl savo svajonės išsižada savo draugų ir susibičiuliauja su investuotojais, kurių tikslai nesutampa su miuziklo „Rent“ herojų siekiais. Na, o mano mąstysena yra kaip tik atvirkščia Benny‘io logikai. Aš visuomet stengiuosi spinduliuoti gerą energiją, net tuomet, kai pačiam būna liūdna. Niekuomet nesirenku, kam tą šilumą atiduosiu. Ar tai yra prezidentė, ar valytoja, teatro budinčioji ar jo primadona. Visi mes žmonės ir visiems mums tos šilumos reikia. Dėl šio kontrasto ir pasirinkau būti blogiečiu, paieškosiu savyje naujų spalvų.
– Sugrįžkime prie tavo muzikinės veiklos. „Quorum“ – unikalus vyrų, dainuojančių a cappella, kolektyvas. Kodėl pasirinkai muzikinę veiklą plėtoti tokioje grupėje? Kuo ypatinga a capella?
– Na, tiesą pasakius, niekuomet negalvojau, kad savo gyvenimą siesiu su a cappella žanru, juo labiau, vokalinės perkusijos vaidmenyje. Man, kaip ir daugeliui provincijos berniokų, išgirdus žodį a cappella atrodydavo, kad čia tiesiog A klasės kapela, na, o jei kas paaiškina, kad čia taip dainuoja be instrumentų, tada geriausiu atveju galvoji, kad diedulės dainuos sutartines apie rūtas ir mėtas. Tačiau gyvenimas pilnas netikėtumų ir viename televizijos projektų teko padirbėti su „Quorum“ kolektyvu asmeniškai. Tie vyrai man parodė, koks lankstus yra šis žanras. Parodė, kad viename koncerte galima dainuoti tiek XVI a. madrigalus, tiek queen‘us, tiek Timberleiką ir tai vis tiek nuoseklu, įdomu ir linksma. Kaip tik tuo metu, dėl susiklosčiusių aplinkybių, iš kolektyvo pasitraukė buvęs Lietuvos Beatbox‘o čempionas Žygimatas Gudelis (Gon). Man iki tokio titulo buvo toli kaip iki mėnulio, bet aš nusprendžiau surizikuoti ir pasisiūliau jį pakeisti. Jūs neįsivaizduojate, kiek aš jaudinausi prieš pirmą repeticiją. Atsinešiau sąsiuvinį, tušinuką ir tik repeticijoje supratau, kad neturiu žalio supratimo kaip visus tuos „Tuc Tuc“ ir „Bum Bum“ užrašyti.
– Repeticijų metu teko girdėti, jog puikiai dainuoji, tačiau ant scenos, įvairiuose muzikiniuose vaizdo įrašuose atlieki vokalinės perkusijos rolę. Kodėl pirmenybę teiki beatbox‘ui?
– Reikalas tas, kad dainuoti kolektyve moka visi, o „čepsėti“ tik aš, dėl to ir tenka vaizduoti nebylųjį kolegą, kuris suvalgė būgnus. Tiesą pasakius, kolektyvas man taip pat retkarčiais leidžia padainuoti vieną kitą dainą ir aš tų progų niekuomet nepraleidžiu. Gaila, kad dažniausiai tenka su visais padainuoti „Su gimimo diena“. Na, bet vis šis tas (juokiasi).
– Daugelis jaunų atlikėjų, siekdami pripažinimo ar žinomumo, dalyvauja įvairiuose televizijos projektuose, neretai kaip solistai. Ar pats niekada nesvarstei apie šią galimybę? Kodėl tavęs nematyti dažnai šmėžuojant televizijos ekrane?
– Nes aš puikiai maskuojuosi! Aš dalyvavau dviejuose chorų karų sezonuose. Pirmame kaip eilinis, antrame jau kaip generolas. Tačiau šitą formatą pasirinkau neatsitiktinai. Jis leido pamatyti, kaip viskas veikia iš tikrųjų bei užmegzti naudingų pažinčių, tačiau ištirpti masėje ir likti nepastebėtu. Televizija yra labai galingas etikečių klijavimo aparatas. Kai aš tapsiu Šarūnu Navicku, o ne barzdotu beatboxeriu iš kapelos „Qlirlim“, tada ir nukeliausiu ten, na, o kol kas, teatras man arčiau širdies.
– Tu taip pat vedi įvairius renginius. Kokių kompetencijų žūtbūt reikia renginių vedėjui?
– Meilės žmonėms ir gyvenimui. Aš per renginius nieko papildomo nedarau. Tiesiog būnu kartu su svečiais, kuriems ši diena ypatinga ir džiaugiuosi kartu su jais. Mano darbas – būti svečiu, kuris viską žino. Aš žinau, kada mes valgysime, kokius žaidimus žaisime, žinau, kur tualetas bei kas laimėjo metų darbuotojo titulą ir šia informacija dalinuosi su likusiais svečiais. Vienintelis skirtumas tarp jų ir manęs yra tas, kad aš turiu mikrofoną, o jie ne. Dėl to jie ir priversti manęs klausyti.