„Ši profesija, kaip ir kitų menininkų, kūrėjų, o taip pat ir gydytojų ar dvasininkų profesijos, negali būti atsieta nuo misijos sąvokos. Jei muzikas nejaučia misijos poreikio, realybės banalumas greitai sugriauna iliuzijas“, – sako M.Rubackytė.
Pianistė interviu 15min teigia, jog groja tik tą muziką, kurią yra įsimylėjusi, ir pasakoja, jog per pandemiją galima geriau nei bet kada suprasti, ar žmogus myli muziką, ar save muzikoje.
„Su lėlėmis nežaidžiau, man tai buvo neįdomu“
– Augote muzikų šeimoje. Ar tai jums visada buvo įkvėpimas, ar dėl to jautėte ir šiokį tokį spaudimą, jog turite ne tik būti muzikė, bet dar ir ne ką prastesnė muzikė nei jūsų artimieji?
– Talentas menui ir muzikai dažnai yra perduodamas iš kartos į kartą. Man tai buvo perduota kaip šventas aukuras. Mano tėvas buvo operos baritonas, prosenelė – profesionali pianistė, mama ir teta taip pat pianistės. Šalia jų galėčiau prisiminti ir savo senelį, kuris buvo matematikas, puikiai grojęs fortepijonu ir dirigavęs mėgėjiškiems orkestrams. Ne visi giminaičiai tapo profesionalais, bet gili meilė muzikai buvo kiekvieno jų širdyse.
Tačiau pati jokio spaudimo nejaučiau. Aš gimiau toje terpėje ir man tai buvo didžiulis džiaugsmas.
– Kokias pagrindines muzikos pamokas gavote savo šeimoje?
– Šeimoje turėjau dvi mokytojas – mamą, romantizmo ir jautrumo įsikūnijimą, ir tetą, kuri dievino Mozartą. Jos buvo muzikos profesionalės, rimtos pedagogės, dėsčiusios Čiurlionio menų gimnazijoje. Didelė dalis Lietuvos muzikų praėjo pro jų rankas ir pro mano namus, nes teta dažnai dėstydavo namuose.
Tas pamokas aš girdėdavau ir pati labai norėjau būti priimta į mokinių ratą, tačiau man neteko to tuoj pat patirti, nes buvau per maža – trejų, ketverių metų. Man tekdavo išeiti į lauką, paskambinti į duris ir sakyti: „Aš noriu pamokos“ (juokiasi).
Ne visi giminaičiai tapo profesionalais, bet gili meilė muzikai buvo kiekvieno jų širdyse.
– Ar jūsų gyvenime buvo etapų – galbūt dar tik besimokant groti – kai fortepijonas jums neteikė džiaugsmo?
– Neprisimenu jokios negatyvios dienos. Vienintelė problemėlė galėjo būti tik mamos ir mano tetos – dviejų aukšto rango profesionalių – nuomonių skirtumai, dažnai įvykstantys prieš pat koncertus. Jų debatai krisdavo ant mano galvos.
Bet aš nepaprastai norėjau būti scenoje, o ne šiaip groti fortepijonu – fortepijonas namie man buvo žaidimas, nes su lėlėmis nežaidžiau, man tai buvo neįdomu. Ne, aš norėjau būti klausoma, būti scenoje. Dėl to aš buvau pasiryžusi išklausyti visų nuomonių ar pakartoti kažkurią kūrinio dalį dešimtis kartus. Tam, kad išeičiau į sceną su didžiausiu džiaugsmu.
– Žvelgdama iš perspektyvos, kartais nepagalvojate, jog būtumėte norėjusi vaikystės ir su lėlėmis, ne tik su fortepijonu?
– Ne, man tai buvo neįdomu. Aš turėjau absoliučiai išskirtinę vaikystę. Būdama dvejų išėjau dainuoti į sceną, o septynerių Nacionalinėje filharmonijoje jau grojau su orkestru, diriguojamu Sauliaus Sondeckio. Jaučiausi išskirtinė ir tokia buvau. Man tai buvo didžiausia palaima ir džiaugsmas, didžiausia kompensacija už rimtį ir darbą.
Pasižiūrėjus atgal, taip, greičiausiai aš buvau pakankamai brandus vaikas. Kaip žinote, sportininkai ir menininkai dirbti dažnai pradeda jauname amžiuje ir jie nuo pat vaikystės yra brandūs.
Muzika, mano tėvynė
– Papasakokite apie savo studijų Maskvoje laiką – su kokiomis nuotaikomis šiandien jį prisimenate?
– Sovietmetis buvo labai sudėtingas, labai slegiantis periodas. Tačiau noriu atskirti sovietmetį ir alma mater, Maskvos konservatoriją. Visų muzikų svajonė buvo važiuoti mokytis į Maskvą, nes tai buvo aukščiausios klasės institucija. Ir ji savo pasaulinio vardo ir klasės neįgijo sovietmečiu, ji paveldėjo tai, kas buvo jau XIX a.
Ten patekti buvo labai sudėtinga, tačiau man pavyko. Aš pati daugiau gyvenau konservatorijoje, o ne Maskvoje ar Sovietijoje, ir todėl turiu daug gerų prisiminimų, susijusių su mano nuostabiais dėstytojais.
Tačiau gyvenimas buvo labai sunkus. Turiu daug istorijų, anekdotų, problemų, kurias išdėsčiau savo greitai išeisiančioje autobiografinėje knygoje.
Aš pati daugiau gyvenau konservatorijoje, o ne Maskvoje ar Sovietijoje.
– Esate kalbėjusi apie tai, jog laikas, kai negalėjote ištrūkti koncertuoti už geležinės uždangos, buvo nelengvas. Kas padėjo pereiti šį etapą? Galbūt jis atnešė ir savų pamokų?
– Man padėjo muzika. Prancūzai sako: musique, ma patrie – muzika, mano tėvynė. Muzikoje aš galiu gyventi bet kur.
Be abejo, karjeros, gyvenimo prasme tai buvo siaubingas periodas. Palyginčiau tai su mūsų išgyventa pandemija – nors šis tik ką išgyventas laikotarpis yra niekis pries proletariato diktatūrą. Sovietmečiu mes buvome kalėjime, o čia buvome laikinai apsaugoti, tačiau abiem atvejais jautėme, kad negalime kažko daryti.
Klasikinės muzikos menas yra ypatinga sritis. Ši muzika nėra skirta pasilinksminimui. Klasikinės muzikos misija yra mus pakylėti, gydyti ir padėti gyventi. Ir šiuo aspektu mano profesija man padėjo pereiti šį laiką.
– Ar pirmosios išvykos į Vakarus pateisino jūsų lūkesčius ir tapo tuo išsvajotu šviežio oro gurkšniu? Kas tuo metu jums paliko didžiausią įspūdį?
– Mes gyvenome baimėje, apribojimuose, negalėjome keliauti. Vėlgi, kaip prieš kelis mėnesius per karantiną, tik ne tuo laipsniu. Kaip ir dabar, tuomet didžiausią įspūdį padarė galimybė matyti žmones laimingus, laisvus, spalvingus. Tai, kaip sakot, buvo didelis šviežio oro gurkšnis, didžiulė atgaiva. Ir, be abejo, legendiniai Notre-Dame katedros ir Eifelio bokštai man buvo ir iki šiol išliko kaip stipriausi įspūdžiai.
Pašauktųjų daug, išrinktųjų – ne
– Ko be talento ir išlavintos technikos reikia, kad pianistas galėtų tapti koncertuojančiu solistu?
– Scenos menas ypatingas ir ne kiekvienas, net labai talentingas žmogus, gali persikūnyti į artistą iš atsiskyrėlio, užsidariusio savo darbo vienatvėje prie fortepijono – tai vieniša profesija, kurią galima palyginti tik su vargoninkais, dirbančiais naktimis ir besikalbančiais su Dievu. Persikūnijimui į artistą, kuris sugeba perduoti didžiulę energiją nustatytoje vietoje nustatytu laiku, reikia dvasinės pusiausvyros. Sakyčiau, jog tam reikia gimti, bet kartu ir labai daug dirbti, tam ruoštis.
– Susiduriate su jaunais pianistais, žmonėmis, kurie dar tik pradeda savo muzikinį kelią – ar, jūsų akimis, jie supranta šios profesijos iššūkius, ar jų lūkesčiai vis tik dažnai prasilenkia su realybe?
– Pašauktųjų yra daug, aš tai matau, būdama konkursų žiuri ar vesdama meistriškumo kursus. Tačiau išrinktųjų nedaug.
Pats žmogus ir gyvenimas padiktuoja rezultatą. Manau, svarbiausia tai, kad ši profesija, kaip ir kitų menininkų, kūrėjų, o taip pat ir gydytojų ar dvasininkų profesijos, negali būti atsieta nuo misijos sąvokos. Jei muzikas nejaučia misijos poreikio, realybės banalumas greitai sugriauna iliuzijas.
Per pandemiją buvo įdomu. Man teko pastebėti, kad per šį išbandymų periodą būtinybė egzistuoti prieš kitus – kalbu apie savo profesijos žmones – daug kam buvo labai svarbi. Buvo kuriami klipai, keliamasi į feisbuką ir pan. Man, priešingai, norėjosi užsisklęsti savo muzikinėje tvirtovėje ir joje mokytis, tobulintis. Žvelgiant į savo vidų tokiose ekstremaliose sąlygose mes galime suprasti, ar išties mylime muziką, ar mylime save muzikoje.
Žvelgiant į savo vidų tokiose ekstremaliose sąlygose mes galime suprasti, ar išties mylime muziką, ar mylime save muzikoje.
– Kokių išvadų jūs pati priėjote per karantiną? Kaip jis pakoregavo jūsų planus?
– Pirmiausia, dvidešimt koncertų, tarp jų gastrolės JAV ir Kolumbijoje, buvo nukelti į geresnius laikus. Kada jie bus – matysim.
Aš atvykau į vienus iš savo namų Ženevoje trims dienoms, o pasilikau šimtui dienų. Man pasisekė, nes galėjau užstrigti kur nors kitur – taip nutiko kai kuriems mano kolegoms. Be to, buvau labai laiminga, kad gyvenau šalia man brangaus vyro Alaino, kurį mačiau kasdien einant „į karą“. Jis yra vienas iš Ženevos universitetinės ligoninės vadovų ir buvo vienas iš 12 medikų, kurie dalijo patarimus politikams per pandemiją.
Šį periodą, kurį, perfrazuojant Marquezą, pervadinau „Meilė koronos metu“ arba „100 dienų vienatvės“, aš daug dirbau. Išmokau naują, 1000 taktų Leopoldo Godowksio sonatą. Paruošiau 100 skirtingų vakarienių. Pabaigiau autobiografinę knygą ir sumontavau eilę naujų kompaktinių diskų.
– Skamba produktyviai. Tačiau publikos juk pasiilgote?
– Be abejo. Mano vyrui per pandemiją šovė puiki mintis. Kad neužmirščiau „kas aš esu“, jis dažnai paleisdavo mano įrašytus kompaktinius diskus. Taip galėdavau iš naujo išgyventi malonius momentus ir pasikelti sau nuotaiką.
Tačiau susitikimų su publika, be abejo, niekas negali pakeisti. Esu viena iš labai laimingų artistų, kurie jau galės žengti į sceną – birželio 16 d. laukia rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus fortepijono festivalyje, kur kaip tik ir atliksiu per pandemiją išmoktą L.Godowskio – litvako, gimusio Žasliuose – sonatą. Ją paruosiau Nacionalinės filharmonijos ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva Gaono metų proga. Jei viskas bus kaip planuota, turėčiau ją atlikti ne tik Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Paliesiuje), bet ir Budapešte bei, metų gale, garsiojoje Paryžiaus „Gaveau“ salėje.
Nėra nei amžino, nei tobulo atlikimo
– Ar prieš koncertus vis dar jaudinatės?
– Sakyčiau, svarbiausia atlikėjo, artisto pareiga yra „nenuvilti“ autoriaus, kurio muziką groji. Tam aš turiu pasiruošti dvasiškai. Scenoje aplanko hipnotinė būsena, į ją įeiti reikia labai pasiruošus. Tačiau negalima kalbėti apie banalų jauduliuką – jam vietos šitam pasiruošime nėra.
– O kaip jaučiatės po koncertų – ar įprastai turite sau pastabų, ar klausotės įrašų? Kas apskritai padeda toliau tobulėti, pasiekus tokį karjeros tašką, kuriame esate jūs?
– Kaip ir minėjau, per karantiną aš mokiausi ir tobulinau. Man tai yra nuostabiausi periodai, kai galiu dailinti – taip, kaip slulptorius gražina marmurą.
Nėra nei tobulo, nei amžino atlikimo. Nežiūrint to, mes to siekiame. Tačiau nereikia pamiršti, kad mes, mirtingieji, darome tai, ką galime, su tuo, ką turime. Tobulėjimas yra beribis, tačiau reikia išmokti kūrybinio proceso metu būti ne tik labai reikliam, bet ir atlaidžiam sau.
Labai mėgstu Alberto Giacometti mintį, kurios laisvas vertimas skambėtų taip: aš niekada nepasieksiu, dėl to ir tęsiu. Žinau, kad nepasieksiu tobulybės, tačiau toliau tęsiu tai, ką darau, nes žinau ją esant tolumoje.
Labai mėgstu Alberto Giacometti mintį, kurios laisvas vertimas skambėtų taip: aš niekada nepasieksiu, dėl to ir tęsiu.
– Muzikologai, muzikos kritikai jus ne kartą yra pavadinę inteligentiška muzike. Kas jums yra inteligencija muzikoje ir kodėl ji yra reikalinga atlikimo mene?
– Pirmiausia, mes dirbame su šedevrais. Be mūsų, atlikėjų, tie šedevrai liktų nebylūs. Vadinasi, turime jausti atsakomybę autoriui. Reikia labai įsigilinti į tekstą, jį studijuoti, įsisavinti. Taip pat – atlikti informacijos, susijusios su kompozitoriaus gyvenimo aplinkybėmis, įkvėpimo šaltiniais, analizę. Visam tam reikia inteligencijos, išprusimo, kultūros.
– Ar atlikėjui reikia iš tiesų mėgti kompozitoriaus kūrybą, kad jis ją gerai atliktų?
– Aš niekada negroju muzikos, kurios nesu įsimylėjusi. Tai yra mano laimė, nes esu solistė ir pati sau šeimininkė. Būna, kad festivalis ar koncertinė salė turi tam tikrą temą ir prašo manęs tą temą atliepti, tačiau net ir tada turiu laisvę išsirinkti vieną ar kitą kūrinį, kuris yra man artimas ir kurį asimiliavus, perleidus per savo prizmę, galiu klausytojui jį pateikti lyg iš pirmų lūpų. Kaip savo.
– Turite koncertą, kurį galite įvardinti kaip įsimintiniausią?
– Jų daug. Pavyzdžiui, diriguojant a.a. per pandemiją išėjusiam Krzysztofui Pendereckiui, kai jam diriguojant atlikau jo „Resurrection“ Bogotoje, ar grojant per jo 85-ečio jubiliejų Varšuvoje. Tai tokie koncertai, kurie yra nepamirštami. Paryžiaus „Gaveau“ salė ar Buenos Airių „Teatro Colón“ – tai nepamirštamos vietos, nepamirštama publika, nepamirštama tai, kas ten išgyventa.
Aš dažnai sakau – neklauskite manęs, kaip praėjo koncertas, klauskite, ką aš išgyvenau. Tačiau aš retai atsigręžiu atgal.
Esu laiminga dėl to, ką palieku įrašuose, nes tai lieka ne tik atmintyje ir įspūdžiuose. Šiandien turiu daugiau nei 30 tarptautinių kompaktinių diskų. Juos įrašant galima pasiekti maksimalų rezultatą tame gyvenimo etape. Galiu pasakyti, kad didžiuojuosi dauguma išleistų diskų.
Aš dažnai sakau – neklauskite manęs, kaip praėjo koncertas, klauskite, ką aš išgyvenau.
– Pabaigai noriu jūsų paklausti apie autobiografinę knygą, kurią paminėjote. Kaip ji gimė ir kada skaitytojai gali tikėtis laikyti ją rankose?
– Turbūt jei ne mano brangus vyras, šitos knygos niekuomet nebūčiau parašiusi. Pirmiausia, aš nesu plunksnos žmogus, aš esu muzikė. Visą gyvenimą žurnalistai man sakė: jūsų gyvenimas kaip romanas, noriu jums padėti jį aprašyti. Tačiau įsivaizduoti, kad su kažkokiu žurnalistu praleisiu mėnesius ar metus pasakojant apie savo intymų gyvenimą, man atrodė neįmanoma (juokiasi).
Parašęs virš 20-ies knygų, mano vyras pažadėjo man padėti ir taip ėmėmės darbo. Ši knyga buvo rašoma labai ilgai, vos ne dešimt metų, tačiau ji jau yra Prancūzijos spaustuvėje. Iš pradžių ji bus išleista Prancūzijoje, „Ovadia“ leidykloje. Leidykla „Tyto alba“ jos ilgai ilgai laukia.