Penkerius metus išgyvenęs nepažintoje kultūroje – įtampos ir netikėtumų terpėje – jis vietos koncertų salėse įlieja ir lietuvišką skambesį.
Pauliaus kaip mokytojo pozicija „Community Music Center of Boston“ mokykloje leidžia jam formuoti savitą metodiką su lietuviškumo prieskoniu. Dabar jo klasėje mokiniai iš viso pasaulio klauso lietuvių liaudies dainų, o klausytojai po rečitalių teiraujasi apie tą neįprasto grožio Balio Dvariono sonatą-fantaziją.
Pastaraisiais metais atšauktų rečitalių spragas Pauliaus kalendoriuje užkamšė naujų moksleivių pamokos. Nors kaip koncertuojantis pianistas jis išgyveno krizę, tuo pat metu suklestėjo ir kaip mokytojas.
Klausytojai po rečitalių teiraujasi apie tą neįprasto grožio Balio Dvariono sonatą-fantaziją.
Nuo sustojimo neišsisukęs P.Pancekauskas džiaugiasi galimybe nors kartą atsitraukus pažvelgti į savo veiklą iš šono – naujai įvertinti savo gyvenimo būdą ir kvestionuoti dalykus, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami.
„Tikiu, po kiek laiko žmonės susivoks – ši pertrauka buvo į naudą“, – neabejoja pianistas.
Šiame interviu – Pauliaus įspūdžiai iš galimybių šalies, nesuderinami kultūrų – lietuviškos ir amerikietiškos – kontrastai bei klausimai apie muzikanto gyvenimo būdą.
– Kaip nusprendėte kraustytis į Ameriką?
– Baigęs bakalauro studijas LMTA, svarsčiau, ką daryti toliau. Po šešiolikos metų mokslo Lietuvoje norėjau pakeisti aplinką. Tęsti mokslus Europoje būtų paprasčiau ir pigiau, tačiau mane traukė naujasis pasaulis. Man reikėjo naujo iššūkio. Iki studijų „Longy School of Music“ koledže reikėjo nueiti ilgą kelią. Jei nesi didelis turtuolis, studijuoti JAV gali arba gavęs stipendiją, kuri padengia bent 90 proc. mokslo išlaidų, arba įsiskolinti ir vėliau skolas atidirbinėti dešimtmečiais. Man pasisekė gauti didelę stipendiją, be kurios čia nebūčiau atvažiavęs.
– Kokia buvo Jūsų naujo gyvenimo pradžia?
– Vienam, esant kažkur toli nuo Lietuvos, iš pradžių buvo tikrai nelengva prisijaukinti naują vietą. Esu labai dėkingas savo tėvams, kurie pirmus metus rėmė finansiškai. Jeigu ne jie, nežinau, ką būčiau daręs.
Pragyvenimo lygis Amerikoje visai kitas –turi uždirbti pinigus, nes kitaip neišgyvensi. O studentai geriausiu atveju gali gauti menkai apmokamą darbą koledže. Dabar, po penkerių metų, aš esu patenkintas tiek savo finansine situacija, tiek profesinėmis galimybėmis – pedagogine veikla, koncertais. Nesitikėjau, kad taip greitai viskas susidėlios į savo vietas.
– Kaip galėtumėte apibūdinti amerikietišką kultūrą?
– Kalbant apie amerikietišką kultūrą, yra svarbu suprasti, jog ją sudaro šimtai skirtingų kultūrų. Šalis yra suformuota emigrantų – dar praeitame amžiuje daugybė mokslininkų ir menininkų ieškojo JAV prieglobsčio nuo karo ir čia kūrė naujas organizacijas, institucijas. Ekonomika ir kultūros lygis kilo. Šiandieną niekas nepasikeitė – žmonės atvyksta iš skirtingų pasaulio kampelių ir kiekvienas atsineša ką nors savo – kultūrą, kūrybą, mokymą.
– Kuo skiriasi muzikos mokslai Lietuvoje ir Amerikoje?
– Skirtumai atvykus iš Lietuvos į Ameriką pasimatė labai ryškiai. Čia muzikos mokykloje vaikai neturi tokio išsilavinimo, kokį aš gavau. Prisimenu, kiek daug laiko turėjau mokytis, kokios ilgos buvo muzikos teorijos ir fortepijono pamokos. O Amerikoje paprastose muzikos mokyklose laiko mokiniui yra minimaliai. Vaikai turi vieną trisdešimties minučių fortepijono pamoką per savaitę. Be to, jie nesimoko teorijos – istorijos, analizės – neturi klausos ir natų skaitymo lavinimo. O tėvai dažnai tikisi greito rezultato. Pamatę, kad mokymas neatitinka lūkesčių ar vaikui yra neįdomus, po kelių savaičių mokslus baigia.
Čia muzikos mokykloje vaikai neturi tokio išsilavinimo, kokį aš gavau.
Per trisdešimt minučių moksleivius turiu išmokyti visko – ne tik kaip spaudyti klavišus. Iš pradžių rėmiausi įvairiais vadovėliais, bet supratau, kad juose pateikiamas procesas yra per lėtas. Taigi pats prigalvoju natų ir akordų atpažinimo žaidimų, taip pat lavinu moksleivių klausą kartu su jais klausydamasis įrašų.
– Kokius skirtumus pastebėjote tarp mokinių?
– Daugelis mokinių iš rytų Europos ir net Tolimųjų Rytų turi visus techninius pagrindus, prie kokių esame įpratę Lietuvoje. Mokiniai iš Azijos išklauso ir yra labai mandagūs. Tačiau mokiniai iš Amerikos, mokomi pagal vakarietiškus metodus, visai kitaip groja ir supranta muziką. Jų aš negaliu spausti, turiu nuimti repertuaro reikalavimus, taikyti įvairius žaidimus. Čia mokymasis yra pramoga. Kaip sakome mokykloje – „We want to have fun“. Į klasę vaikas ateina gerai praleisti laiką ir pasisemti kokių nors žinių. Kadangi pats buvau mokomas, kad grojimas nėra žaidimas, nenusileidžiu į šį lygmenį. Ir džiaugiuosi savo mokinių rezultatais.
– O tarp mokytojų?
– Kita problema – dėstyti čia gali bet kas. Net ir baigęs kitus mokslus žmogus kelis metus privačiai skambinęs fortepijonu gali nuspręsti gebąs mokyti kitus. Taip atsiranda dėstytojai, kurie neturi jokio muzikinio išsilavinimo. Kai aš gaunu jų mokinius, stveriuosi už galvos.
Kai aš gaunu jų mokinius, stveriuosi už galvos.
Mokytojai mėgėjai pamoką pradeda nuo elementarių dalykų. Mokinys lieka sutrikęs, jog per visą tą laiką taip nieko ir neišmoko. Nemanau, kad Lietuvoje tai būtų įmanoma, bet Amerika yra galimybių šalis. Čia viskas įmanoma.
– Kaip už Atlanto praleidote karantiną?
– Pirmą kartą per penkerius metus Amerikoje praleidau šitiek laiko namie. Iki tol gyvenau intensyviai – nuo devynių ryto iki devynių vakaro kasdien ant kojų. Studijos, darbas, grojimas – daugiau niekas į dienotvarkę netilpdavo. Kaip ir visi mano sutikti pianistai-studentai, ką dariau – tai grojau. Stabiliai kasdien, po tris keturias valandas prieš prasidedant paskaitoms. Prieš prasidedant pandemijai vieną vasario savaitę grojau tris rečitalius su trimis skirtingomis programomis. Kai viskas sustojo, man tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
Supratau, kaip aklai buvau įsisukęs į veiklą: kelionės, reikalai, problemos. Net nespėdavau normaliai kvėpuoti. Nesimėgaudavau tuo, ką darau. Karantino metu daug laiko praleidau svarstydamas ar tai, ką darau, yra iš tiesų tai, ką aš noriu daryti. Supratau, kad nenoriu tokio gyvenimo. Man svarbu laukti rečitalio, o jam praėjus – apmąstyti savo pasirodymą, mokytis iš patirties, tobulėti. Dėl to daugiau į ankstesnį gyvenimo tempą nebegrįšiu.
– Kaip dabar vertinate savo ankstesnį gyvenimo būdą?
– Tarsi kažkas yra sukūręs muzikantų gyvenimo taisykles. Šie turi kiekvieną dieną groti tam tikrą valandų skaičių, o jei kelias dienas neprisiliečia prie instrumento, jų laukia kas nors blogo. Pertrauka padėjo man suprasti, jog atlikimo kokybė priklauso ne nuo valandų skaičiaus, o nuo savijautos ir nusiteikimo. Jei jautiesi blogai, gali sėdėti prie fortepijono dešimt valandų ir vis tiek nepasieksi rezultato. Vladimiras Horowitzas yra pasakęs, kad kai groji daugiau nei tris valandas per dieną, viskas ką darai, tampa mechanika. Žmonės negali išdirbti daug valandų, sąmoningai suprasdami, ką daro.
Mano nuomone, muzikantui yra žalinga gyventi tokį ribotą gyvenimą, kurį sudaro vien tik grojimas. Ką gali išmokti ar atrasti naujo, kiekvieną dieną grojant tą patį per tą patį? Kaip gali augti kaip asmenybė ir muzikantas?
Kiekvienas muzikantas turi būti atviras gyvenimui. Juk paskui visi išgyvenimai persiduoda salėje tavęs pasiklausyti susirinkusiai publikai.
– Kaip sekėsi karantino metu negroti?
– Kadangi pandemijos metu namie neturėjau instrumento, negrojau pusę metų. Norėjau tos pertraukos. Man jos reikėjo. Pačiais pirmais karantino mėnesiais jaučiausi prislėgtas ir pats fortepijono instrumentas man tapo svetimas, nenorėjau net prie jo prisiliesti. Akimirkomis galvojau, kad gal daugiau nebegrosiu. Galbūt išbrauksiu šitą puslapį ir viską pradėsiu iš naujo. Tačiau po kiek laiko supratau, kad muzika yra per giliai manyje. Man nėra įmanoma nuo jos pabėgti.
Dabar, kai oo pandemijos skambinu savo pirmuosius rečitalius, iš tiesų mėgaujuosi tuo, ką darau. Manau, kiekvienam muzikantui kartais reikia pabėgti nuo muzikantiškos rutinos. Tikiu, kad po kiek laiko žmonės susivoks – ši pertrauka buvo į naudą.
– Kas jus įkvėpė sunkiu laikotarpiu?
– Per nuotolines pamokas, užduodamas naujus kūrinius, su mokiniais klausydavau Edvardo Griego pjesių vaikams ar Piotro Čaikovskio albumo įrašų. Taip man sugrįždavo vaikystės prisiminimai, sukildavo emocijos. Muzika atrodė ir paprasta, ir nepaprasta.
Po pamokos eidavau į savo kambarį ir klausydavausi toliau. Klausiau visko – pianistų, smuikininkų, vokalistų. Mane įkvėpė Sergėjaus Rachmaninovo kompozicijos, Vladimiro Horowitzo improvizacijos. Jo toks subtilus nešabloninis grojimas – kiekvienas įrašas skirtingas!
Karantino metu muzikos įrašų klausimas man padėjo neatitolti nuo muzikos.
– Kaip karantinas pakeitė jūsų santykius su kitais muzikantais?
– Anksčiau bendraujant su kitais muzikantais, kildavo daug konfliktų, o po pandemijos mūsų santykiai pasikeitė – nebandome vienas iš kito reikalauti tiek, kiek anksčiau. Ieškome ne tik techninės, bet ir muzikinės kokybės. Balanso tarp precizikos ir gyvybės. Dabar puikiai jaučiuosi muzikuodamas kartu su kitais muzikantais. Lietuvių muzikantų JAV yra nemažai, tačiau visi išsibarstę po skirtingas valstijas. Galbūt galėtume suburti kamerinį lietuvių muzikantų ansamblį ir taip populiarinti kamerinę lietuvių muziką Amerikoje.
– Žinau apie jūsų artimą ryšį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.
– Pirmą kartą pajutau artumą Čiurlionio kūrybai būdamas vienuolikos, kada po pergalės Johanno Sebastiano Bacho pianistų konkurse kaip prizą gavau visų M.K.Čiurlionio fortepijono kūrinių natas. Atsiverčiau sąsiuvinį ir per pusę metų pergrojau visą jo repertuarą.
Jo kūriniai man pasirodė suprantami, gražūs, spalvingi. Dažnai sako, kad M.K.Čiurlionis buvo labiau dailininkas nei muzikantas. Tačiau man jo dailė yra neatskiriama nuo muzikos. Grodamas jo kūrinius, visada įsivaizduoju tam tikrus paveikslus, o ypač – gamtos atvaizdus.
Manau, su kompozitoriumi mane sieja meilė gamtai. Antai gyvenu prie Atlanto vandenyno, jo pakrante važiuoju kone kasdien, todėl nenuostabu, kad mane įkvepia Čiurlionio „Jūra“. Ateityje planuoju groti vien jo kūrybos rečitalius.
– Kaip jaučiatės vėl sugrįžęs į sceną?
– Baigęs magistro studijas, jau dvejus metus priklausau organizacijai „Ballets Russes Arts Initiative“, kurioje, kartu su įvairiais menininkais – instrumentalistais, baleto šokėjais, dailininkais – iš Rytų Europos skleidžiu šių šalių kultūrą ir menus Amerikoje. Pasibaigus karantinui turiu daugiau laiko ir man ši organizacija nekelia tokių didelių repertuaro reikalavimų kaip anksčiau. Galiu laisvai pats rinktis kūrinius ir dėliotis koncertines programas.
Čia koncertų salėse, kaip ir visur kitur, vyrauja panašūs standartai – grojame Wolfgangą A.Mozartą, Ludwigą van Beethoveną, P.Čaikovskį, Johannesą Brahmsą.
Manau, kad grodamas lietuvišką muziką galėčiau sudominti užsienio klausytoją, pasiūlyti jam ką nors naujo. Ji labai graži, nuostabi ir dar negirdėta Amerikoje. O kadangi šioje šalyje naujos kultūros yra atvirai priimamos bei skatinamos, darosi įdomu, kaip savo kelią čia skinsis lietuviškas skambesys.
Ona Jarmalavičiūtė – klasikinės muzikos apžvalgininkė, publicistė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
