Dviračio išradimas – elektroninės muzikos orkestras
Klasikinė ir elektroninė muzika – neatskiriama ir kartu nesutinkama vienu metu. Scenoje – tai atgyvenusi klišė ir netikėtumas, įnešantis į koncertus šviežumo. Vis dėlto bendras orkestro ir elektronikos skambesys iš tiesų „stebino“ nebent XX a. pradžioje.
Žengiant kartu su futuristinėmis idėjomis ir jas įžiebusia technine revoliucija naujai išrasti elektroniniai instrumentai paprastai buvo naudojami orkestruose, o ne atskirai nuo jų. Jais sintetinami tradicinių muzikos instrumentų garsai bei triukšmai plėtė grupės skambesio išteklius. Po pusės amžiaus (nuo 1954 m.) kartu su orkestru pradėjo „groti“ garso įrašai, o dar vėliau (1960–1970), atsiradus skaitmeninei muzikai, pasipylė gyvos elektronikos koncertai ir muzikinės improvizacijos scenoje. Sintezatoriai, sampleriai, ritmo mašinos, MIDI – 1980–1990 metais elektronika įsivyravo ir populiariosios muzikos scenoje. Nauji instrumentai lėmė skambesio ieškojimus ir dar negirdėtų muzikos stilių atsiradimą.
Ko gero, tuomet elektroninė muzika galutinai atsiribojo nuo pasenusio klasikinio akademinio orkestro modelio. Orkestrinės populiarių dainų aranžuotės žymėjo tik alternatyvių žanrų stagnaciją. Nors šiandieną elektroniniai instrumentai yra plačiai paplitę akademinėje muzikoje, simfoninis orkestras vis dar stebina, atlikdamas populiarios elektroninės ar šokių muzikos aranžuotes. Taip dar labiau plečia skambesio galimybes ir įrodo, kad bendro akustikos ir elektronikos garsyno potencialas yra neribotas.
Akademinė muzika atnaujina sceninį įvaizdį, repertuarą ir pritraukia jauną klausytojų kartą. O elektroninė muzika pasiekia snobus, kuriems liežuvis neapsiverčia palaikyti masinę populiariąją muzikos kultūrą.
Didžėjams scenoje susitikus su klasikiniais instrumentais, griaunama kultūrinė klasifikacija, kūryba išlaisvinama nuo stiliaus ir tradicijos apribojimų. Šis vertybinis poslinkis skatina lygiavertišką požiūrį į muzikinę kokybę ir mažina susiskaidymą tarp klausytojų grupių.
Nors organizatoriai ir kūrėjai vengia į tokius projektus žvelgti kaip į abiejų stilių įvaizdžio ir publikos formavimo priemonę, būtent tokia cheminė reakcija įvyksta sumaišius klasikinę ir elektroninę muziką. Abi pusės pristato vieni kitus savo klausytojų ratui. Taip akademinė muzika atnaujina sceninį įvaizdį, repertuarą ir pritraukia jauną klausytojų kartą. O elektroninė muzika pasiekia snobus, kuriems liežuvis neapsiverčia palaikyti masinę populiariąją muzikos kultūrą. Orkestras scenoje su didžėjumi dalijasi savo prestižu, laiko patikrintą kokybe ir pompastika.
Ir vis dėlto, šitaip sklandžiai sujungti du elementus ir išgauti abiem pusėms naudingą cheminę reakciją geba ne kiekvienas alchemikas. Tik kūrėjas, viena koja besiremiantis į klasikinės muzikos kanonus, o kita žengiantis į elektroninės muzikos klodus, balansuodamas tarp dviejų, gali pažaboti simfoninę elektroninės muzikos bangą. Tarp tokių ir du šiame tekste aptariamieji maestro – Marijus Adomaitis „Ten Walls“ ir Samas Shepherdas „Floating Points“.
Vaikštančių dramblių kaimenė
Marijus Adomaitis – daugiaplanis muzikantas: prodiuseris, kompozitorius, didžėjus. Augęs muzikantų šeimoje, paauglystėje grojo fagotu; po kompozicijos studijų pradėjo savo kaip kūrėjo asmeninio braižo paieškas – eksperimentus su visais muzikos stiliais, analizes, muzikinės koncepcijos kūrimo dirbtuves. Šio proceso metu išplatėjo jo kūrybinis laukas ir kompozicinės galimybės. M.Adomaitis pradėjo kurti skirtingų stilių muziką, prisidengęs vis kitomis sceninėmis kaukėmis.
Vienas iš žymiausių jo sceninių alter ego „Ten Walls“ viešai prisistatė 2013 metais. Po metų hitas „Walking With Elephants“ prasibrovė į JK Top 10 ir pritraukė viso pasaulio dėmesį. Pakili, euforinė muzika su stilingai išryškinta bosine linija įtvirtino Marijų Adomaitį kaip kūrėją tiltą, panaudojusį savo klasikinį išsilavinimą elektroninės muzikos karjerai kurti. Šiandieną jis turi tiek plačiosios publikos dėmesį, tiek kritikų pagarbą.
Galbūt tai paskatino M.Adomaitį imtis vieno sudėtingiausių projektų „Symphony“ ir 2019 m. rugpjūtį Trakų pilies kieme pristatyti akustines populiariausių „Ten Walls“ kūrinių aranžuotes, atliekamas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro. Scenoje buvo kone 100 muzikantų, tarp kurių – pianistas Petras Geniušas, švedų dainininkas ir kompozitorius Jonatanas Backelie, „Daddy Was A Milkman“, bosistai Domas Aleksa ir Julius Valančiauskas, būgnininkas Jonas Gliaudelis. Nors visus juos vienijo Gintaro Rinkevičiaus batuta, kartu su ja dirigavo kompiuteris po „Ten Walls“ pirštais su originaliu takeliu, taip pat metronomas, kiekvieno atlikėjo ausinėje mušantis ritmą. Naujos orkestro spalvos organiškai praplėtė kūrinių garsyną, suteikdama jų skambesiui gylio bei jėgos. Daugialypę muzikinę terpę išbaigė sinchronizuotos šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko sukurtos vizualizacijos, o vakaro atmosferą papildė muzikantų solo pasirodymai bei susirinkusių klausytojų palaikymas.
M.Adomaitis niekada neslėpė, kad klausytojai jam svarbūs. Jis viename interviu yra pasidalijęs savo mokytojo patarimu galvoti apie minią – „nes groji dėl klausytojų, o ne dėl savęs“. „Symphony“ koncerte susirinko spalvinga minia, kurioje taikiai tilpo tiek simfoninės, tiek šokių muzikos melomanai. Renginys sulaukė daug dėmesio.
Po sėkmės Trakuose koncertas buvo dar kartą surengtas ir puikiai įvertintas Kauno Žalgirio arenoje. O po pusantrų metų skambant Kalėdų giesmėms buvo paviešintas dokumentinis filmas pagal koncerto įrašą „Ten Walls Symphony“. Tačiau paskutinis projekto vaisius – dvigubas vinilinis albumas „Symphony“– buvo išleistas dar tik prieš mėnesį.
Devyni pažadai
Analogiškas ir tuo pat metu labai skirtingas kūrinys šį pavasarį gimė Didžiojoje Britanijoje, tokio pat daugiasluoksnio kūrėjo Samo Shepherdo rankomis. Akademinį kompozitoriaus išsilavinimą turintis elektroninės muzikos kūrėjas bei prodiuseris scenoje prisistato „Floating Points“ vardu. Nors jo naujausiame albume „Promises“ neskamba simfoninės šokių muzikos aranžuotės, jame subtiliai sujungiama „Floating Points“ elektronika su Londono orkestro štrichais ir svaigiais saksofonininko Pharoahas Sandersas soliažais. Šių trijų skirtingus muzikos stilius atstovaujančių titanų susijungimas kuria dar negirdėtą cheminę reakciją.
Devynių dalių kūrinys „Promises“ yra organiškas ir beribis – tarsi atgijusi muzikinė erdvė, kurios lengvas skambesys skirtas suvilioti tiek ambientinės elektronikos mylėtoją, tiek džiazo gerbėją, tiek klasikos snobą. Čia susipina sodrus, gyliai kabinantis orkestro skambesys ir išjaustos intymios saksofono improvizacijos.
Meditacija paremta nenutrūkstama ir vis atsikartojančia Sheperdo atliekama septynių garsų seka, atlikta derinant sintezatorių, fortepijoną, klavesiną ir selestą. Tarsi užkalbėjimas, įvelkamas į vis kitokias instrumentų garsines paletes. Jo dermės pokyčiai spalvino visus nuotaikos pasikeitimus.
Tarp atsikartojančių motyvų tarpsta muzikinė gyvastis. Kylantys ir krentantys tekstūrų sluoksniai, kontempliatyvi improvizacija ir tyla. Veiksmo eskalaratorius – džiazinis saksofono solo, kurį kaip raibuliai atkartoja orkestrinės bangos, nepastebimai kaip chameleonas keičiančios akompanimento spalvas. Melodingos klajonės. Taikus dreifavimas, tekėjimas. Trapus, mirguliuojantis žavesys.
Jubiliatė Martha
Birželio pradžioje klasikinės muzikos pasaulis šventė Marthos Argerich aštuoniasdešimtmetį. Argentiniečių pianistė šiandieną yra lyginama su istorinėmis legendomis. Kaip rašė muzikologas Kenas Rossas: „Yra daugybė išskirtinių pianistų. Iš jų nedaugelis tampa pasaulinio lygio menininkais. Ir tada yra Martha Argerich.“
Jos karjera – netradicinė, besipurtanti taisyklių ir standartų. Nors grojo nuo trejų, į muzikavimą įsijautė po dvejų metų, kai vienas vaikėzas erzindamas pareiškė, kad ji nesugeba groti.
„Turėjau jam įrodyti priešingai. Iškart nuėjau prie fortepijono ir iš klausos sugrojau melodiją, kurią prieš tai girdėjau skambinant mokytoją“, – prisimena Martha. Nuo to įvykio, įvertinęs neeilinį Marthos talentą, mokytojas pradėjo ją dar intensyviau treniruoti.
Jos santykis su fortepijonu vėliau bangavo: „Vaikystėje neturėjau daug laisvės, prisigalvodavau visokių baisių dalykų, kad tik nereikėtų groti“, – prisimena ji. – „Dabar labai mėgstu groti fortepijonu, tačiau man nepatinka pianisto profesija – kelionės, įtemptas gyvenimo būdas.“ Pianistė yra prisipažinusi išgyvenanti ilgus laikotarpius, kada net neprisiliečia prie fortepijono ir jo nepasiilgsta. O kitais laikotarpiais grojimas būna ją tiesiog apsėdęs. Nenuostabu, kad jos ankstyvoji karjera buvo nestabili – nuo 20-ties 1961-ais Argerich beveik trejus metus negrojo, svarstė galimybę keisti profesiją ir tapti sekretore. Vis dėlto jos sugrįžimas į klasikinės muzikos sceną 1964 metais tapo lemtingas. Praėjus vos šešiems mėnesiams po grįžimo, 1965 m. 24-metė Argerich laimėjo pirmą vietą septintajame Šopeno pianistų konkurse Varšuvoje, taip pat buvo įvertinta specialiais prizais už išskirtines mazurkų ir valso interpretacijas.
Elegantiška ir aistringa Šopeno kūryba užima ypatingą vietą Argerich repertuare. „Jei kurį laiką jo muzikos negroju, nesijaučiu pianiste“, – apie ryšį su lenkų kompozitoriumi pasakoja ji. Martha Argerich ir šiandieną yra laikoma viena didžiausių šiuolaikinių Šopeno muzikos interpretatorių. Kai po konkurso į aukštumas iššovė jos pasaulinė karjera, po metų ji pasauliui pristatė savo pirmąjį albumą, kuriame, be Šopeno kūrinių, skambėjo Bramso, Ravelio, Prokofjevo ir Listo muzika. Jame užfiksuota Marthos Argerich jaunystė – natūralus, veržlus kaprizas.
Šiandieną, jos aštuoniasdešimtmečio proga, muzikos leidyklos ir muzikos medijų kompanijos leidžiasi į ilgamečius Argerich įrašų archyvus. Leidykla „Deutsche Grammophon“ išleido pianistės jubiliejinę muzikos albumų tetralogija, kurioje – visas pianistės anksčiau su šia leidykla įrašytas Šopeno repertuaras bei Debiusi kūriniai. Legendinės kanoninių kūrinių interpretacijos čia supinamos su retai girdimų kūrinių atlikimais. Šalia Marthos Argerich šiuose įrašuose muzikuoja violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, dirigentai Claudio Abado ir Danielius Barenboimas. Kita žymi leidykla „Warnes Classics“ išleido dar daugiau – septynis diskus, kiekviename kurių Martha Argerich interpretuoja skirtingo kompozitoriaus kūrybą – Mocarto, Bethoveno, Šumano, Šopeno, Ravelio, Prokofjevo, Rachmaninovo. Čia pristatomi naujesni Marthos Argerich įrašai pasižymi branda ir gyliu. Mezzo kanalas šį mėnesį pristatė iš savo archyvų ištrauktą Marthos Argerich koncertų įrašų seriją bei dokumentinį filmą apie pianistę „Kruvina dukra“ (angl. – Bloody Daughter), kurį režisavo jos dukra Stephanie Argerich.
Net ir aštuoniasdešimties Martha Argerich groja lengvai, švelniai ir žaibiškai – su tik jai būdingu muzikiniu niuansiškumu bei dinamiškumu. O jos nesuvaldyta muzikinė iškalba kunkuliuoja argentinietiška vulkanine energija.
Lietuviškasis Titas
„Tito gailestingumas“ – viena populiariausių XVII amžiaus Pietro Metastasio parašytų pjesių, pagal kurią tuo periodu operas statė virš keturiasdešimties kartų. To meto publiką žavėjo I amžiuje valdžiusio Romos imperatoriaus Tito Flavijaus Vespasiano gyvenimo drama paremtas siužetas apie orumą ir malonę. Be abejo, iki šių dienų išlikusi žymiausia pjesės incenizacija buvo užrašyta W.A.Mocarto plunksna. Pasak legendų, šiam šedevrui jam, spaudžiamam laiko termino, užteko aštuoniolikos dienų, po kurių Prahoje per Bohemijos karaliaus Leopoldo II karūnavimą suskambo operos premjera. Tai viena vėlyviausių jo operų, kuri buvo parašyta paskutiniaisiais kompozitoriaus gyvenimo metais kartu su „Užburtaja fleita“. Nors, kaip ir visi Mocarto darbai, opera pasižymi muzikine vienove, psichologiniu scenų krūviu ir sudėtingais veikėjų portretais, spindinčiame Mocarto operiniame repertuare ji nėra aukštai vertinama dėl negyvybingo, statiško scenarijaus ir viską stabdančio perdėto rimtumo. Pats Vagneris ją yra pavadinęs „sausa ir sustabarėjusia“.
Grįžtant atgal į 2021-uosius leidžiamės į Londono „Covent Gardeno“ operos teatro salę, kuri gegužės paskutiniosiomis dienomis atsivėrė publikai. Pačią pirmą dieną po apribojimo sąlygų pakeitimo čia suskambo sezono premjera – „Tito gailestingumas“ su Lietuvos tenoru Edgaru Montvidu (pagrindinis Tito vaidmuo). Pasirodyme buvo akivaizdūs „naujosios realybės“ ženklai – užkulisiuose slepiamas choras, „praretintas“ orkestras, kas antra tuščia kėdė. Scenoje – minimalistinė didelių išlaidų nereikalaujanti scenografija. Visi finansiniai ir situaciniai apribojimai į pirmą planą iškėlė dainininkų pasirodymus – jų balsus, vaidybą ir muzikos grožį.
Pirmame plane – Edgaras Montvidas, kurio bendradarbiavimas su „Covent Gardeno“ teatru tęsiasi jau dvidešimt metų. Po nerimo dėl apribojimų, po repeticijų su kaukėmis ir nuolatinių testų, anksčiau nedainuota partija sužibėjo subtiliomis, šiltomis ir melancholiškomis balso spalvomis. Balansuojama nuo lyrikos iki intensyvaus neurotiško pasirodymo. Solisto iškalbingai perteikiamos veikėjo vidinės dilemos atskleidžia po Tito idealizmo kauke slepiamą pyktį ir sielvartą, abejones ir tuštybę.
Dirigentas Markas Wigglesworthas griežtai, tačiau jautriai vedė orkestrą. Aštrios akompanimento briaunos puikiai derėjo su šiuolaikiniu pastatymu ir ryškiais veikėjų portretais. Dizaineris Ultzas operą scenoje įrėmino neoklasicistine dviejų kambarių scenografija. Čia naudojama netradicinė ikonografija atrodė stilingai ir moderniai, tačiau ne prabangiai. Operos režisierius Richardas Jonesas šiame pastatyme daug dėmesio skyrė detalėms, psichologiniams istorijos niuansams. Tito moralės siekį amoraliame pasaulyje jis išreiškia per veikėjų santykį su savimi ir kitais. Mocarto laikų tragedija virsta šiandienos neuroze.
Ona Jarmalavičiūtė – klasikinės muzikos apžvalgininkė, publicistė. Daugiau autorės naujienų skaitykite 15min kultūra.
