Neminint šimtamečių Klaipėdos muzikinio teatro, įkurto 1820 m., tradicijų, bet žvelgiant tik į pastarųjų trisdešimties metų darbus akivaizdu, kad ilgai besiblaškiusio bei savo krypties ieškojusio teatro veikloje prasidėjo naujas, aktyvus gyvavimo periodas. Teatras pasuko prigimtinės, genetiškai paveldėtos, tikrosios muzikinio teatro priedermės linkme, bandydamas sugrąžinti dėmesį operai ir baletui. Tai liudija paskutinieji pastatymai: Leonardo Bernsteino operetė „Kandidas“, Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“, ruošiami premjerai Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ ir baletas „Eglė žalčių karalienė“.
Operos sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gan aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė.
Gerokai išaugusiu visų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grandžių profesionalumo lygiu įsitikinome gegužės 17 d. pamatę genialiosios W. A.Mozarto operos „Don Žuanas“ premjerą, kuri nepadarytų gėdos jokiam teatrui.
Operos sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gan aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė. Svarbiausias operos pasisekimo garantas – įspūdingas dirigento, W.A.Mozarto muzikos žinovo, Zalcburgo „Mozarteumo“ profesoriaus Josefo Wallnigo darbas. Maestro savo santūria energija, filigranine dirigavimo technika, W.A.Mozarto muzikos stiliaus pojūčiu bei supratimu užbūrė ne tik publiką, bet ir orkestrą, grojusį pakylėtai, tarsi įgavus antrą kvėpavimą. Aišku, pasitaikė ir viena kita smulki nesėkmė, tempo ar intonacijos netikslumas, ritminė „nuodėmė“...
Dramos režisieriaus Jono Vaitkaus, visada fantazijų kupino naujų idėjų teatre įkūnytojo, pasirinkimas prieš premjerą kėlė šiek tiek nerimo, ar nemirtingoji klasikinė opera nebus sudarkyta, pateikiant ją madingu sušiuolaikintu variantu. Baimintasi veltui. Operos autentika, gerąja prasme, buvo išsaugota, skoningai papildant ją išradinga išmone, šiek tiek „atmiešiančia“ klasikinę traktuotę. Įdomaus šurmulio į sceną įnešė netikėtai pasirodantys kaukėti, paslaptingi, net gąsdinantys savitos plastikos personažai. Gal tai Don Žuano galvoje siaučiančių minčių, nuodėmių, jo vidinio blaškymosi išraiška?
Prie operos režisūrinio sprendimo derėjo Gintaro Makarevičiaus santūri, funkcionali, muzikinę dramaturgiją, veiksmo posūkius bei personažų nuotaikų kaitą atliepianti scenografija. O koks įspūdingas finalinis sprendimas, kai Don Žuano žūties momentu efektingai prasiskiria spindintis prabangus šviestuvas, tuo tarsi simbolizuodamas neišvengiamą atpildą, nuodėmingajam herojui garmant bedugnėn! Nemenkas čia ir šviesos dailininko Eugenijaus Sabaliausko indėlis. Šiek tiek stilizuoti, puošnūs, senovinio stiliaus Sandros Straukaitės sukurti kostiumai pagyvino scenografijoje dominuojančią pilką spalvą.
Beveik visi solinių partijų atlikėjai vykusiai perteikė savo kuriamų personažų bruožus, suvokę esminę W.A.Mozarto „Don Žuano“ dramaturgijos savybę: būdami individualizuoti, kontrastingi ir ryškūs muzikinių charakterių požiūriu (grėsmingasis Komandoras, komiškasis tarnas Leporelas, nuviltoji Dona Ana, tragiškoji Dona Elvyra, koketiškoji Cerlina, naivusis Mazetas, rūstusis Don Otavijus), jie vis tiek neišvengiamai telkiasi aplink Don Žuaną ir yra glaudžiai susiję su jo paveikslu.
Iš moterų išsiskyrė Donos Anos vaidmens atlikėja Agnė Stančikaitė, demonstravusi įspūdingo tembro balsą, nepriekaištingą vokalinę techniką bei gilų įsijautimą į savo herojės paveikslą. Malonu buvo klausytis šio soprano atliekamų solo, taip pat duetų bei ansamblių, kuriuose dalyvavo minėta solistė.
Gaila, kad Donos Anos sužadėtinio Don Otavijaus partijos atlikėjas tenoras Edgaras Davidovičius neprilygo partnerei – jo balsas skambėjo blankokai, o ir scenoje solistas atrodė statiškas.
Jausmų kaleidoskope besiblaškančios, apgautos ir vėlei viltį atgaunančios Donos Elvyros vaidmenį įkūnijo solistė Gabrielė Kuzmickaitė, gražiai dainavusi arioziškai melodingus fragmentus, įtaigiai perteikusi skausmingesnes nuotaikas, nors jos sopranas ne visuose registruose skambėjo vienodai gražiai (silpnesnis buvo mediumas).
Monika Pleškytė – žvalioji valstietė Cerlina žavėjo žaismingumu, judrumu ir naiviu nenuovokumu, sudarydama kontrastą savo likimo draugėms. Vokaliai jos partija taip pat skambėjo įtikinamai, nors ir netolygiai. Užtat gražaus tembro boso savininkas Kšištofas Bondarenko, sukūręs Cerlinos sužadėtinio Mazeto vaidmenį, visais požiūriais buvo neprilygstamas: neperspaustai komiškas, truputį nerangus, kiek kvailokas bei grubokas, jaučiantis pažeminimą ir... be galo mylintis savo sužadėtinę.
Ypatingai reiktų pasidžiaugti Leporelo vaidmens atlikėju – klaipėdiečiu Igoriu Bakanu, atliekančiu pagrindines partijas įvairiuose Europos teatruose. Sukūręs visais požiūriais įspūdingą komedijinį paveikslą, jis tapo ryškia operos veiksmo varomąja jėga. Dinamišką vokalinę partiją su parlando tipo greitakalbe, daugkartiniu vienos trumpos frazės kartojimu ir pusiau rečitatyvine melodika I.Bakanas atliko nepriekaištingai. Puikiai skambėjo jo nepaprastai gražaus tembro, sodrus ir galingas, stipria vokaline technika pasižymintis bosas. Komiškasis I.Bakano Leporelas kibirkščiavo vaidybine išmone, juokino ir stebino išraiškingomis mizanscenomis.
Tuo tarpu pagrindinio Don Žuano vaidmens atlikėjas Steponas Zonys, taip pat klaipėdietis, obertonais turtingo baritono savininkas, pažįstamas iš puikių ankstesnių vaidmenų, šį kartą pasirodė blankiau. Spalvinga Don Žuano vokalinė partija bei paveikslo daugialypiškumas teikia itin plačias artistinės raiškos galimybes, mat personažas vienija dvi kontrastingas žmogiškas būsenas: laimės troškimą ir mirties neišvengiamumą. Don Žuanas – moterų numylėtinis, suvedžiotojas, galantiškas aristokratas: narsus, išradingas, patrauklus, energingas, vyriškai žavus, kartais – švelnus ir meilus, o kartais – grubus ir ciniškas. Be to, Don Žuanas gudrus: bendraudamas su kitais personažais, jis geba keistis priklausomai nuo situacijos, bet visuomet išlieka savimi. Dainininkų trokštama, nors ir daug pastangų reikalaujanti Don Žuano vokalinė partija apima gražias lyrines melodijas, herojiškas, ryžto kupinas fanfarines intonacijas, komišką greitakalbę, rečitatyvus ir kt. Įkūnyti tokį ir vokaliniu, ir sceniniu požiūriu sudėtingą paveikslą nelengva net ir patyrusiam solistui. Jaunajam S.Zoniui patyrimo kaip tik ir pritrūko, nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kai kuriose scenose jis buvo patrauklus, žaismingas, aristokratiškas, gebėjo perteikti savojo herojaus padaužiškumą ir dvilypumą. Sklandesnei vokalinei linijai sutrukdė ir pernelyg judrios mizanscenos: juk nelengva padainuoti ariją užkandžiaujant bei geriant vyną...
Nedidelį, bet tragišką, psalmodine, leitmotyvine muzika grįstą Komandoro vaidmenį sėkmingai atliko bosas Valdas Kazlauskas. Nors Komandoras operoje pasirodo tik du kartus (introdukcijos dvikovoje su Don Žuanu ir finalinėje vakarienėje Don Žuano rūmuose), dramaturgiškai jis yra svarbus keršto galios ir atpildo simbolis.
Pagrindinių operos veikėjų charakteristikos savo reikšmingumą išsaugo ne tik soliniuose numeriuose ar duetuose, bet ir didesniuose ansambliuose. Dramaturgiškai itin reikšmingas yra greito tempo, veržlus pirmojo veiksmo introdukcijos tercetas (Don Žuanas, Leporelas ir Komandoras), kurio atlikime, deja, pritrūko sinchroniškumo, bei vienas dinamiškiausių operos ansamblių – antrojo veiksmo sekstetas (Dona Elvyra, Dona Ana, Cerlina, Leporelas, Don Žuanas, Don Otavijus), suskambėjęs itin darniai, grakščiai ir sujungęs visas svarbiausias veiksmo gijas. Be abejo, didžiausias nuopelnas čia tenka jaútriai ir subtiliai šiam ansambliui, kaip ir visam spektakliui, vadovavusiam dirigentui J.Wallnigui. Jo dėka visos meninės raiškos grandys – orkestras, solistai, režisūra, baletas (choreografas Aurelijus Liškauskas), choras (chormeisteriai Vladimiras Konstantinovas ir Vytautas Valys) – susiliejo į sklandžią visumą.
Pasiteisino ir iš pirmo žvilgsnio netikėtas, bet išmintingas operos statytojų sprendimas – operą dainuoti originalo (italų) kalba, o rečitatyvus – veiksmo „variklį“ pateikti lietuviškai.
Pasiteisino ir iš pirmo žvilgsnio netikėtas, bet išmintingas operos statytojų sprendimas – operą dainuoti originalo (italų) kalba, o rečitatyvus – veiksmo „variklį“ pateikti lietuviškai. Tokiu būdu opera tapo suprantamesnė ir prieinamesnė žiūrovui.
Klaipėdietiškajame „Don Žuane“, nepaisant mažiau pavykusių momentų, įsikūnijo organiška muzikos ir logiškai motyvuoto veiksmo darna, sėkmingai sujungianti dramatinę bei bufonadinę W.A.Mozarto veikalo linijas. Atlikėjams pavyko atskleisti išskirtinį, kaip nė vienoje kitoje operoje ryškų kilnių jausmų ir juoko, gyvenimiškos tiesos ir mistikos, balagano ir tragedijos susidūrimą.
Nuskambėjus paskutiniems „Don Žuano“ akordams, į galvą skverbėsi paradoksali mintis: daugelyje pasaulio scenų įsitvirtinusi ir, atrodytų, nekintanti W.A.Mozarto opera visada, pasirodžius naujiems atlikėjams ir statytojams, nuskamba šviežiai, įgydama naujų interpretacinių spalvų ir sceninės raiškos galimybių. Galbūt tame ir glūdi didžiojo meistro W.A.Mozarto kūrybos nemirtingumo paslaptis?
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytas „Don Žuanas“ dar tik pradeda savo gyvenimą. Be abejonės, su kiekvienu spektakliu operos atlikimas tobulės, „įsigros“ orkestras, solistai vis labiau įsijaus į savo personažų charakterius, tuo suteikdami klausytojams daug džiaugsmo ir malonumo.
Smalsu, kaip „Don Žuaną“ perteikė dirigento Tomo Ambrozaičio vadovaujama kita operos atlikėjų sudėtis: Žygimantas Galinis ir Mindaugas Rojus (Don Žuanas), Vilius Trakys (Komandoras), Rita Petrauskaitė (Dona Ana), Tadas Jakas ir Aurimas Raulinavičius (Don Otavijus), Beata Ignatavičiūtė ir Dovilė Kazonaitė (Dona Elvyra), Egidijus Dauskurdis ir Artūras Kozlovskis (Leporelas), Rosana Štemanetian ir Rasa Ulteravičiūtė (Cerlina), Modestas Narmontas (Mazetas). Tikiuosi išvysti!
