Nors nuo kompozitoriaus mirties jau praėjo beveik pusė šimtmečio, tačiau vis dar kyla aštrios diskusijos dėl jo laikysenos supusiuose istoriniuose ir politiniuose įvykiuose: ar kompozitorius buvo nuolankus represinės sovietinės sistemos įrankis, ar liko nepalaužiamu maištininku, savo muzikoje kodavusiu kritines dvasinio protesto žinutes?
„Šostakovičiaus klausimas“ įgyja naujų konotacijų Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Galbūt jo simfonijose galime užčiuopti atsakymą, kodėl savo kultūra besididžiuojantys rusai šiandien šitaip brutaliai naikina kaimyninę šalį? Arba kodėl tyli, jei nepritaria valdžios vykdomam smurtui?
Prieš 20 metų Rodionas Ščedrinas prieš savo operos „Užburtas klajūnas“ premjerą Niujorke žurnalistų paklaustas, kodėl operos libretui rinkosi XIX a. rusų rašytojo Nikolajaus Leskovo apysaką, atsakė: „Jeigu norite išties suprasti Rusiją, kodėl ji niekaip nepakyla ir pati sau nuolat kliudo, skaitykite ne Tolstojų, ne Turgenevą ir net ne Dostojevskį – skaitykite Leskovą“. Galima būtų pridurti: ir klausykite Šostakovičių, savo simfonijose išskleidusį sovietinio žmogaus dvasinį pasaulį.
Žinoma, kad Šostakovičiaus muzika nėra vien hermetiška sovietinės ar rusiškosios pasaulėjautos projekcija, kitaip ji nejaudintų kitų kraštų klausytojų, Šostakovičius nebūtų vienu iškiliausių modernybės kompozitorių, o jo simfonijos nebūtų dažniausiai atliekami XX a. kūriniai orkestrui.
Kai kurie muzikos profesionalai Dešimtąją vertina kaip stipriausią iš visų 15-os Šostakovičiaus simfonijų. Ji neabejotinai yra viena dramatiškiausių ir galingiausių savo emociniu-psichologiniu poveikiu. Pirmoji dalis prasideda paslaptingai, girdėti žydų folkloro – klezmerių – atgarsių. Vos kelias minutes trunkanti antroji dalis – agresyvusis Skerco – praskrieja lyg viesulas, sėjantis smurtą. Kontroversiškai vertinamoje Solomono Volkovo knygoje „Liudijimas“ (1979), kurią autorius išleido JAV po Šostakovičiaus mirties neva kaip kompozitoriaus slaptus pasakojimus, cituojamas Šostakovičius, kad šioje dalyje jis pavaizdavęs Staliną.
Tačiau „Liudijimo“ patikimumą sukompromitavo daugelio kompozitoriaus artimų bičiulių, kolegų bei tyrėjų pateikti duomenys ir priešingi liudijimai, tad pasitikėti ir šio epizodo autentiškumu neverta. Juolab Šostakovičiaus stiliui būdinga dvasinė išorinių įvykių kontempliacija, o ne tiesioginis jų atvaizdavimas.
Trečioji simfonijos dalis – vienas iš labiausiai jaudinančių ir skausmingiausių Šostakovičiaus kūrybos puslapių, subtilus keistų melodinių užuominų ir sugestijų audinys, o finalas, prasidėjęs lėtai, po truputį virsta žydų vestuviniu šokiu, kuris vis greitėja, kol lyg autografas suskamba kompozitoriaus inicialai DSCH (pirmosios vardo ir pavardės Dmitry Schostakovich raidės žyminčios re-mi bemol-do-si garsus).
Šią kompozitoriaus monogramą sutinkame keliuose jo pokario kūriniuose, tačiau tik čia ji pirmąsyk tapo tokia dramaturgiškai reikšminga kaip ir vėlesnėje kūryboje. Tolimesnę jos plėtotę simfonijoje pristabdo naujas penkių natų motyvas E-A-E-D-A. Tai muzikinis Elmiros Nazirovos, pianistės iš Baku, kuri pokariu mokėsi pas Šostakovičių ir su kuria jis intensyviai susirašinėjo simfonijos kūrimo metu, inicialų pavertimas muzikiniais simboliais. Elmiros „motto“ šioje dalyje skamba dvylika kartų.
Simfonijos premjera įvyko 1953 m. gruodžio 19 d. Leningrade, griežė Leningrado filharmonijos orkestras, diriguojamas Jevgenijaus Mravinskio. Kūrinys buvo entuziastingai sutiktas publikos ir kritikų, tačiau po trijų mėnesių vykusiame SSSR Kompozitorių sąjungos suvažiavime vienas iš „socialistinio realizmo“ ideologų, muzikologas Borisas Jarustovskis paskelbė tokį verdiktą: „Šostakovičiaus simfonijoje jaučiame giliai izoliuoto žmogaus tragediją. Atrodo, kad simfonijos herojui tenka vienam kovoti su blogio jėgomis.
Iš savo grynai asmeninio ir todėl siauro pasaulio jis su siaubu žvelgia į tą blogį ir jo sukeltus kataklizmus bei jaučia, kad susidurdamas su jais neturi jokios vilties. Tokia pasaulio samprata yra labai toli nuo tos, kurią patiria dauguma tarybinių žmonių“.
Tačiau anapus geležinės uždangos kompozitoriaus samprata buvo kitaip suprasta: nepraėjus nė metams – 1954 m. spalį graikų kilmės dirigentas Dmitrijus Mitropoulos, pavadinęs simfoniją „grynosios muzikos šedevru“, atliko ją Niujorke su Niujorko filharmonijos orkestru bei iškart įrašė į CBS kompanijos vinilo plokštelę. Šis įrašas išėjo pirmiau nei sovietinė „Melodijos“ plokštelė su leningradiečių įrašu, kas įsiutino sovietinius ideologus. „Šaltasis karas“ ne mažiau įnirtingai vyko ir kultūros srityje.
