Tuo metu net nežinojau, kad taip galima. Kad taip leidžia nerašytos dainininkų taisyklės. Vidinė jėga, suvaldytas maištingumas ir įspūdinga drąsa nesimaivyti, nefalšyvinti man iki šiol liko A.Grigorian apibrėžiančiomis savybėmis. Šiemetinis jos paskelbimas „geriausia pasaulio operos soliste“ („International Opera Awards“ Londone) vienu metu ir logiškas, ir visiškai nederantis jai prie veido.
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą „Saulė ir jūra“ taip pat mačiau Šiuolaikinio meno centre – tiesa, tik vaizdo įrašą, taigi bučiavausi per stiklą. Tuo metu, dar prieš Veneciją, operą žiūrėję žmonės gal ir norėtų pameluoti, kad „nujautė“, „įžvelgė“, „išpranašavo“ visą tą auksinių liūčių sukeltą ažiotažą. Bet jų žodžiais pernelyg nepasitikėčiau. Aš tuo metu supratau tiek, kad tai labai originalus sumanymas ir kad įdomiai prieita prie nuvalkiotos ekologijos temos. Taip pat turėjau pripažinti, kad išsėdėti nebuvo lengva.
Šie du svarbiausieji 2019-ųjų muzikos įvykiai Lietuvoje vargu ar kaip nors paveiks pagrindinę mano domėjimosi sritį – populiariąją / alternatyviąją muziką. Ji egzistuoja visai kitame, paraleliniame pasaulyje nei „rimtoji“, „aukštoji“, „profesionalioji“ kultūra. Jos nesidomi viena kita, nepaisant to, kad abi generuoja kūrinius iš tų pačių natų.
Dėl to (bet ne vien dėl to) tarp penkių šiemet labiausiai mane nudžiuginusių muzikos albumų Lietuvoje pirmiausia noriu paminėti Monikazės (Monikos Zenkevičiūtės) debiutą „Chicken Wings“. Nors pirmąkart ją pamačiau pogrindinės kultūros lizde – „Kablio“ rūsyje, netrukau sužinoti, kad ji atėjo iš akademinės muzikos – LMTA baigė kompoziciją.
Kalbant apie „rimtosios“ ir „nerimtosios“ kūltūrų sankirtas, privalu paminėti ir „Without Letters“ albumą „Supreme Abundance“. Mano akyse, jie, kartu su „Sheep Got Waxed“, yra viena iš tų retų grupių, kurios groja ir „Kablio“ rūsyje, ir Šiuolaikinio meno centre. Tokių abipusio pripažinimo, tarpdisciplininio, tarpžanrinio intereso pavyzdžių norėtųsi daugiau.
Kitame alternatyviosios kultūros lizde – Profsąjungų rūmuose – šiemet teko pamatyti „Arklio Galią“. Du vakarus vyko ten repetavusių grupių koncertai, atsisveikinimas su rūmais ir eurų naujai repeticijų vietai rinkimas. Daugiau nei dešimtmetį grojanti „Arklio Galia“ pastaraisiais metais išgyvena pakilimą – albumai „Antakalnis“ ir šiemetinis „Tavo laiptinėj & ant savęs“ pagaliau sulaukė net didžiųjų grandų (Ramūno Zilnio, Dovydo Bluvšteino) pripažinimo. Prisimenant „Saulę ir jūrą“, jiems tegalėčiau pasakyti: aš tai jau seniausiai žinojau.
Keturi iš penkių man šiemet įsimintiniausių albumų pasirodė tą patį mėnesį – gegužę. Be jau minėtų „Without Letters“ ir „Arklio Galios“, antrą pilną albumą „H8“ išleido grupė „ba.“. Galvojimas apie „ba.“ mane visada nuramina – tai grupė, kuria gali pasitikėti, kurios sprendimai pasiteisina, kuri žada ir ištesi. Jų karjeros kreivė stabiliai tebekyla į viršų – fanai akimirksniu iššluoja grupės atributiką ir bilietus į koncertus. Du jų pasirodymus – A. Mickevičiaus bibliotekos kieme ir „Lofte“ – daugelis įtrauktų tarp svarbiausių šiemetinių koncertų Lietuvoje.
Koncertai ne visada ištinka ten, kur tikiesi. Pavyzdžiui, šiemet vienas smagiausių mane ištiko Jūros šventėje Klaipėdoje – senamiesčio kieme senas ir jaunas kojas kilnoti privertė „Egomašina“. Jie gegužę išleido debiutinį albumą „Id“ – paprastą, smagų ir konceptualų darbą, užpildžiusį kažkokią nepastebėtą muzikinę nišą.
Apibendrinant 2019-uosius Lietuvoje, būtina paminėti dar vieną vardą – seniai žinomą, bet ką tik iš naujo atrastą. Tai country tėvas Virgis Stakėnas, staiga išniręs (ištrauktas) iš užmaršties. Gruodį išleistas jo ir reperio Keanu Blunt bendras kūrinys „Nepripratau“, viena vertus, primena geruosius Virgilijaus Noreikos ir reperio Luko „Laiko“ laikus (1998 m.), kita vertus, yra vieno dažniausiai šiemet pasaulyje skambėjusių kūrinių – Lil Nas X „Old Town Road“ – lietuviškas variantas.
Jei reiktų apibūdinti praėjusius 2019-uosius pasaulio muzikoje paminint tik vieną vardą, tai, be abejonės, būtų Billie Eilish, gruodžio 18 dieną švenčianti 18-ąjį gimtadienį. Jos su broliu sukurtas debiutinis albumas „When We All Fall Asleep, Where Do We Go?“ minimas daugumos didžiausių muzikos tinklalapių metų sąrašų viršuje. Šią vasarą klausantis jos Prahos arenoje, tarp daugybės kitų jausmų, ėmė džiugesys, kad jaunoji karta turi štai šitokią heroję: apsmukusiom kelnėm, žaliais plaukais, nesaldžią, neseksualizuotą, nefalšyvą ir neapribotą nusibodusių popmuzikos taisyklių.
