Laidų ciklą gegužės 5 d. 21 val. pradės „Kasečių kioskas“ – kasmėnesinė eksperimentinės muzikos performansų menininko, garso kasečių parduotuvės ir leidyklos „Tapekiosk“ įkūrėjo Armanto Gečiausko laida, dedikuojama kasečių kultūrai.
A.Gečiauskas, geriau žinomas sceniniu slapyvardžiu Arma Agharta, yra eksperimentinio garso ir performanso menininkas bei prodiuseris, daugiau nei du dešimtmečius itin aktyviai veikęs Lietuvos ir užsienio alternatyvios kultūros scenose: daugiau nei 500 performansų skirtinguose pasaulio kraštuose nuo Grenlandijos iki Indonezijos, nuo Sibiro iki Brazilijos.
Pasak meno kritikės Albertos Vengrytės, „savo performansuose Arma neapsiriboja „garsu savaime“: netikėti ir už tradicinių įreikšminimo sistemų išeinantys atlikėjo judesiai, improvizuoti žaidimai, DIY (pasidaryk pats) „pigios magijos triukai“ bei atlikimo metu A.Gečiausko išrandamos naujos, neegzistuojančios „kalbos“ perteikia principinį šio menininko antireferentiškumą.“
Vis dėlto savo naujausiame interviu interneto svetainei „Kultūrnamis“ šis „žmogus orkestras“ pripažino: „Dabar nebenoriu daryti renginių, nebenoriu ir performinti. Noriu vystyti kasečių parduotuvės veiklą ir užsiimti leidyba bei dalytis sukaupta patirtimi, informacija, muzika radijo laidoje. Mano veikla visada buvo kaip tarpininko: nuo renginių organizavimo, performinimo iki dabartinės veiklos.“
Prieš kelis metus, pavargęs nuo nuolatinių turų, A.Gečiauskas ėmėsi su garso kasetėmis susijusios veiklos ir įkūrė e-parduotuvę. Jis taip pat dalyvauja įvairiuose sendaikčių turguose. Anot jo, gyvoje prekyboje praverčia tai, kad Arma yra kažkiek žinomas, žmonės pasitiki bei žino, kad čia galima rasti retesnių daiktų. „Tapekiosk“, ko gero, vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima įsigyti ne tik paties Armos kelionėse surinktų egzotiškų įrašų ar jo išleistų riboto tiražo kasečių, bet ir įvairiausių užpakuotų tuščių kasečių, neabejotinai sukelsiančių nostalgiją tiems, kam kasetės išpakavimas reiškė naują garso nuotykį: mėgstamo atlikėjo ar radijo laidos įrašinėjimą, neišvengiamą juostelės lamdymą, magnetofono „galvutės“ valymą ir reguliavimą, kasetės persukinėjimą pieštuku, keitimąsi kasetėmis su bendraminčiais.
Kompaktinę kasetę (taip pat naudotas trumpinys MC – pagal muzikos kasetę) 1963 metais pristatė „Philips“. Originaliai sukurta įrašinėti kalbas diktavimo mašinomis, patobulinus kasetė tapo vienu populiariausių laikmenų nuo 1970-ųjų pradžios iki 2000-ųjų vidurio, iš pradžių šalia vinilo plokštelių, o vėliau – šalia kompaktinių diskų. Kasetes ypač išpopuliarino 1979 m. išleistas nešiojamas grotuvas „Walkman“ ir netrukus pasirodę panašūs aparatai. MC tapo netgi kai kurių socialinių pokyčių katalizatoriumi. Mažas jų formatas, ilgaamžiškumas, patogus įrašinėjimas ir lengvas kopijavimas padėjo pogrindinei roko muzikai prasmukti pro Geležinę uždangą ir suteikti atramą Vakarų kultūrai. Vienu žinomiausių politinių įvykių, kuriuose svarbų vaidmenį suvaidino kasetės, tapo ajatolos Chomeinio pamokslų sklaida 1979-ųjų Irano revoliucijos metu. Tačiau 2010-aisiais „Lexus“ pagamino paskutinį automobilį, kuriame buvo kasečių grotuvas, tais pačiais metais „Sony“ sustabdė asmeninių grotuvų gamybą. Vis dėlto šis formatas išliko populiarus, ypač besivystančiose šalyse bei pogrindinės muzikos scenoje, o nuo 2016-ųjų kasečių pardavimai vėl pradėjo augti. Kai kurie Lietuvos atlikėjai ir šiandien renkasi šį formatą savo kūrybai įamžinti.
Apie „vintažinę“ kasečių kultūrą ir naująją radijo laidą kalbamės su A.Gečiausku.
– Viena „Tapekiosk“ paslaugų – nuomotis ar įsigyti kasetinį dekorą šventėms, foto arba videoprojektams. Kasetinis dekoras – kas tai?
– Tai labiau mano draugės kuruojama sritis, bet iš esmės tai kasečių, magnetofonų ir susijusių objektų nuoma, pardavimas šventėms ar projektams. Yra buvę kai, pavyzdžiui, žmonės kreipėsi ieškodami kelių dešimčių vienodų kasečių, kurios buvo naudojamos kaip kvietimo į renginį objektai. Arba spalvotos, įdomesnio dizaino kasetės ir nešiojami grotuvai buvo naudojami vaizdo klipo filmavime. Taigi tiesiog nusprendėm afišuoti šią paslaugą, nes kasetė, kaip mados objektas, dar kurį laiką bus (juokiasi).
Žmonės pavargo nuo virtualumo.
– Keliais kliktelėjimais internete galima pasiekti beveik viso pasaulio garsų kolekciją. Kodėl vėl tampa aktualu turėti muziką fiziniame formate?
– Turbūt paprasčiausias atsakymas – žmonės pavargo nuo virtualumo, ypač šios viruso situacijos metu, kai viską reikia daryt nuotoliniu būdu. Nenuostabu, kad iš dalies ir dėl to 2020 metais pasauliniai kasečių pardavimai išaugo dešimtimis procentų. Ne išimtis ir aš, vietoj klausymosi internete, geriau įsirašysiu kasetę parsiuntęs skaitmeninį failą, pasidėsiu į lentyną ir išsitrauksiu, kada norėsiu vėl paklausyt namie arba mašinoje.
Be to, matau prasmę remti mažas kasečių leidyklas, perkant jų produkciją, taip pat muzikantus, kurie patys leidžia savo kūrybą kasetėse.
– Dauguma tavo tiekėjų ir pirkėjų yra iš užsienio. O kokia kasečių paklausa Lietuvoje? Ar ką nors domina senas Džordžos albumas, gamelano įrašai iš Indonezijos?
- Lietuvoje irgi yra nemažai perkančiųjų, nors daugiau perka tuščias supakuotas NOS (angl. New Old Stock) kasetes įrašams ar kolekcijai. Taip pat ir muziką. Aišku, labiau paklausūs yra žinomesni vardai.
Pavyzdžiui, pirmasis Džordanos 1993 metų albumas yra gan paklausus ir brangus, o gamelanu ir kita egzotika ar eksperimentika labiau domisi draugai ir pažįstami.
Pirmasis Džordanos 1993 metų albumas yra gan paklausus ir brangus.
Įdomu stebėti, kas ką mėgsta, aišku, būna truputį keista, kad vis dar perka pirmą ar antrą „Balių“. (1995 m. Kaune susikūrusi popgrupė, „non stop“ principu atliekanti populiariausius lietuviškus ir užsienio šlagerius. Jų albumas „Pirmas balius“ pasiekė ligi tol Lietuvos muzikos rinkoje neregėtą rekordą – išparduotų albumo kopijų kiekis viršijo 300 tūkst. Įspūdingus tiražus turėjo ir kiti grupės albumai – aut. past.), bet, aišku, čia labiau turgaus prekė, o ten jau visai kita istorija nei internetinė prekyba. Prekyba turguose yra labiau kaip eksperimentas bei socializavimosi forma. Ten vis dar aktuali pigi rusiška muzika ir „pūkiška“ estrada, nieko nuostabaus, bet kartu ir kažkaip žavu...
– Kurie tavo kasečių kolekcijos egzemplioriai sukelia ryškiausias emocijas? Galbūt savo turiniu, galbūt apipavidalinimu, o gal vienos ar kitos kasetės atsiradimo istorija?
– Turbūt daugiausia emocijų sukelia, kai yra ir atsiradimo istorija, ir limpantis turinys. Ryškiausiai įsiminė kasečių paieškos ir radybos Malaizijos, Indonezijos, Meksikos turguose, kur kasetes pirkau tik pagal viršelį, tikėdamasis, kad ir turinys bus super. Iš tokių dažniausiai norisi pasilikt tik apie 20 proc. Todėl turguose reikia nepamiršti turėti nešiojamą kasetinį grotuvą perklausoms...
Beklaidžiojant Kambodžos mieste Batambange aptiktau kasečių įrašymo punktą, kuris man įsiminė. Iš pradžių galvojau, kad tai – parduotuvė, kurioje galima įsigyti vietinės muzikos. Bet pasirodė, kad neparduodama, o tik teikiamos įrašymo paslaugos. Panašiai kaip kadaise darė „Zarazza“ Vilniuje.... (Jonas, pravarde „Zarazza“, nuo 1994 m. dirbęs savo įkurtame piratiniame garso kasečių fabrikėlyje „Zarazza Records“, kurio produkciją platino garsiojoje Tilto gatvės „Plokštelinėje“. Dabar filmuoja įvairius pogrindžio koncertus ir publikuoja juos internete. – aut. past.).
Žinoma, yra tas kolekcininko džiaugsmas, kai turi raritetus, išleistus labai ribotu tiražu ar išvis neišleistus, o įrašytus asmeniškai. Turiu kelias japono „0cm“ kasetes, gautas prieš beveik 20 metų, kurios niekad nebuvo išleistos, o muzika tokia, sakyčiau, pasakiškai graži. Turiu ir lietuviškos muzikos: „Endiche Vis.Sat“, „Girnų Giesmės“, „Naj“, ir kitų retenybių, ką tik gavau dešimt Latvijos indie, underground muzikos rinkinių „Odekolons“, išleistų apie 1990–2000 m. Žinoma, džiaugiuosi ir savo paties išleistomis kasetėmis, rodančiomis kūrybinį kismą.
– „Rasų radijas“ siekia sukurti platformą, kurios pagrindinis dėmesys būtų ne į muziką, o į garsą. Kas tau yra garso menas ir kokios jo apraiškos tave domina labiausiai?
– Grynas galerinis garso menas man nėra labai įdomus, visgi labiau domina performinis garso išgavimo menas koncertuose, ar tai būtų specifiniai objektai, ar gerklė.
– Viename interviu minėjai, kad yra du skirtingi Armos: sceninis ir nesceninis. Scenoje atsiskleidžia tavo vidinis vaikas ir šamanas, o kasdienybėje esi intravertiška asmenybė. Kuris jų ves radijo laidą „Kasečių kioskas“?
– Čia pasireikš dar viena subasmenybė, kuri primins mane prieš 20 metų, kai leidau fanzinus, ėmiau interviu, rašiau apie muziką, to nemokėdamas. Taigi, tam vėl atėjo metas, tik dabar kiek kita forma ir su trupučiu daugiau patirties (šypsosi).
– Tavo laidoje skambės išskirtinai iš kasečių transliuojami garsai. Papasakok, ko dar gali tikėtis radijo laidos „Kasečių kioskas“ klausytojai?
– Susitelkimas, visų pirma, į tai, kas dedasi Lietuvoje: pokalbiai su kasečių leidėjais, pardavėjais, muzikantais, kurie savo kūryboje naudoja kasetes kaip instrumentus. Taip pat naujų leidinių apžvalgos. Be to, ketinu pristatyti tai, kas vyksta ar vyko pas kaimynus Lenkijoje ar Latvijoje.
Laida orientuota į nekomercinę, pogrindinę, eksperimentinę muziką – kam šie raktažodžiai nesvetimi, manau, atras įdomių dalykų.
„Rasų radijas“ – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos inicijuotos veiklos tęsinys. Šiuo projektu siekiama atskleisti kultūros komplekso „Sodas 2123“ sukauptą garsinį potencialą. Taip pat – prisiliesti prie įvairių Lietuvos meno laukui aktualių temų, savo tarpdiscipliniškumu bei plačiu spektru artimų dideliam klausytojų ratui.
„Rasų radijas“ yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos inicijuotos internetinio radijo veiklos tęsinys, kurį finansuoja Lietuvos Kultūros taryba. Kviečiame pasiklausyti iki šiol sukurtų radijo laidų archyve.