Paaiškėjo, kad ta pati. Ir dar, kad ji ne tik rašė kietas apžvalgas apie literatūrą ir žibėdavo savo įžvalgomis paskaitose, bet ir domėjosi muzika. Ne tik domėjosi, bet ir sudarinėjo pokalbių knygą apie Lietuvos roko kultūrą.
Per tuos metus su literatūros lauku Emilijos santykis pasikeitė, tačiau aistringas domėjimasis muzika ir platus muzikinių kontekstų išmanymas niekur nedingo. Kaskart laukiu jos šmaikščių, daug ką aprėpiančių, tekstų apie muziką. Mudvi kalbamės apie tai, ką reiškia rašyti apie muziką šiandien.
– Daugelis redaktorių džiaugtųsi prisivilioję tave rašyti būtent savam portalui ar leidiniui. Tačiau prieš 9 mėnesius „Substack“ platformoje sukūrei naujienlaiškį „Ausis“, kuriame rašai apie lietuvišką muziką. Kodėl nusprendei publikuoti tekstus būtent tokioje erdvėje? Ir kodėl tavo tekstų prenumerata kol kas nemokama?
– Daug metų, greta protarpinio rašymo įvairiems kultūros leidiniams, rašiau „Facebooke“, ten daugiausia ir įgijau šiokią tokią auditoriją, kurią domino kritiški, subjektyvūs įspūdžiai iš koncertų, nuomonė apie naujus įrašus, negirdėtų atlikėjų pristatymai. Vis dėlto rašymo „Facebooke“ formatas labai ribotas, iškart pranykstantis, o ir algoritmai ne visad parodo tikslinei auditorijai tekstą, į kurį įdėjau nemažai darbo. „Facebookas“ paseno, tad teko paklausyti išmanančių žmonių patarimų ir persikelti į „Substacką“, kuris anglakalbiame pasaulyje plačiai naudojamas, o pas mus dar tik atrandamas. Įkvėpė, kad Tapinas ir Tiškevič ten turi dešimtis tūkstančių prenumeratorių. Suprantu, kad rašymas apie muziką populiarumu neprilygs čekiukų skandalams ir dvasiniams reikalams, bet dabar labai džiaugiuosi turėdama virš 600 skaitytojų, kuriuos tekstas garantuotai pasiekia.
Mano rašymas yra duoklė muzikai, kurią myliu, ir – tegul patetiškai nuskambės – savo šalies kultūrai.
Rašymas apie muziką yra mano hobis, ne darbas (nors savo tapatybę pirmiausia sieju būtent su muzika). Ir svarbiausia man yra skaitomumas, nes rašydama noriu žmones informuoti, paedukuoti, įkvėpti domėtis. Mano rašymas yra duoklė muzikai, kurią myliu, ir – tegul patetiškai nuskambės – savo šalies kultūrai. Už tai man labiau norisi šlovės, nei turtų. Nors tam tikrų dividendų bėgant metams šitas hobis, žinoma, davė. Pusiau pajuokauju, kad iš muzikos kritikos butą nusipirkau. Kai tavo sritį išmano bei aktyviai seka vos keli žmonės visoje šalyje, nemažai šansų tapt gerbiama eksperte.
– Ar pažįsti savo tekstų apie muziką skaitytojus? Kokios tai žmonių grupės ir kokie jų lūkesčiai?
– Pastaraisiais metais, ir ypač pradėjusi rašyti „Substacke“, džiaugiuosi, kad daugelio visai nebepažįstu. Feisbukiniai sekėjai dažnai būna draugų draugai, daugelį sutinku muzikiniuose protmūšiuose, koncertuose, tad galima sakyti, kad tai aistringi įvairios muzikos klausytojai. Per gerus dešimt metų, kai nuolat rašau apie muziką, radikaliai pasikeitė lietuviškos neakademinės muzikos scena, o drauge susiformavo ir nauja plati klausytojų bendruomenė, mylinti būtent lietuvišką muziką. Žinau, kad dalis tų muzikantų ir tų klausytojų mane skaito. Norėčiau patraukti daugiau visai jaunos auditorijos, bet nemoku jiems įtikti, turbūt reiktų video filmuot, o ne tekstus rašyt. Būtų geriausia, jei jie patys tą ir darytų.
– Esi rašiusi ne vienam leidiniui, bet ilgiausiai, po 4 metus, dirbai žurnale „Literatūra ir menas“ ir Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje mic.lt. Ar gali papasakoti apie savo, kaip (tiek literatūros, tiek muzikos) kritikės, kelią ir vidines transformacijas?
– Studijavau lietuvių filologiją, nes buvau labai didelė knygų skaitytoja ir buvo aišku, kad sugebu rašyti. Rašiau knygų recenzijas, rinkau Metų knygų penketukus, aktyviai dalyvavau literatūrinėje bendruomenėje. Studijų metais, dėl nusivylimo išsvajotais mokslais ir užsistovėjusia literatų bendruomene, ištiko skaitymo krizė. Tik dabar pradedu sąmoningai atkūrinėti gebėjimą susikaupti ir įdėmiai skaityti, pradedu vėl ieškoti tos euforijos, kurią ilgai teikdavo geros knygos.
Troškau atsitolinti nuo perdėto racionalizavimo, nuo žodžių ir pasinėriau į muziką, kuri veikė kūniškai, ne protiškai.
Knygas pakeitė, o gal išstūmė, muzikinės euforijos. Troškau atsitolinti nuo perdėto racionalizavimo, nuo žodžių ir pasinėriau į muziką, kuri veikė kūniškai, ne protiškai. Muzika nuo vaikystės kėlė labai stiprius jausmus, ir atrodė, kad tokiu atveju vienintelis kelias – būti muzikante. Bet būti scenoje visai nenorėjau. Tik vėliau sužinojau, kad galima apie muziką rašyti ir taip joje dalyvauti. Pačioje pradžioje apie lietuvišką muzikos sceną rašiau labai kritiškai, alternatyvios kultūros erdvė buvo tuštoka, popmuzika pilka. Bet beveik iškart viskas pradėjo kilti, plėstis, gerėti, su ta banga ir plaukiau. Dabar didžioji dalis mano tekstų yra pozityvūs, esu mažiau kritikė, daugiau entuziastė.
– Man patinka, kad dažnai tavo apžvalgose netrūksta prisipažinimų, asmeninių detalių. Pavyzdžiui, paskutiniame savo naujienlaiškio tekste rašei: „Manau, kad mano gyvenime Eminemas buvo antras įtakingiausias žmogus po mamos.“...
– Ilgai rašiau naujų albumų recenzijas, nes taip buvau išmokusi skaitydama užsienio svetaines ir žurnalus. Tačiau tas žanras retai pasiteisindavo ar suteikdavo norimą atgalinį ryšį. Pasikeitus klausymosi ir skaitymo įpročiams, reikia ieškoti kitokių raiškos formų – savo dabar praktikuojamą rašymo formą pavadinčiau marmalu („Substacke“ tai esu įvardijusi furšetu) – kai daug visko po truputį. Esu linkusi daugiau rašyti ne apie vidinius muzikos elementus, o apie kontekstą, kuriame ta muzika atsirado. To konteksto dalis esu ir aš pati. Tad asmeniškumai svarbi mano rašymo dalis – tai ir fizinės patirtys koncertuose, ir nusivylimas nauju albumu, ir sentimentai paauglystės žvaigždėms, ir bėgant laikui kintantis požiūris. Kartu asmeniškumai, aišku, yra ir jaukas skaitytojams, nes noriu, kad tekstas būtų skaitomas.
– Ar seki kitus muzikos apžvalgininkus Lietuvoje? Kaip šis laukas pakito nuo tavo paauglystės iki dabar?
– Skaitau, klausau ir žiūriu visus egzistuojančius Lietuvos apžvalgininkus, kurie tik mane pasiekia, daugiausia neakademinės, bet taip pat ir akademinės muzikos, džiazo, jei tik atsiranda koks negirdėtas vardas. Muzikos srities kritika yra silpniausia ir menkiausia iš menų, nėr net kaip lygintis su literatūra ar teatru. Kasmet tenka sudalyvauti vienoje ar kitoje diskusijoje apie muzikos kritiką, svarstyti, kodėl jos nėra ir ar mums jos reikia, bet nepasakyčiau, kad kas nors keičiasi. Tas šiek tiek stebina, nes lietuviškos muzikos klausytojų skaičius yra išaugęs dešimtim kartų, bet muzikos refleksijos nedaug, retas tekstų, tinklalaidžių ar videoprojektas išsilaiko bent metus.
Labiausiai man trūksta analitinių, probleminių straipsnių apie muziką, nes dabar žiniasklaidoje absoliuti dauguma tekstų yra pranešimai spaudai arba pokalbiai su muzikantais.
Prieš 20 metų popmuzikos kritikos nebuvo gausiau. Tačiau man didžiulį įspūdį darė nepriklausomas leidinys „Ore“, aštriai, subjektyviai rašęs apie subkultūrinį pasaulį. Žurnaliukas „Pravda“, nors ir blizgus, taip pat publikuodavo nesuvaržytą žodį. Dabar skaitydama laikraštį „370“ kaskart stebiuosi, kaip vienodai šneka (ar vienodai yra žurnalisto užrašomi) visi muzikantai, kaip vienodai viskas vertinama ir pagal tą patį šabloną, tuo pačiu saugiu stiliumi rašoma. Manau, bent kol kas „Substackas“ turi potencialo tapti nesuvaržyto žodžio platforma. Tiesa, kol kas ten mažai informatyvaus turinio, daugiau emocinių tinklaraščių.
Labiausiai man trūksta analitinių, probleminių straipsnių apie muziką, nes dabar žiniasklaidoje absoliuti dauguma tekstų yra pranešimai spaudai arba pokalbiai su muzikantais. Vilties teikia tik radijas, propaguojantis autorines laidas (pvz., Domanto Razausko; taip pat dabar džiaugiuosi atrasta LRT Opus laida „Protesto garsas“).
– Kaip atrodo tavo muzikos klausymo kasdienybė?
– Aš turbūt gan išskirtinė tuo, kad didžiąją laiko dalį klausausi naujos muzikos. Anksčiau labai gilinausi į muzikos istoriją, o dabar ištisai klausausi to, kas būtent dabar kuriama Lietuvoje ir užsienyje. Gali būti, kad iš dalies taip stengiuosi išlikt jauna, nes jei nauja muzika vis dar neerzina, tai dar nepasenai.
Labai skiriasi tai, kaip klausausi lietuviškos ir užsienio muzikos. Vietinės dažniausiai klausausi tikslingai: perklausau naujus singlus, vis suku naujus albumus, peržiūriu vaizdo klipus, pagūglinu nežinomus vardus. O užsienio muzika pastaraisiais metais nukenčia – mano išmanymas daugiau į plotį nei į gylį.
Tą daugeliui žmonių diktuoja „Spotify“ grojaraščių era, siūlanti begalę visokiausių atlikėjų dainų, apie daugumą kurių niekada nieko nesužinosi ir net neįdomu. Dabar dėmesys išskydęs, išsiliejęs plačiai, aprėpiantis daug skirtingų grojaraščių, bet niekur neįsigilinantis, daug klausymosi inercijos, užstrigimo vienam algoritmų sukurtam burbule. Šitai madai pasiduodu, nes ji svarbi šiuolaikinio muzikos patyrimo dalis.
Dabar mano atmintį valdo „Spotify“, kuriam užsilenkus liksiu prie savo suskilusių kompaktų.
Bet suprantu, kaip radikaliai pasikeitė daugelio žmonių muzikos klausymosi kasdienybė per pastaruosius 10–15 metų. Tai paveikė ir mus pačius, ir muziką. Nuo tada, kai tik gavau pirmąjį kompiuterį, kaupiau kruopštų mp3 katalogą, rausdavausi „eMulėje“, atsisiųsdavau visą patikusio atlikėjo diskografiją ir ją nagrinėdavau, tada atsisiųsdavau tą atlikėją, kurį anas paminėjo savo dainoje, žinodavau, kuriais metais kuris „Led Zeppelin“ ar „Placebo“ albumas pasirodė... Labai sunku buvo tuos mp3 ištrinti, ilgai keliavo iš vieno kompiuterio į kitą, o dabar mano atmintį valdo „Spotify“, kuriam užsilenkus liksiu prie savo suskilusių kompaktų.
Kita vertus, tas pabirumas žadina ir pasipriešinimą: mane tiesiog pritrenkia, kai, tarkim, grupė „Abudu“ ima ir išleidžia tikrą, senovišką, išbaigtą ir užbaigtą albumą (ir dar fizinį vinilą), o ne atsitiktinių dainų rinkinį. Manau, yra to ilgesio dėmesingam klausymuisi, nuosekliai muzikos patirčiai. Aš pati neseniai vėl pradėjau sąmoningai pildyti savo kompaktų kolekciją, visada ją labai branginau, bet dabar, rodos, jos simbolinė vertė kyla.
– Kaip manai, kodėl baigusieji muzikologiją dažniausiai nepasuka muzikos kritikos keliu? Kas nuo šios veiklos stabdo? Ar tam, kad rašytum ir kalbėtum apie muziką ir bent iš dalies iš to pragyventum, reikia ypatingų sąlygų?
– Stabdo, aišku, komiška disproporcija tarp tokiam darbui reikalingų laiko, nervų bei pastangų ir finansinio atlygio. Taip pat stabdo dabartinė mandagumo epocha, kai kritišką žodį sunku ir ištart, ir priimt. Todėl didelė dalis muzikologų tekstų yra labiau pristatomieji (pokalbis su atlikėju, koncertinės programos aptarimas), o ne kritiniai. Muzikologai taip pat dažnai nustebina siauru požiūriu, pasidavimu kanonui, akademijos įskiepytoms tradicinėms vertybėms. Akademiją baigę muzikantai dabar jau gana dažnai eksperimentuoja su popmuzika, o muzikologai nuo jų atsilieka – popkultūros nepripažįsta, jos neišmano ir nevertina. Tarkim, „7 meno dienose“ muzika laikoma tik akademinė muzika, tarp įsimintiniausių metų muzikos įvykių nepaminimas nei vienas neakademinis (nors, pvz., kino skiltyje seniausiai recenzuojami serialai).
Norint pragyventi, turbūt reikia derinti įvairius tos srities darbus: dėstyti, vesti koncertus, kurti radijo laidą ir dar tarpuose rašyti. O rašyti kritiką gali būti nebeįmanoma, nes tiek dirbdamas visus artimai pažįsti ir nori visais draugauti. Aš muzikantus daugiausia pažįstu tik iš matymo, todėl palaikau šiokią tokią nešališkumo iliuziją.
– Ar muzikos kritikė į koncertus vyksta ir jų klausosi kitaip negu paprasti klausytojai? Tau patinka eiti su kompanija, ar ji kaip tik trukdo? Grįžusi po koncerto išsyk užsirašinėji, ar lauki, kol įspūdžiai susifermentuos?
– Turbūt kitaip, nes koncertuose lankausi dažniau už daugelį, apie daug ką turiu išankstinę nuomonę, turiu didelių arba mažų vilčių. Be to, pastebėjau, kad net ir vidutiniškus atlikėjus vertinu atlaidžiau nei kiti, nes žiūriu į platesnį kontekstą ir priimu juos kaip svarbią ekosistemos dalį, lietuviškos muzikos raidos etapą.
Aplinkinių požiūris, skepticizmas, stereotipai tampa įkvėpimu daugeliui tekstų.
Draugai niekada netrukdo, na, nebent eičiau į mano širdžiai paties brangiausio muzikanto koncertą, kur planuočiau ašarą varvinti. Aplinkinių požiūris, skepticizmas, stereotipai tampa įkvėpimu daugeliui tekstų. Recepcija popmuzikoj apskritai įdomi tema – vieni kažką atmeta iš principo, nes tai populiaru, ir menkina tos muzikos klausančius, kiti piktinasi, kad kažkas, kas buvo „alternatyva“, o dabar veda TV laidas, treti visus jaunesnius už save atlikėjus laiko vaikais.
Man geriausiai rašosi „ant karštųjų“, dar neišsivadėjus svaiguliui, bet tam, žinoma, reikia darbą atlikti koncerto metu: pamąstyti, visiškai neatsipalaiduoti, kažką ir pasižymėti. Tokie reakcingi tekstai sulaukia ir daugiausia dėmesio. Kadangi rašau pati sau, „Facebookui“ ar „Substackui“, nereikia savo minčių formalizuoti, išbaigti kiekvieno sakinio, galima nusikeikti, galima pridėt šauktukų. O rašant kokiam leidiniui ar portalui ranka sustingsta, pradedi sverti kiekvieną žodį, abejoti kiekviena mintim, parašai drąsesnį teiginį ir iškart kitu sakiniu jį sušvelnini. Žodžiu, taip išeina, kad esu gonzo* žurnalistikos pasekėja.
– Į kokį koncertą planuoji eiti netrukus? Kodėl?
– Artimiausias – Jessicos Shy Dariaus ir Girėno stadione, turbūt didžiausias lietuvių atlikėjo koncertas šiemet, smalsu, kaip susitvarkys su tokia didžiule scena ir su nervais. Labai įdomu stebėti Džesikos fenomeną, kai mėnuo po mėnesio jau porą metų jos dainos dominuoja klausomiausiųjų dešimtuke. Paskui laukia Free Fingos pasirodymas VU Botanikos sode – paprastai po jo koncertų būnu įsitikinus, kad jis yra geriausias (nes įvairiapusiškiausias) mūsų atlikėjas. Ir dar labai laukiu kelionės į Amsterdamą pasiklausyti Childish Gambino – koncertinis turizmas mėgstamiausia mano kelionių forma.
* JAV 8 deš. išpopuliarėjusi patyriminė žurnalistika, rašoma pirmu asmeniu iš įvykio vietos.
Emilijos Visockaitės tekstus apie muziką galite skaityti čia.
