Vilniuje gruodžio 3 d. „Paviljono“ knygų savaitgalyje vyks diskusija apie tai, kokios knygos įkvepia melomanus. Pokalbyje dalyvausianti ir pati knygą „Ko tu stovi? Pokalbiai apie Lietuvos roko kultūrą“ (Versus aureus, 2010) parašiusi E.Visockaitė sutiko plačiau panagrinėti knygų apie muziką situaciją Lietuvoje.
– Ar pameni knygą, pakeitusią tavo požiūrį į muziką arba paskatinusią pradėti giliau ja domėtis?
– Kai įstojau į universitetą, „Draugystės“ knygyne tarp anglų kalbos vadovėlių aptikau Charleso R.Crosso „Heavier Than Heaven. The Biography of Kurt Cobain“. Kainavo 30 litų. Dabar ji jau ir lietuviškai išleista. Aišku, didžioji dalis knygos žavesio – pati Kurto asmenybė. Bet iki šiol tai labiausiai įtraukianti „muzikinė“ knyga, kokią esu skaičiusi: jautri, romantiška, skandalinga, šmaikšti ir tragiška. Tobulas skaitinys apie popkultūros grožį ir pražūtingumą. Tada pirmąkart pagalvojau, kad gal nieko tokio, jei iš manęs nebus didžios muzikantės, – meilę muzikai galiu išreikšti ir apie ją rašydama.
Iki šiol tai labiausiai įtraukianti „muzikinė“ knyga, kokią esu skaičiusi: jautri, romantiška, skandalinga, šmaikšti ir tragiška. Tobulas skaitinys apie popkultūros grožį ir pražūtingumą.
– Kokio žanro knygos apie muziką tau įdomiausios? Muzikantų, grupių biografijos ar teoriniai tekstai?
– Biografijos – pačios neįdomiausios, nors jų daugiausia esu perskaičiusi, nes kokiam nors užsienio knygyne pamačiusi „Led Zeppelin“, R.E.M. ar Ray‘aus Charleso biografijas negaliu atsilaikyt. O paskui vargstu, nes reta kuri būna daugiau nei tiesiog nuoseklus smulkiausių karjeros detalių sąrašas. Įdomiai biografijai reikia ir labai jautraus asmeninio santykio, ir vaizdingo stiliaus, ir kultūrinio konteksto išmanymo. Subjektyvumas dažnai yra netgi privalumas. Manau, kad net ir didieji muzikantai / grupės per karjerą sulaukia vos vienos tikrai vertingos biografijos, o prirašoma jų daugybė, nes juk baisiai pelninga.
Platesnio pobūdžio knygos (tarkim, vieno žanro, vienos šalies, vieno periodo muzikos istorija) visada įdomesnės – skaitydamas atrandi daugybę grupių, pastebi jų sąsajas, tam tikras istorines priežastis, kodėl tokia muzikinė scena (tarkim, grunge‘as Sietle) susiformavo.
Bet labiausiai mėgstu platesnes analizes, kai į popkultūrą pasižiūrima netikėtu kampu. Šiemet perskaičiau Davido Pattie „Rock Musician Performance“ (2007), kuri netikėtai susisiejo su mano semiotikos studijomis, nes autorius lengvu stiliumi analizuoja, kaip atlikėjai (Elvis, Davidas Bowie, Marilyn Manson) save reprezentuoja scenoje: koncertų režisūrą, aprangą, judėjimą, bendravimą su publika. Įkvėpta knygos ir pati pradėjau daryti panašias lietuviškos scenos analizes. Taip atsiskleidžia ne tik kiekvienas konkretus atlikėjas, bet ir popkultūros tendencijos, jaunimo savivoka.
Lengvasis kelias – rašyti apie tai, kaip jos atlikėjui sekėsi mokykloje ir su kokiomis moterimis yra miegojęs. O sunkesnis – į muziką žiūrėti kaip į platesnių socialinių, kultūrinių kontekstų dalį.
Apie muziką, aišku, labai sunku rašyti, nes ji yra apie nieką. Lengvasis kelias – rašyti apie tai, kaip jos atlikėjui sekėsi mokykloje ir su kokiomis moterimis yra miegojęs. O sunkesnis – į muziką žiūrėti kaip į platesnių socialinių, kultūrinių kontekstų dalį.
– Esi produktyvi muzikos apžvalgininkė – vis pasirodo analitiški ir aistringi tavo straipsniai spaudoje bei įžvalgos socialiniuose tinkluose. Kokiai auditorijai dažniausiai įsivaizduoji rašanti?
– Galbūt labiausiai tiems, kurie klauso daug muzikos, kuriems muzika yra svarbi, bet jie neturi galimybių perklausyti visų svarbiausių naujų albumų, perskaityti krūvos jų recenzijų, perklausyti podkastų. Kadangi aš visa tai darau kiekvieną dieną, galiu pasiūlyti savotišką santrauką, pridėdama dar ir asmeninį požiūrį. Nesu snobė muzikos klausytoja, man nėra svarbu surasti kuo mažiau žinomą albumą. Tarkim, kai šiemet Edas Sheeranas išleido albumą, jo dainos užėmė 16 iš 20 britų singlų topo vietų – pirmas atvejis istorijoje. Man toks reiškinys įdomus, apie tai rašė visi užsienio tinklalapiai, parašiau ir aš.Taip pat ir lietuviškoje muzikoje svarbu kalbėti apie paslėptus metalo subkultūros lobius, bet svarbu ir apie Džordanos Butkutės grandiozinį turą.
Smagiausia rašyti asmeninėje „Facebook“ paskyroje – daug mažiau save cenzūruoji, parašai dar apimta šviežios emocijos ir iškart gauni atsaką. Dar neturiu labai daug sekėjų, užtat turiu daug draugų iš literatūros pasaulio, tai įsivaizduoju, kad jie šiek tiek priverstinai apsišviečia, kas vyksta Lietuvos alternatyvioje muzikoje.
– Prieš septynerius metus pati išleidai knygą – kaip vertini šį veiksmą iš dabartinių perspektyvų?
– Vienas iš tų veiksmų, kurį prisiminus atrodo, kad kažkoks kitas žmogus padarė. Buvau tik trečiakursė, teko persigandus bendrauti su visokiais mūsų roko mohikanais. Tiesa, rašyti buvo nesunku, nes turėjau aiškų įsivaizdavimą, ką noriu pasakyti. Turėjau idėją palyginti Sąjūdžio laikų roko pakilimą su tuometiniu atoslūgiu. Berašant kaip tik pradėjo ryškėti ir pirmieji pokyčių ženklai, kokybinė kreivė pradėjo kilti ir dabar jau štai kaip aukštai pakilo.
Manyčiau, kad ta knyga pasirodė laiku – joje yra smagių archyvinių dalykų iš 1987–1990 m., o ir dalis 2009-ųjų grupių jau tėra archyvinės. Skaitant nusipiešia šioks toks bendras kultūrinis vaizdas. Ir matosi, kaip viskas smarkiai pasikeitė per tokį trumpą laiką.
– Kokią knygą norėtum parašyti dabar?
– Ilgai neturėjau aiškios idėjos, bet pastaraisiais metais labai iš arti stebint lietuvišką muziką, mintys pradėjo dėliotis. Gal netolimoje ateityje ir pasirodys kokia knyga apie dabartinę lietuvišką alternatyvią muziką. Norėčiau bent taip atiduoti duoklę savo mylimoms grupėms, be to, nepanašu, kad to imtųsi kas nors kitas. Šįkart man tik bus labai svarbu išspręsti sklaidos klausimą, nes rašymas apie „dabartį“ yra slidus reikalas, viskas penkis kartus pasikeis, kol pasirodys popierinė knyga. Galbūt ieškosiu internetinės platformos ar knygą įrašysiu kaip podkastą.
O šiaip labiausiai norėčiau parašyti Selo biografiją. Muzikoje neturim didesnės žvaigždės su visais privalomais turtais, skandalais, blogu elgesiu ir labdaringa veikla, gerbėjais ir nekentėjais.
O šiaip labiausiai norėčiau parašyti Selo biografiją. Muzikoje neturim didesnės žvaigždės su visais privalomais turtais, skandalais, blogu elgesiu ir labdaringa veikla, gerbėjais ir nekentėjais. Tai puiki medžiaga tyrimui, ir ne kokiam bulvariniam, o rimtam.
– Kaip per pastaruosius metus Lietuvoje keitėsi knygų apie alternatyvią muziką panorama? Kokių lietuviškų knygų apie muziką tau trūksta?
– Svarbiausia iš pastarųjų metų knygų – Roko Radzevičiaus „Lietuvos roko pionieriai“ apie 7–8 dešimtmečių muzikantus: istoriškai vertinga ir kruopščiai parengta.
Knygų apie alternatyvią sceną ir popmuziką turim vos kelias per visą Nepriklausomybės istoriją. Gal tiek ir užtenka, nes kas gi skaitys. Mažai kas perskaito ir tuos kelis straipsnius, kuriuos parašo mūsų pora muzikos apžvalgininkų. Kita vertus, dabar aplink kai kurias jaunas grupes susiformavo didžiuliai ištikimų gerbėjų būriai, tai jie gali būti nauja skaitytojų karta.
Man labiau trūksta paprastesnių kasdienių dalykų: normalių koncertų recenzijų, pokalbių su muzikantais (ne vien su Mamontovu ir Mikutavičiumi), naujos geros alternatyvios muzikos populiarinimo. Pati apie tai stengiuosi kuo daugiau rašyti, tik norėtųsi sulaukti ne vien „like‘ų“, bet ir diskusijos.
– Turbūt šiais laikais žmonės, kurie domisi muzika, dažniau skaito ne knygas, o tinklaraščius apie muziką, ar ne? Kokią funkciją šiais laikais tuomet atlieka knygos?
– Taip yra ne tik šiais, bet ir visais laikais. Knygos apie muziką yra mažos saujelės melomanų reikalas. Nebent, aišku, tai yra Džordanos biografija. Bet tai nereiškia, kad jų nereikia, kad jos nedaro jokio poveikio kultūrai. Labai svarbu yra išnagrinėti tokius gigantiškus reiškinius kaip grupė „Pink Floyd“ ar hiphopo tapimas masine industrija, ar sovietinis rokas (vardiju atsitiktinai iš to, ką esu skaičius), nes jie, net mums nežinant, veikia mūsų gyvenimą.
– Kokias knygas apie muziką skaitai šiuo metu?
– Galėčiau sakyti, kad skaitau kokias aštuonias vienu metu, bet iš tiesų –tiesiog nė vienos neskaitau. Norėčiau pagaliau įveikti Simono Reynoldso „Rip It Up And Start Again: Post-Punk 1978–1984“ ir milžinišką tomą „The Rolling Stone Illustrated History of Rock&Roll“. Bet straipsnį internete perskaityti yra gerokai lengviau nei popierinės knygos skyrių.
Paskutinė „muzikinė“ knyga, kurią perskaičiau be jokio vargo, buvo „The Rolling Stones“ gitaristo Keitho Richardso autobiografija „Gyvenimas“ (lietuviškai išleido „Baltos lankos“). Priminė kadaise skaitytą Anthony Kiedis iš „Red Hot Chilli Peppers“ autobiografiją „Randai“ (lietuviškai išleido „Obuolys“). Abu gyveno tą fantastinį „sekso, narkotikų ir rokenrolo“ gyvenimą ir pasakoja apie jį be mažiausio atgailavimo ar savigraužos. Tokios optimistinės ir įkvepiančios knygos.
– Gal yra kokių nors tave įkvėpusių grožinių knygų, susijusių su muzika?
– Viena rimtesnių – H.Hesse‘s „Stiklo karoliukų žaidimas“. Juokingiausia – „pankų tėvo“ N.Pečiūros „Aš ir Atsuktuvas“. Įsimintiniausia nuo paauglystės – E.Wurtzel „Prozako karta“, kurios herojės manymu, jos ilgametę depresiją paskatino vasara, kai tėvų ištremta į vaikų stovyklą, negalėjo nuvykti į Bruce‘o Springsteeno koncertą.
Tiksli „Paviljono“ knygų savaitgalio programa ir kitos naujienos skelbiamos „Facebook“ puslapyje: facebook.com/knygusavaitgalis/
