Šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos, be J.Janulytės, taip pat skirtos: aktorei Eglei Gabrėnaitei – už sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą, rašytojai Danutei Kalinauskaitei – už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą, scenografui Gintarui Makarevičiui – už scenovaizdžio kūrybišką šiuolaikiškumą, vizualaus meno kūrėjams Svajonei ir Pauliui Stanikams – už estetinį kūrybos provokatyvumą ir fotomenininkui Gintautui Trimakui – už fotografijos ištakų sudabartinimą.
Ženklas iš dangaus
„Laukiau, drebėjau ir galvojau, kaip čia baigsis, vis tiek atsakomybė ir gauti, ir negauti. Abu variantai yra atsakingi. Aišku, labai džiaugiuosi, ypač gyvendama 10 metų jau ne Lietuvoje, nors to ryšio su tėvyne neapleisdama, tik stiprindama. Daug koncertų turiu Lietuvoje, tas ryšys visiškai nenutrūkęs, gal net pasidaręs stipresnis. Bet gauti tokį pripažinimą man didžiausia laimė“, – emocingai 15min sakė J.Janulytė.
Tokią dieną aš negaliu negauti premijos už savo „Baltą muziką“. Čia tokia žinutė iš aukščiau ir toks ryšys su mano ta balta muzika, vien styginiams, vien fleitoms, ir sniegas.
Paklausta, ar tikėjosi šio įvertinimo, žinodama, kad jos pavardė yra tarp kandidatų, J.Janulytė papasakojo, jos teigimu, „visiškai banalų dalyką“: „Italijoje, kur niekada nebesninga, kažkada snigdavo, o dabar tai stebuklas visiškas, aną žiemą visai nesnigo, vakar ėmė ir prisnigo. Laikėsi sniegas ir iš ryto, buvo absoliučiai balta. Aš ir sakau – tokią dieną aš negaliu negauti premijos už savo „Baltą muziką“. Čia tokia žinutė iš aukščiau ir toks ryšys su mano ta balta chromatine muzika, vien styginiams, vien fleitoms, ir sniegas. Žiūriu pro langą ir man čia lyg Antakalnis, kuriame aš gyvenau 25 metus ir dabar grįžtu kiekvieną vasarą.“
Nuolatinį ryšį su Lietuva palaikanti J.Janulytė vis dėlto neslėpė tėvynės ilgesį jaučianti nuolat. „Gal iš to ir kūryba gimsta, nežinau. O tas sniegas lyg žinutė atėjo man. Tiesiogine žodžio prasme, žinutė iš dangaus, kad esu savo vietoje, ką darau, tas yra prasminga“, – kalbėjo kompozitorė.
Džiaugiasi pasiekianti plačią auditoriją
Jai skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija įvardinta už vizualiųjų metaforų muzikinį įprasminimą. Toks apibūdinimas, anot J.Janulytės, labai tikslus: „Aš taip ir mąstau, mano visos idėjos yra vizualinės, jos prasideda nuo vizualinių, optinių vizijų, idėjų, kurios pavirsta muzikinėmis metaforomis. Kiekvienas kūrinys yra beveik toks, tas atsispindi ir pavadinimuose.“
Pripažindama, kad toks apdovanojimas yra rimtas įpareigojimas, J.Janulytė teigė nežinanti, kokios įtakos jos kūrybai tai turės. Pastaruosius metus ji prisipažįsta intensyviai dirbusi, o tokį kūrybinį pulsą palaikyti ne visada buvę lengva: kartais pasitaikė stabtelėti, per metus gimdavo trys kūriniai, kartais vienas.
Kompozitorę džiugina ir tai, kad šįkart jos kūrybą įvertino skirtingų sričių atstovai. Kompozitorių sąjungos premiją ji yra laimėjusi jau penkis kartus, tačiau ten vertina muzikos pasaulio žmonės. O Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija sudaryta iš skirtingų sričių atstovų, vadinasi, jos muzika pasiekia ne tik ypatingai ja besidominčius.
Atrodo, neturi pradžios ir pabaigos
„Justės Janulytės muzikinio mąstymo būdas – ilgos, lėtos ekspozicijos, laipsniškas faktūros sodrinimas; pamėgtos kanono technikos dėka didžiuliai garsų sluoksniai kuria mirgėjimo įspūdį, spalvų, šviesų, blyksnių ir raibuliavimų įvaizdžius. Muzika tarytum išnyra iš neįžvelgiamų tolių, vos pastebimai artėja klausytojo link, pagaliau persmelkia jį kiaurai, pereina visas ląsteles, išjudina atomus, paskui pamažu nutolsta, kol visai išnyksta horizonte.
Kartais atrodo, kad Justės kūriniai išvis neturi pradžios ir pabaigos, kad ten, už horizonto, muzika keliauja toliau, persmelkia jau kažką kita.
Kartais atrodo, kad Justės kūriniai išvis neturi pradžios ir pabaigos, kad ten, už horizonto, muzika keliauja toliau, persmelkia jau kažką kita. Justės muzika asocijuojasi ne su garsiniais įvaizdžiais, o su erdvėje judančia materija, kuri turi savo temperatūrą, šviesą, tankį. Toks muzikos medžiagiškumas itin paveikus klausytojui: net pirmąsyk girdėdamas kūrinį gali susivokti, kurioje jo padaloje esi, kur link slenka garsų masė. Šis kvazifizinis kontaktas yra esminis Justės Janulytės muzikos recepcijos bruožas“, – Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje apie kompozitorę rašo Jūratė Katinaitė.
J.Janulytė (g. 1982) M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje mokėsi fortepijono, chorinio dirigavimo, muzikos teorijos ir iš prof. Broniaus Kutavičiaus gavo kompozicijos pradmenis. 2004 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studijas. 2004-2005 m. studijavo Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje ir 2006 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos magistrantūrą. Tobulinosi įviariuose kompozitorių kursuose.
J.Janulytės muzika skamba Europoje, JAV bei Kanadoje, ją atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, operos teatro „La Fenice“ ir Gothenburgo simfoninis orkestras, Prancūzijos fleitų, Lietuvos kamerinio bei Šv. Kristoforo kamerinio orkestrų, Rygos sinfonietos, Birmingemo šiuolaikinės muzikos grupės, ansamblis „Bit20“ (Norvegija), Estijos nacionalinės filharmonijos bei Danijos radijo „DR Vokalensemblet“ kameriniai chorai ir kt.
Kompozitorės kūriniai atlikti tokiuose festivaliuose kaip „Birmingham's Artsfest“ (JK, 2007), Venecijos Bienalė (2008), Hadersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalis (JK, 2008, 2010), Pasaulio naujosios muzikos dienos (Švedija, 2009), „RomaEuropa“ Romoje (2011), Sidnėjaus festivalis (2013), Pasaulio muzikos dienos Vroclave (Lenkija, 2014), „Expositions of New Music“ Brno (Čekija, 2014) ir kt.
Dėmesys – nuo diplominio darbo
J.Janulytė dėmesį į save atkreipė jau diplominiu darbu – 2004 metais jos „balta muzika“ 15-kai styginių buvo pripažinta geriausiu kameriniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame konkurse.
Viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu rašyti muziką, – tai galimybė realizuoti utopiškiausias idėjas, nepaisant jokių logikos dėsnių, – sako J.Janulytė.
„Tekstilė“ simfoniniam orkestrui bei „Naktų ilgėjimas“ styginių grupei šiame konkurse atitinkamai pelnė geriausio kūrinio orkestrui (2008) bei geriausio kamerinio kūrinio (2010) titulus. 2009 m. Janulytė laimėjo pirmąją vietą UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje, jaunimo kategorijoje (už kompoziciją chorui „akvarelė“), 2011 m. – pirmąją vietą Lietuvos kompozitorių sąjungos konkurse už koncertinę instaliaciją „Smėlio laikrodžiai“. Už vizionierišką ir ypač plataus tarptautinio atgarsio sulaukusią pastarųjų metų kompozitorės kūrybą 2011 m. jai įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija.
„Dauguma autorės kūrinių, parašytų monochrominiams ansambliams (4 fleitoms ar saksofonams, 21 styginiui etc.), yra lėtos faktūrinių, dinaminių, tembrinių, ornamentinių gestų metamorfozės. Balansuodama tarp minimalizmo ir sonorizmo estetikų, Justė Janulytė kuria akustines optinių idėjų metaforas („Švytuoklės“, 2011; „Naktų ilgėjimas“, 2009; „tekstilė“, 2008; „akvarelė“, 2007; „Krintančio sniego tyla“, 2006, ir kt.) bei tyrinėja vizualinę muzikinių reiškinių prigimtį garsą bei vaizdą sulydančiuose darbuose („Kvėpuojanti muzika“ styginių kvartetui, gyvajai elektronikai ir kinetinėms skulptūroms, 2007; „Užtemimai“ smuikui, altui, violončelei, kontrabosui, gyvajai elektronikai bei garsui nepralaidaus stiklo instaliacijai, 2007, „Smėlio laikrodžiai“ 4 violončelėms, gyvajai elektronikai, video bei šviesos instaliacijai, 2010)“, – rašoma kompozitorės biografijoje mic.lt
„Viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu rašyti muziką, – tai galimybė realizuoti utopiškiausias idėjas, nepaisant jokių logikos dėsnių ar juo labiau fizikos taisyklių: baltą atspindį veidrodyje, kuris priešais save regi juodą spalvą, žvelgiančią į savo atvaizdą („balta muzika“), ar objektų su nusidriekusiais šešėliais virsmą pačiais šešėliais be jokių objektų („pakalbėkime apie šešėlius“) ir pan. Žinoma, tokia informacija klausytojas nevarginamas, tai lieka tik tarp manęs ir mano muzikos. Tarsi kažkur plaukiančios, nors vargu, ar krantas kur nors yra“, – ten pat cituoama pati J.Janulytė.
Banalūs ritualai
Prieš kelis mėnesius 15min publikuotame muzikologės Eglės Bertašienės ir fotografo Kęstučio Pleitos interviu J.Janulytė pasakojo jau penktą vasarą iš eilės leidusi Druskininkuose esančiuose Kompozitorių sąjungos vasarnamiuose.
„Šiemet yra turbūt pirmoji vasara, kai nieko nekuriu, nes esu tarp kūrinių – vieną ką tik pabaigiau, o kito dar nepradėjau. Tik mintis, idėjas gaudau. Čia pabaigiau „Švytėjimą“ (2015), nuo ryto iki vakaro važinėdama dviračiu ir apimta tarsi kūrybinio transo, aną vasarą parašiau „Harp is a Chord“ klavesinui ir akordeonui. Čia labai gera vieta darbui“, – sakė kompozitorė.
Paklausta, ar turinti ritualų, be kurių nepradeda kurti, ji juokėsi – esą jei tokių ir yra, jie „banalūs, fiziologiniai“. „Aišku, kad iš ryto norisi gerti kavą – netgi tam tikromis valandomis. Čia gal Italijos įtaka. Pavyzdžiui, mano uošvis turi tokią madą, kad 11 val. būtinai turi išgerti espreso kavos, po pietų negeria, nes užsnūsta, o 17-ą val. vėl geria espresą. Jeigu jam pasiūlau kavos 16.45, tai būna per anksti, reikia sulaukti lygiai tos valandos. Tai teikia tam tikrus atskaitos taškus, nes kai atsisėdi dirbti kūrybinio darbo, iš tikrųjų nejauti laiko. Ritmas yra labai svarbus“, – kalbėjo J.Janulytė.
