Koncerte aidės puikiai žinomi, tačiau naujai interpretuoti, laiko patikrinti kūriniai, kuriuos pati atlikėja vadina vintažiniais (renginio organizatorius „Auksiniai renginiai“). Ko galima tikėtis iš šio projekto? Kodėl ilgametę scenos patirtį turinti atlikėja nesutinkama televizijos projektuose? Kodėl Neda ypač savikritiška sau? Į šiuos ir daugiau klausimų atsakymai interviu su Neda.
– Nuo jaunų dienų jus lydėjo džiazas. Kas lėmė, jog susižavėjote būtent šiuo žanru? Kas palietė jautriausias stygas?
– Kai dar būdama vaikas įstojau į Balio Dvariono muzikos mokyklą, tuo metu ten dirbo Vladimiras Čekasinas, išdrįsiu pasakyti, pasaulinio garso menininkas, Vladimiras Tarasovas, taip pat garsus menininkas, būgnininkas, Večiaslavas Ganelinas. Mano tėtis buvo saksofonistas ir visi žinojo, kad muzikanto dukra nebus be klausos, tačiau, kai stojau į muzikos mokyklą aš neįstojau, nes, kai manęs paprašė padainuoti, aš neturėjau nuotaikos ir pasakiau, kad nemoku nė vienos dainos. Kiek vėliau mano tėčiui paskambino estradinės muzikos skyriaus vedėjas Mikas Vaitkevičius ir pasakė, kad atvestų tą savo užsispyrusią dukrą, nes visi buvo įsitikinę, kad turiu klausą ir viskas yra gerai. Aš pradėjau mokytis nuo žiemos, vidurio mokslo metų ir aš visus aplenkiau iš karto. Aš tiesiog buvau tam gabi.
Pasirinkusi instrumentą buvau priskirta prie estrados skyriaus, o tai reiškė, kad nuo mažens lankiau pamokas pas V.Čekasiną. Jis manyje įžvelgė kažkokį potencialą, norą bei pojūtį džiazui, galbūt kažkokį nestandartinį mąstymą. Jis mane pamokoje laikydavo po 2–3 valandas, aš jį tuomet prakeikiau ir tik užaugusi supratau, kokia aš turiu būti dėkinga žmogui, kuris man skyrė tiek dėmesio. Jis nuo pirmų minučių mane motyvavo improvizuoti. Aš nuo pat pradžių papuoliau į labai geras rankas. Man nebuvo kalama į galvą, kad būtina groti taip ir ne kitaip. Man net Mozartą leido interpretuoti savaip. Aš džiazo laisvės ir improvizacijos vandenyne gyvenau nuo mažumės. Aš nieko nedariau per prievartą, nesimokiau primestų dalykų ir viską gėriau, siurbiau į save. Man patiko tai, ką dariau, man patiko ta aplinka, dėstomi dalykai, laisvė. Mes, būdami vaikai, mokėmės ne tik technikos, gamų ir etiudų, bet turėjome puikią galimybę čia pat improvizuoti, kurti ir viską realizuoti ant scenos.
– Dainuojate kartu su Kostu Smoriginu, Olegu Ditkovskiu. Kaip susibūrėte į šį žavų trio? Kodėl pasukote į dainuojamosios poezijos klodus?
– Tai lėmė keli dalykai. Kadangi aš buvau labai universali muzikantė ir greitai pagaudavau kampą, tokią stilistiką, kokios reikėjo, mane mėgo kviesti į įvairiausių žanrų atlikėjų įrašų sesijas. Jiems reikėdavo kokios nors improvizacijos, kokio nors prisilietimo, kvapo ir aš tai darydavau labai profesionaliai ir labai greitai. Visuose V.Kernagio įrašuose skamba mano balsas, nes jam patiko, kad mano balso tembras labai gerai suprato, kad kai yra solistas, aš negaliu lyderiauti, o turiu subtiliai prisidėti, papuošti solistą. Aš įvairiems bardams lygiai taip pat esu papuošusi nemažai įrašų.
Kai „Aktorių trio“ įvyko šiokie tokie pasikeitimai ir sudėtyje liko K.Smoriginas bei O.Ditkovskis, jie pakvietė mane. Ir jie mane norėjo pasikviesti ne į Sauliaus Bareikio vietą, bet pagalvojo apie naują skambesį ir kad būtų įdomu pabandyti muzikuoti kartu. Vieną kartą susitikome pas Kostą namuose, virtuvėje prie kavos su gitara ir pasibandėme keletą dainelių, padarėme programą ir pirmi koncertai parodė, kad galingas tas mūsų trio.
Dainuojamojoje poezijoje man atsivėrė nauji klodai. Aktoriai apsidžiaugė, kad pas juos į ansamblį atėjo improvizuojantis žmogus ir kiekvienoje dainoje atrasdavau vietą improvizuoti, kas labai pagyvina kūrinį. Bet ir aš daug išmokau, visiškai kitaip pradėjau suprasti teksto reikšmę. Per koncertus aš visą laiką atsisukusi ir į vieną, ir į kitą stebėdavau, kaip jie taria, išsako žodžius ir sėdėdavau kaip viščiukas išsižiojusi ir gaudydavau kiekvieno žodžio. Man tai buvo tokios geros pamokos, gavau tokią gerą mokyklą ant scenos ir mes tai darėme daug metų. Šiame žanre atradau labai daug dalykų.
– Jūsų balso tembras ir stilius išskirtiniai. Ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ieškoti ko nors naujo ar jau esate atradusi tikrąją save?
– Kad balsas išsiskiria iš kitų balsų, tai nežinau, kieno čia nuopelnas. Gal mamos, gal tėtės, gal gamtos. Noras nebūti panašiu į kažką buvo visada. Visada buvo noras būti tik savimi, jokių kopijavimų. Aš visada žinojau, jog svarbiausia gyvenime būti savimi.
Aš gimiau žinodama, kad noriu turėti charakterį ir nebūti panaši į masę, galbūt dėl to man gyvenime daug kas ir nesisekė gerąja prasme, nes aš visada iš pilkos masės išryškėdavau kaip kokia nors chuliganė, kuri kitaip mato pasaulį ir visi mane kala prie kryžiaus, kodėl aš matau pasaulį kitaip. Aš dabar suprantu, kad aš tiesiog esu aš, bet aš daug metų mąsčiau, kad esu blogas žmogus. Su patirtimi, su metais suprantu, kad tiesiog esu kitokia ir lygiai tas pats su dainavimu.
– Šiais laikais daugelis veržiasi į sceną ir nori išpopuliarėti, koks, jūsų nuomone, turėtų būti scenos žmogus?
Taip, aš noriu būti populiari, bet aš suprantu, kad nebūsiu populiari darydama tai, kuo aš netikiu.
– Pirmiausia žmogaus reikėtų paklausti, ar jis nori tik šlovės, garbės, fotosesijų, pinigų, interviu ir pripažinimo bei nuolatinio žmonių stebėjimo. Kita vertus, jo reikia paklausti, ką jis nori pasiekti. Koks yra jo tikslas.
Išpopuliarėti nėra blogai, bet išpopuliarėti reiškia, kad apie tave žino daug žmonių ir klausimas, kaip tu nori būti žinomas. Ar nori, kad tave pažintų dėl tavo grožio ir dar kažko, ar visgi tavo tikslas yra, kad tave pažintų kuo daugiau žmonių, nes tu jiems nori papasakoti, pasidalinti savo kūryba ir tavo kūryba kuriama niekam nepataikaujant ir nepadlaižiaujant. Tai dar vienas niuansas.
Jauni atlikėjai veržiasi į sceną norėdami būti populiarūs. Visų pirma nueinama į televiziją su siekiu „tegul visi mane žino“, o tada jau aš pagalvosiu, ką noriu pasakyti. Ankstesniais laikais viskas būdavo natūraliai iš kitos pusės. Pirmiausia mes mokėmės muzikos, gaminome muziką, o tik paskui atsirado parodymas, viešinimas to, ką darome. Dabar jauni žmonės nueina į įvairius muzikinius projektus ir turi atlikti tam tikrą primestą repertuarą. Jie iš karto turi žaisti pagal tam tikras taisykles. Aš savo populiarumą kūriau pati. Nesakau, kad esu labai populiari, bet per 25 metus muzikavimo užsidirbau savo vardą. Įsivaizduojate, kiek man metų reikėjo, kad apie mane sužinotų? Taip, aš noriu būti populiari, bet aš suprantu, kad nebūsiu populiari darydama tai, kuo aš netikiu.
– Turite ilgametę scenos patirtį, puikiai valdote balsą, esate išskirtinė. Kodėl jūsų nesutinkame įvairiuose televiziniuose projektuose-konkursuose?
– Galiu atsakyti konkrečiai ir aiškiai. Visų pirmą negaliu įsipareigoti. Tai pats pagrindinis dalykas. Nenoriu niekam įsipareigoti ir viskas. Antras dalykas, aš labai ilgai mokausi medžiagą, o tokiuose projektuose su šiais reikalais nepraeisi. Aš tiek visą gyvenimą muzikuoju iš piupitro, o čia reikalaujama, kad tekstą mokėtum mintinai, kad išmoktum kūrinį per savaitę, jį įsisąmonintum. Man tai yra neįmanoma. Jeigu mes kalbėtume apie „Auksinį balsą“, yra tam tikri žanrai, kur aš nenoriu tiesiog apsijuokti, nes aš puikiai suprantu, kad negaliu valdyti vieno ar kito žanro. Ir aš atrodysiu ne kvailai ar juokingai, o tiesiog liūdnai. Aš to tikrai nenoriu. Plius ir vėl tave teisia, peikia. Žinoma, būna ir pagyrų, bet nuo jų aš irgi raustu, mane kartais nervina, kai mane liaupsina. Aš tuo netikiu.
– Viename interviu minėjote, jog esate labai savikritiška. Ar savikritika netrukdo žengti tolyn? Ar būta tokių momentų, kai sakėte viskas, nebedainuosiu, nebenoriu lipti ant scenos?
– Aš manau, jei aš būčiau savimi patenkinta ir įsivaizduočiau, kad tai, ką aš padariau, yra tobula, aš galvočiau, kad tai jau yra kažkas negerai. Aš visada savo atliktuose darbuose atrandu broko. Visada. Galbūt nematau vidinio ištransliavimo broko, bet techniškai aš matau visada. Kita vertus, aš manau, kad jei tu pradėsi nuo savęs „kaifuoti“, tai čia jau bus kažkas negerai. Savo įrašų, kurie yra padaryti prieš 15 metų, aš negaliu klausyti. Man širdį drasko neprofesionalumas.
– Žinau, kad to jūsų klausiama dažnai ir vis dėlto, kas yra jūsų autoritetai gyvenime bei kūryboje?
– Tokių žmonių yra tiek daug. Man autoritetas gali būti mano kolega su kuriuo aš daug metų dirbu. Man autoritetas gali būti žmogus, kurio galbūt nemačiau gyvenime, jis mirė man negimus, bet jo įrašai mane įkvepia. Autoritetas gali būti žmogus ne iš muzikos pasaulio, bet mane gali žavėti jo mintys požiūris į gyvenimą. Man autoritetas yra mano mama, kuri visą gyvenimą nuostabiai atliko savo darbą. Mane žavi kompetentingi žmonės, išmanantys tai, ką daro.
– Vasario 26 d. drauge su „4tango“ kolektyvu dovanosite įdomų koncertą, sudarytą iš vintažinių dainų. Ar seniai bendradarbiaujate su „4tango“ kolektyvu? Kodėl dainos pavadintos vintažinėmis?
– Kartą man paskambino akordeonistė Kristina Žebrauskaitė ir pasakė, jog nori pakalbėti dėl vienos idėjos, tuomet jos dar nepažinojau. Pasakė, kad groja kameriniame kvartete „4tango“. Pasakė, kad gimė idėja senas estradiškas dainas padaryti kitaip. Ji įsivaizdavo mane kaip vokalistę dar nematydama konkrečios programos, tačiau ji matė viziją. Pasiūlė atlikti žinomas, tačiau retai scenoje sutinkamas dainas, nes pastarosios jei ir skamba nūdienos scenoje, dažniausiai nebent pakeičiamas ritmas. Ir tai vadinama naujai padaryti gabalu. Kristina pasiūlė padaryti specialias aranžuotes šiam kvartetui: kontrabosui, akordeonui, pianinui ir altui. O sena lietuviška estrada yra tokie klodai...
Nuo šios minties man visų pirma pakirto kojas, nes šiaip aš sakyčiau, kad tai yra ne man, tai pasenę ir neįdomu, bet kai ji pasakė, kad tame įsivaizduotų ir mano mylimas Kulikausko dainas, kurioms jau yra po 20 ir daugiau metų, aš susidomėjau. Jau vien šios dainos ir jų amžius yra vintažas. Mes su kvartetu praklausėme aibes senų plokštelių, kol išsirinkome dainas.
Po kelių koncertų visi nurimome, o aš apskritai savo laisve, improvizacija buvau it virusas. Visus užkrėčiau improvizacija.
Didelis darbas buvo atrinkti dainas, dar didesnis sukurti aranžuotes. Kai kurie kompozitoriai, kurių dainas perinterpretavome, buvo mūsų koncertuose ir netgi sveikino mus su šia idėja. Ruošėmės tikrai labai daug, tačiau pirmas koncertas buvo labai žalias ir aš nepamenu, kada tiek jaudinausi. Po kelių koncertų visi nurimome, o aš apskritai savo laisve, improvizacija buvau it virusas.
Visus užkrėčiau improvizacija. Vasario 26 d. skambės estradinės dainos, įvilktos į neįprastą rūbą: ten bus ir džiazo, ir tango, ir kamerinės muzikos, lengvo estradinio skambesio. Norime įrodyti, kad nėra blogų žanrų, o yra tik įdomus atlikimas. Kam įsisprausti į rėmus? (Šypsosi).
– Kalbėdami apie šį projektą teigėte, jog tai naujam skambesiui prikeltos melodijos iš tų laikų, kai žodžius dainoms kūrė tikri poetai, o muziką – tikri kompozitoriai. O kokie kompozitoriai dainas kuria dabar?
– Anksčiau buvo daugiau cenzūros. Anksčiau į kompozitoriaus profesiją buvo žiūrima labai atsakingai. Tai buvo tartum kasta žmonių, kurie iš to valgė duoną, buvo „Kompozitorių sąjunga“ ir į dainų kūrimą žiūrėta kaip į labai rimtą dalyką. Dabar galbūt irgi yra labai daug kompozitorių, kurie tai daro, bet taip pat atsirado tiek daug žmonių, kurie tai daro elementariai prastai. Juk dabar galima išviešinti bet ką, anksčiau tokių galimybių nebuvo. Mūsų gyvenimas anuomet buvo cenzūruotas, bet ne visada tai yra blogai.
Ta cenzūra nurodė tam tikrus kokybės standartus, kurių dabar nebėra. Prastos kokybės yra daug kur. Dainos vis dažniau yra ne kuriamos, bet kepamos. Dainos anuomet svėrė daugiau, bet pabrėžiu, kad aš nekalbu apie visus. Šiomis dienomis kartais geriausiai dalykai net neišeina į viešumą.
– Dažnai sakoma, kad moterims profesinės veiklos srityje sunkiau sužibėti, esą, jų vieta namuose, gyvuoja įvairios išankstinės nuomonės. Ar žengiant dainininkės karjera teko susidurti su kokiais nors stereotipais?
– Tokių dalykų nebuvo. Galbūt dėl to, kad aš niekada neturėjau tikslo būti žvaigždė, turėti šlovės ir garbės. Aš tiesiog dariau dalykus, kurie man buvo įaugę į kraują. Aš tiesiog visada norėjau būti muzikantė ir gyventi muzikos pasaulyje, gauti žinias, išmokti rašto ir suprasti kuo daugiau muzikinių paslapčių. Mano tikslas nebuvo būti ant scenos su didele iškirpte ir būti mylimai. Mano galvoje virė visai kiti dalykai nei pas žmones, kurie nori staigiai išpopuliarėti. Pas mane nebuvo minčių, kad esu moteris, kad turiu permiegoti su kažkuo ar su kažkuo išgerti, kažkam labai patikti ir įtikti, Niekada nebuvo tokių minčių.
– Ar sunku būti „scenos žmogumi“?
– Aš niekada neturėjau perdėm per didelio nepageidaujamo dėmesio. Nuo to nepageidaujamo dėmesio sėkmingai atsiribojau vengdama masinių renginių. Aš esu to plano atlikėja, kurios gerbėjų ratas yra tiesiog intelektualus ir išprusęs, jis nepuola tavęs gliaudyti, stebėti. Aš niekada nejutau nepatogumo, kad man sudėtinga padaryti kažką, nes mane visi pažįsta ir neleidžia praeiti. To nebuvo niekada. Galbūt, jei nuvažiuočiau vasarą į Palangą ir nueičiau į pliažą, gal susilaukčiau žvilgsnių, kurie žiūrėtų, kaip Malūnavičiūtės klubai atrodo (juokiasi). Tu dalini save, savo energiją šimtams žmonių ir paskui tau taip reikia pasibuvimo su savimi, todėl renkiesi tokias vietas, kur mažai žmonių. Renkiesi atokias vietas ir paskui viskas susiderina.
– Gyvename skubančiame pasaulyje, nenustojame dirbti, mokytis... Ką veikiate, kai nedainuojate? Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Miegu, aš labai mėgstu pamiegoti (juokiasi). Iš tikrųjų, šiame skubančiame pasaulyje aš daug laiko maniau, kad būti užimtam ir visur nespėti yra gerai. Ilgainiui supranti, kad kai žmonės patenka į ligonines, guli po lašelinėmis ir bando susigrąžinti sveikatą, tai nėra gerai.
Visi skubėjimai ir greiti dalykai pradeda sekinti ir erzinti. Kai atėjo momentas, kad lekiantis pasaulis mane užkniso, supratau, kad labai daug dalykų dariau be jokios prasmės, tuščiai.
Aš pagalvoju, kad aš visiškai to nenoriu. Visi skubėjimai ir greiti dalykai pradeda sekinti ir erzinti. Kai atėjo momentas, kad lekiantis pasaulis mane užkniso, supratau, kad labai daug dalykų dariau be jokios prasmės, tuščiai. Su patirtimi susidėlioji prioritetus ir šią dieną mano pats mėgstamiausias dalykas pabūti vienai, tiesiog mane „veža“ vienatvė. Aš galiu vaikščioti po miestą viena, eiti į renginius viena.
Galiu sėdėti namuose savaitę neišlįsdama iš namų. Nuvažiuoju pas seną gerą draugę. Aš leidžiu sau daryti kaip aš noriu, nueiti kur aš noriu. Galbūt aš neturiu milijonų ir negaliu atostogauti mėnesį laiko Meksikoje, bet aš turiu neįkainojamą dalyką: laiką, kurį galiu skirti sau.
– Kokios muzikos klausote namuose ar, kaip teko girdėti, jos visiškai neklausote?
– Klausausi labai įvairios. Mašinoje visada groja „Jazz FM“ muzikos stotis. Galbūt nesiklausau sunkiosios roko muzikos. Klausydama muzikos labai mėgstu ją analizuoti nuo iki. Tai gali būti klasika, pop‘sas, afrikietiški ritmai, alternatyvi muzika. Aš negalėčiau klausyti ištiso pop muzikos albumo. Bet vėlgi, tas pop‘sas labai skirtingas. Mane gali vežti ir instrumentinė muzika su airiškais motyvais ir nežinau, į kokį stalčių padėti tą muziką. Klausau muzikos, kuri kabina arba ne. Namie stengiuosi būti tyloje, nes pavargstu nuo triukšmo. Tyla man yra pati geriausia būsena. Mano namuose neskamba muzika tam, kad jos nepersivalgyčiau.
– Iš tiesų atrodo, jog gyvenate ramų, laimingą gyvenimą be didelių stresų. Taip ir yra?
– Taip ir yra, todėl, kad mano poreikiai galbūt nėra labai dideli. Galbūt buvo laikas, kai galėjau rinktis platesnę rinką, galbūt net kitą šalį. Pas mus nėra rinkos Lietuvoje, bet ilgainiui aš supratau, kad man tas tylus provincinis gyvenimas yra žymiai smagiau negu neturėti darbo knygelėje laisvų dienų. Aš nenoriu būti pasaulinio garso atlikėja, kurios darbo kalendorius 5 metai į priekį užpildytas veiklomis. Man tiesiog to nereikia ir tas ramybės uostas man yra reikalingas ir aš žiauriai gerai jaučiuosi gyvendama Lietuvoje. Aš niekada nenorėjau užkariauti Holivudo. Kai kurie sako, kad tai yra prastai. Prastai nenorėti kažko daugiau ir sako, kad tai yra provincialu. Ką gi, galbūt. Aš tiesiog noriu tyliai, ramiai ir kokybiškai daryti savo darbą. Aš noriu būti laisvas, sveikas žmogus. Dabar aš sau net pavydžiu. Aš tiesiog svajoju, kad ši gyvenimo būsena išliktų kuo ilgiau.
