Puslapyje skelbiami individualūs dešimtukai su komentarais, tad galima matyti, kas, už ką ir kodėl balsuoja. Taip išrenkami nugalėtojai popmuzikos, elektronikos, roko, folko, debiuto, albumo baltarusių kalba ir pagrindinėje – geriausio metų albumo nominacijoje.
Šiemet turėjau progą perklausyti tris dešimtis naujų baltarusių muzikos albumų. Iš tokio vienerių metų pjūvio galima susidaryti gana išsamų šalies muzikos vaizdą (neskaitant komercinės estrados ir gilaus pogrindžio). Labai stiprus repas. Gausybė folko atmainų. Beveik niekas nedainuoja angliškai (tik rusiškai/baltarusiškai). Nors nemaža dalis renkasi tradicinius žanrus, yra ir drąsiai eksperimentuojančių. Beje, nemažai albumų išleisti su crowdfundingo (sutelktinio gerbėjų finansavimo) pagalba. Lietuvos muzikoje tai dar, rodos, visai neišbandyta.
Pirmiausia apie hiphopą, kuriam atiteko trys vietos mano dešimtuke. Aukščiausią vietą skyriau Maksui Koržui, dar nežinodama apie jo fenomenalų populiarumą posovietiniame regione. Išleidęs pirmą singlą, Maksas buvo pašauktas į armiją. Grįžęs jis jau buvo superžvaigždė. 2012 m. išleidęs pirmą albumą, surinko didžiausią Minsko areną (13 tūkst. žmonių) – pirmas toks atvejis šalyje. 2016 m. Ukraina jo neįsileido, tačiau jau pernai jis dešimttūkstantines minias rinko ir Maskvoje, ir Ukrainoje. Pradėjęs nuo popsinio, net maroziško repo, Maksas subrendo. Taip vadinasi ir jo albumas – „Малый повзрослел“. Šokius iškeitė į lėtus repo hitus, kupinus posovietinės autentikos, modernių aranžuočių, gatvės pavojų, ginklų žvangesio ir vyriško dramatizmo.
Hitų kiekiu nustebino ir kitas pop/hiphopo albumas – LSP „Tragic City“, išrinktas geriausiu pop kategorijoje. Olegas Savčenko solo karjerą pradėjo 2007 m., tai ketvirtas jo albumas. Čia nerasite rimto repo, bet rasite neįtikėtinai kabinančių priedainių ir smagių, purvinų melodijų, primenančių praėjusio amžiaus diskotekas. Chuliganiška ir talentinga popmuzika – ne tik treninguotiems vaikinams jūsų daugiabučio kieme.
Kiek panašus pop/regio albumas – Bez.not „Акривия“, optimistiškas ir vasariškas. Tai antras grupės darbas – priverstinę 6 metų pertrauką lėmė nemalonumai su teisėsauga dėl narkotinių substancijų.
„True Litwin Beat“ balsas, avangardistas Sergejus Pukstas lyginamas su Tomu Waitsu. „Ненужная правда о беларусах-2“ („Nebūtina tiesa apie baltarusius“) – kritiško patriotizmo albumas, kupinas aforizmų ir diagnozių bei primenantis „G&G Sindikatą“. Bubenas Naruszewiczius Baisanas „Bulbahuana“ – taip pat jungtinis trijų menininkų – elektronikos kūrėjo, poeto ir gitaristo – projektas. Visiškai eksperimentinės aranžuotės ir labai įtaigus rečitatyvas, svyruojantis tarp repo ir slemo.
Baltarusių/lenkų grupę „Autonomicon“ sudaro trys mokytojai. Jų albumas „Icarus Messerschmitt“ – liūdnas ir nostalgiškas. Industrinis lo-fi skambesys ir išradingi, literatūros citatų kupini tekstai. Taikliai pavadintas kitas eksperimentinės elektronikos albumas – grupės „Intelligency“ „Techno Blues“. Čia originaliai derinami šokiniai house muzikos ritmai su bliuziniu vokalu ir nuotaika.
Bene vienintelis grynai angliškas ir jokio baltarusiškumo savyje neturintis albumas – Anos Ždanovos debiutas „Appetiizer“, tapęs geriausiu elektronikos nominacijoje. Kažkas tarp Norah Jones ir Eglės Sirvydytės. Minimalistinė, sapniška elektronika su švelniu vokalu turėtų tikti labai plačiai auditorijai.
Panašiai nebaltarusiškas, vakarietiškas tendencijas atitinkantis „Weed & Dolphins“ albumas „Islandkid Cassette“. Šis duetas ką tik viešėjo Lietuvoje. Jų psichodelinis lo-fi indie rokas, dar vadinamas cloud-punk, buvo įkvėptas „Blur“ ir vaikystės paplūdimių.
Nostalgiškam lo-fi postpankui gimtąją kalbą puikiai pritaikė ir duetas „Her Dazzling Shine“, ir Vilniuje jau neblogai žinomi „Super Besse“. Šaltas energingas postpankas dabar, rodos, populiarus visur. Bet rusų kalba (kaip ir lietuvių „Solo ansamblio“ atveju) suteikia jam labai savitą atspalvį.
Daug albumų priklauso tradicinio roko lentynėlei. Čia atradimų nelabai buvo. Daug pankroko, šiek tiek grunge‘o. Vokalu išsiskyrė „Nizkiz“. Geriausiu roko ir apskritai metų albumu išrinktas „Tonqixod“ darbas „Колер, якога няма“ („Neegzistuojanti spalva“). Tai debiutinis įrašas, kurio autoriai vadinami juodomis avimis Baltarusijos muzikoje: „Tonqixod“ ėmėsi gaivinti intelektualų, progresyvų roką. Sudėtingas struktūras ir kinematografišką atmosferą kuria ir Yegoro Zabelovo Trio. Jų instrumentinis, akordeono vedamas albumas – kažkur tarp džiazo ir matematinio postroko.
Taip pat teko prisiklausyti įvairiausių folko atmainų: viduramžiško, balkaniško, fantasy (tekstai išgalvota kalba), Ksenos, pop („Naviband“, pernai atstovavę „Eurovizijoje“), džiazinio. Pastarasis – „Ulyanica“ – interpretuojantis Polesės regiono muziką ir įrašytas su lenkų muzikantais, išrinktas geriausiu folko kategorijoje. Įdomus pasirodė ir įvairių atlikėjų rinkinys „(Не)расстраляная паэзія“ („(Ne)sušaudyta poezija“). Šiuolaikiniai skirtingų žanrų atlikėjai sukūrė muziką eilėraščiams, kurių autoriai – 12 poetų – buvo sušaudyti 1937 m. Albumas, drauge su koncertais, paskaitomis ir diskusijomis, sulaukė didžiulio susidomėjimo.
