10
„Despotin Fam“ – „Geros naujienos“
Nepaisant visų naujovių kartais reikia nulenkti galvą klasikams ir šis albumas tam yra puiki proga. Kaip visada išieškoti tekstai, kuriuose eilutės, rodos, susijungia pačios, humoras ir lyrika, plūstantys kaip iš gausybės rago, bei įdomūs instrumentalai – šios vizitinės "Despotin Fam" kortelės užpildo albumą nuo pradžios iki pabaigos, ir jeigu viduryje ir atsiranda truputį per daug depresijos, nuotaiką visada pasirengę pakelti „Viską aiškint“, „Saulė švies“ ir, aišku, visų stogus nunešęs „Greičio“.
„Geros naujienos“ dar kartą patvirtina, kad kur beišvyktų ar beišnyktų šie senosios mokyklos atstovai visuomet palieka savo plunksnas pagaląstas. Jų darbas yra paprasčiausias hiphopinis malonumas su vis kaupiama patirtimi, o jų muzika – kaip geras vynas, nuo kurio jokių pasekmių niekam nebus.
Tai įrodo ir šiųmečiai koncertai, visad pritraukdavę gausų klausytojų būrį: nuo tėvų su mažais vaikais iki jau ne tokių mažų vaikų, kuriems jau tėvų priežiūra nelabai reikalinga. Despotinai įrodė, kad nepaisant šiuos metu krėtusių negandų, 2024-aisiais galima buvo sulaukti ir gerų naujienų.
9
„Under Black Helmet“ – „Cyberdreams“
Šiame techno kūrėjo „Under Black Helmet“ albume (ar EP, nors pagal trukmę jis yra tikras ilgagrojis) man nuskambėjo visa Vilniaus ar Kauno techno kultūros kvintesencija ir ritmai, lydintis tą tamsiai apsirėdžiusį socialinį burbulą, naktimis bešmėkliaujantį po klubus.
Sukauptos kompozicijos, minimali harmonija ir griežta konstrukcija gracingai ir aštriai reprezentuoja vis dar ant bangos esantį šokių muzikos stilių, o siekis nenueiti į pop skambesį atspindi kūrėjo siekį būti andergraundo kultūros dalimi.
Iš pirmo žvilgsnio „Cyberdreams“ gali nuskambėti nei išraiškingai, nei išskirtinai, tačiau jame esanti esencija yra šio laiko atspindys, šio laiko aktualija, kuri parodo, kiek stipriai mes patys esame techno kultūros dalis ir kiek nedaug ar visai neatsiliekame nuo vakarietiškų madų.
„Under Black Helmet“ sapnai yra pilni tamsos ir rimties, kuriuose yra susipina ir eskapizmas, ir iliuzija, ir kasdienės banalybės neigimas. Tai nėra darbas pasirodyti, tai – darbas parodyti savo suvokimą, kas yra šio žanro muzika ir kas slypi joje. Šie sapnai nėra spalvoti, juose vyrauja vien tamsūs atspalviai, tačiau ir jie gali suteikti neišdildomus atsiminimus.
8
Godo Yorke – „Perkūnija“
Godos Sasnauskaitės talentas yra be reikalo neįvertintas Lietuvos pop scenoje jau eilę metų, ir 2024-ųjų pradžioje išleisdama „Perkūniją“ dainininkė parodė, kad ji yra pakankamai unikali, profesionali ir kūrybinga, kad jos vardas būtų minimas daug dažniau nei yra dabar.
Nuoširdus, gal kartais ir truputį naivus Godo Yorke skambesys niekada nedvelkia banalybe ar infantiliškumu. Jos kompozicijos yra tvirtos, o kūrinys „Mažiau Kalbėkim“ yra tikras hitas, kuris dėl man nepaaiškinamų priežasčių nepatenka į pagrindinius populiarumo radarus. Ji ir vėl neapleido jau ir taip aukštai iškeltos kartelės, pristatydama jausmingą, bet ne ašaringą pop muziką ir nepasiduodama žanro klišėms.
„Perkūnija“ šiais metais man buvo tam tikras lakmuso popierėlis, per kurį aš vertinau kitų panašaus skambesio atlikėjų dainas, ir niekas nesugebėjo šios muzikos pateikti taip skaniai, kaip tai padarė G.Sasnauskaitė.
Be to, tekstai, ant kurių dažnai paslystama, kūrėjos lūpose nuskamba ne kaip tuščios deklaratyvios eilutės, o kaip emocija, kurią atstumti prilygtų įžeidimui. Šis tikras kontaktas negali palikti abejingų, o tai yra reta, ypač Godo Yorke grojamame žanre, kur paprastumas yra tiek nupiginamas, kad tampa elementariu prastumu.
7
„Egomašina“ – „Nejuokinga“
Nors trijulė iš „Egomašinos“ visados matoma kaip šiek tiek pašėlusi, spalvota ir riedlentes mėgstanti kompanija, už jų gal kartais nerimtų tekstų slypi, taip rimtai pagalvojus, pakankamai sunki muzika.
Paprastai tariant, „Nejuokinga“ šiaip ir skamba pakankamai nejuokingai. Įkvėpimo semdamiesi iš dešimtojo dešimtmečio alternatyvaus roko, jie sugeba savo maištingai dvasiai suteikti pakankamai svaraus skambesio, kuris juos išskiria iš galbūt iš pirmo žvilgsnio panašių kolegų, pvz. „Abudu“ ar „Jauti“.
Paskutinis jų darbas dvelkia tokiu juoku prieš įvykstant kažkam baisaus, lyg vyrukai šoktų aplink 1999-ųjų skandalingojo „Woodstocko“ laužą. Nelėtindami ir neduodami atsikvėpti „egomašinistai“ visą pusvalandį bombarduoja klausytoją gitarų atakomis, sodriu fūzu ir toli gražu ne pačiais linksmiausia energetika. Tai suteikia albumui netikėtos brandos ir rimto vertinimo, kuris kartais niekaip nesulimpa su linksmu trio įvaizdžiu.
Dėl to kiekvienąkart laukiu „Egomašinos“ kūrinių tikėdamasis netikėtumo, lyg jie bandytų mane, klausytoją, besitikintį besišypsančio rokenrolo, o gaunančio virpinantį grunge‘ą, apgauti. Visgi svarbiausia, kad tie smūgiai nesilpnėja, net jei ir juoko dėl to šiek tiek mažiau.
6
„ba.“ – „Turtas“
Atsidūrę šiokioje tokioje kryžkelėje jaunimo maišto dainiai „ba.“ subrendo ir žengė rizikingu keliu, praplėsdami savo repertuarą, atsisakydami vyravusios agresijos ir visgi liūdnam skambesiui suteikdami daugiau spalvų.
„Turtas“ – tai pavyzdys, kaip grupė gali augti tuomet, kai jos nariai jau sulaukia 30-mečio, kai jaunatviškai maištauti nebėra tikslo, kai kelias, ar jis būtų muzikinis, ar asmenimis, pasirodo daug sudėtingesnis, nei tuomet, kai tau yra 20 metų.
Šis albumas, kaip ironiškai tai beskambėtų, skamba itin turtingai bei daugiasluoksniškai ir, nors jis gali atstumti senuosius gerbėjus, reikia suprasti, kad „ba.“ jau yra nebe tie, jiems nebeįdomu būti tokiais pačiais ir jie paprasčiausiai to nenori. Šis žingsnis priverčia albumą skambėti brandžiau ir išraiškingiau, bei parodo, kad Benas ir komanda rado naujų ir daug įvairiapusiškesnių įkvėpimo šaltinių.
Todėl „Turtas“ ir sudomina, suintriguoja, įkvepia. Griežtas ir visus neva į vietą pastatantis rokas visuomet bus jaunųjų darbas, bet kuomet tu, kaip žmogus ir muzikantas, tai jau išgyveni, lieka rasti savąjį kelią. „Turtu“ „ba.“ save atrado iš naujo (išskyrus rimų dėliojimą, kuris vis dar yra „ba“‘iškas), o jau nemažą bagažą turinčiai grupei tai yra iššūkis. Su juo susitvarkyta, kaip ir su nauja pradžia.
5
„Merope“ – „Vėjula“
Lietuvių liaudies muzikos interpretacijos dažnai yra banaliai pasikartojančios ir lipančios ant to paties sutartinių grėblio, tačiau lietuvės Indrės Jurgelevičiūtės ir belgo Berto Coolso duetas sugeba rasti naują aprėdą mūsų senajai muzikai, paversdamas ją ambientine giesme, kurioje vyrauja gamtos lengvumas ir mistinė aura.
„Vėjula“ parodo naujas galimybes tiems, kurie nori semtis įkvėpimo iš liaudies muzikos, bei suteikia taip reikalingo intymumo dažnai atribotai skambantiems kitų kūrėjų perdirbiniams. O svarbiausia, ten, kur kiti yra senoviški, „Merope“ yra archajiška, „Vėjulos“ kompozicijose pagaunama pačios liaudies muzikos esatis ir mintis.
Su tokiu giliaminčiu užtaisu, nenuostabu, kad šis darbas jau sulaukė ir užsienio žinovų dėmesio, pvz. „The Guardian“ pripažino jį lapkričio mėnesio folk muzikos albumu. Todėl tiems, kuriems atsibodo paviršutiniški ritmai su tomis pačiomis keliomis liaudies dainomis ant viršaus, privaloma išgirsti „Vėjulą“. Ji duos daugiau nei visi „Duokim Garo“, „Skamba Skamba Kankliai“ ar mokyklose taip pabodę skudučiai kartu sudėjus.
4
Free Finga – „Plastika“
Tomas Narkevičius yra pavyzdys, kaip reikia sunkiu ir kryptingu darbu siekti savo tikslų. Išsibandęs daugelyje žanrų, jis nusprendė šviesti jaunimą apie modernų, šviežią ir gyvą ritmenbliuzą, derindamas rafinuotą šiuolaikiškumą su neblėstančia klasika, ir sukūrė savo svarbiausią albumą, kurio dėka dabar jis jau nebe alternatyvios scenos, o tiesiog žvaigždė.
Niekada nepataikaujanti ir kokybės kartelės nenuleidžianti „Plastika“ nė akimirkos neskamba banaliai: norite drum‘n‘basso – štai jums „Vienas“, norite pop skambesio – va ir „Beržas“.
Net keista, kaip galima sukurti tokį vientisą ir išpuoselėtą albumą, kurį, kaip sako pats Tomas, gimdyti sekėsi itin sunkiai (net teko pereiti ir piktą roko fazę). Šie ieškojimai ir ištikimybė sau įtvirtino Free Finga kaip vieną ryškiausių šių metų atlikėjų, kuris nesirenka lengviausio kelio, klauso pirmiausia savo paties vidinio balso ir garantuoja aukščiausios prabos brangakmenį. Visados abejojau, ar lietuviai gali kurti gerą ritmenbliuzą, ar sugeba groti vakarietišką hip hopą. Šis albumas man šias abejones išsklaidė.
3
Fume – „Mass“
Yra albumai ir yra opusai.... O kaip kitaip bevadinti Maksimiliano Opriškos mega kūrinius, kurių ambicijai ir didingumui mažai kas prilygsta.
Šis elektroninės-neoklasikinės muzikos kūrėjas, rodos, kuria muzika vienu giliu įkvėpimu ir išspinduliuoja savo ramiu, kartais ne monotonišku skambesiu daugiau energijos negu po sceną pusantros valandos straksintys pop atlikėjai.
„Mass“ yra tikros muzikinės mišios, kurios jaudina ne prasčiau negu tikslus pamokslas, apgaubia stipriau nei šimtametis bažnyčios kupolas ir suteikia viltingo tikėjimo Lietuvos muzikine ateitimi.
Reikia pripažinti, kad nors ir atlieka labiau akademinę muziką, jis sugebėjo pramušti sieną ir pasiekti ne tik šiuos muzikos entuziastų širdis, tačiau ir plačiąją visuomenę tai yra, jam pavyko prisiliesti ir prie popkultūros. O kas svarbiausia, jis niekados nenuleidžia kartelės, niekada neina į kompromisus ir niekada nepataikauja klausytojui. O kartais gal net gąsdina jį, nes stingdantys choro „Jauna Muzika“ balsai persekioja ne prasčiau nei praeities šmėklos, o muzikinės kompozicijos plaukioja tarp futuristinio mokslinės fantastikos romano ir siaubo pasakos.
„Mass“ yra darbas, kuris įtvirtina M.Oprišką kaip tam tikrą flagmaną, gebantį kurti laikui ir madoms nepavaldžią, bet vis tiek labai toliaregišką muziką.
2
„Ambulance On Fire“ – „Totem“
Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės ir Jūros Elenos Šedytės duetas jau ne vienerius metus yra vienas labiausiai neįvertintų elektroninės muzikos kolektyvų Lietuvoje, ir turiu pripažinti, kad šiuo atveju ne tik greitosios pagalbos automobilis, tačiau ir mano ausys dega.
Gėda sakyti, kad vienas stipriausių pop ir eksperimentinę muziką derinančių albumų „Totem“ vis dar negauna pakankamai dėmesio, nes tokie tarp agresijos ir harmonijos balansuojantys kūriniai kaip „So Sorry“, „Ice Cream“ ar „What‘s The Point“ yra ne tik be proto įdomūs savo muzikiniais sprendimais, tačiau ir itin lengvai klausomi. Šios merginos savo talentą jau įrodė teatro scenoje, tačiau dabar jau pats laikas ir duoti joms užtarnautą rampų šviesą ir muzikinėje.
Talentingos ir kūrybingos iki kaulų smegenų „Ambulance On Fire“ eilinį kartą pademonstravo, kad šokių muzika mūsų šalyje yra išties aukšto lygio, tiesiog kai kuriems klausytojams yra tingu pasikapstyti giliau. Be to, jos pačios absoliučiai nepataikauja dažnai banalioms ir tuščiagarbėms šiuolaikinės muzikos srovėms, o pačios renkasi savo kelią, kuris ne kartą pasirodė daug įdomesnis, nei tai, ką galime išgirsti populiariausiųjų dešimtukuose. Tikiu, kad kitus metus pradėsite nuo „Totem“. Jos to daugiau nei vertos.
1
„Abudu“ – „Vietos Pasauly!!”
Neabejotinai metų albumas, kuris sugebėjo mano dėmesį prikaustyti nuo pat išleidimo dienos. Skausmingas, atviras bei intelektualus, tačiau tą pat akimirką gyvas ir smagus, „Vietos Pasauly!!“ aiškiai nubrėžė ribą, kokie buvo „Abudu“ prieš šį darbą ir po jo.
Iki tol vyrai buvo tiesiog gyvybingi rokenroleriai, užtikrindavę energijos pliūpsnį gyvų pasirodymų metu, tačiau po šio darbo jie perėjo į brandą, kuomet, jau įvaldę ginklus, lengvai tvarkėsi tiek su įaudrinta publika, tiek ir su ramiu klausytoju namie.
Sėkmingai rezonuojantys tekstai, citatos iš poeto Vytauto Mačernio kūrybos ir galų gale kiekvieną galinčios paveikti ir kiekvieno gyvenime savo atspindį galinčios atrasti intymios dainos šį albumą pavertė universalų, nepavaldų nei tam tikram laikui, nei grupės gyvavimo etapui.
Tuo tarpu muzikinis apipavidalinimas kartais akiplėšiškai, tačiau labai skoningai derino roką, hiphopą ir brandžią lyriką. „Vietos Pasauly!!” yra liūdesio ir valios tą liūdesį įveikti giesmė, kuri tikrai įsimins ne vienam sunkesnį periodą išgyvenančiam klausytojui.