Minimalistinės ir drone muzikos gerbėjams Niblockas – legendinis kompozitorius, kurio albumai – tarp įsimintiniausių ir labiausiai vertinamų, tad debiutinio pavadinimas „Nothin To Look At Just A Record“ skamba mažų mažiausiai ironiškai. Visgi buvęs ekonomikos studentas kompozitoriumi tapo tik dėl to, kad niekam kitam negalėjo patikėti šio darbo, o muzikos prireikė norint iliustruoti filmuotą medžiagą.
Niblockas nelaiko savęs muzikantu, bet be jų neapsieina – studijoje įrašomos instrumentų partijos, kurios kompozitoriaus kompiuteryje sulydomos į vientisas garso sienas. Yra tik tai, kas yra – taip norėtųsi apibūdinti Niblocko filosofiją, jaučiamą tiek kūryboje, tiek bendravime. Stambus planas ir sumaniai apskaičiuotas tankis, kokybiškai užpildantis jusles.
Šią vasarą Niblockas su partnere, eksperimentinio video meno kūrėja Katherine Liberovskaya porą savaičių praleido Aukštaitijos miškuose, netoli Dubingių. Projektų erdve virtusioje senoje sodyboje ne taip seniai įsikūrė lietuvė tapytoja Jūratė Jarulytė ir portugalas medijų meno kūrėjas Francisco Janesas.
„Geltonas namas“ – taip vadinasi erdvė, šįkart suskambėjusi kaip meno rezidencija. Jos finalui Niblockas ir Liberovskaya parengė audiovizualinę instaliaciją bei du pasirodymus. Minimaliomis techninėmis priemonėmis į nedidelį namelį kūrėjai priviliojo porą dešimčių avangardo entuziastų. Tai, žinoma, daug kuklesnis skaičius, nei vidutinis publikos, prieš kurią yra tekę pasirodyti Niblockui, dydis. Menininkas, beje, jau yra viešėjęs Lietuvoje, festivalyje „Gaida“, taip pat buvo Rygos festivalio „Skaņu mežs“ dalyvis. Jo tempai šiandien kiek lėtesni, bet po viešnagės Lietuvoje suplanuotas koncertas Krokuvoje.
Kalbantis su Phillu ir Katherine sunku apsieiti be klausimų apie „anuos laikus“, bet pokalbis nedvelkia romantizuota nostalgija, nes gyvenimas vyksta čia ir dabar. „Ji daug kalba“, – atlaidžiai šypsosi Phillas, kai Katherine vis papildo jo taupius atsakymus.
– Kaip susipažinote su Jūrate ir Francisco?
Phillas: Kartą, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, keliavau į Portugaliją koncertuoti ir filmuoti. Pasiklausinėjau draugų Gente, Belgijoje, su kuo Portugalijoje turėčiau susipažinti. Jie nurodė Ernesto de Sousa. Tuo metu jis buvo jau gana garbingo amžiaus ir sirgo išsėtine skleroze. Praėjus devyneriems metams nuo mūsų pažinties Ernesto mirė nuo šios ligos.
Katherine: Phillai, derėtų paaiškinti, kad Ernesto buvo tarpdisciplininis menininkas, daug dirbęs ir Paryžiuje.
Phillas: Jis kūrė Salazaro režimo metu ir nuveikė tai, kas buvo neįmanoma ir neįtikėtina. Taigi, kai nuvykau į Portugaliją, iškart susitikau su juo. Tai įvyko nedideliame kambarėlyje, kuriame tilpo aštuoni žmonės. Po poros metų pakviečiau jį apsilankyti Niujorke. Savo lofte nuo 1973 metų rengiau koncertus, iš viso jų buvo per tūkstantį. Ernesto savo pasirodymą pas mane surengė 1982 ar 1983 metais metais.
Katherine: Čia reikia pasakyti, kad Phillas daug metų vadovavo ne pelno siekiančiam fondui „Experimental Intermedia“, dirbančiam su avangardo menininkais.
Phillas: Kai Ernesto mirė, jo žmona ieškojo būdo, kaip įprasminti velionio atminimą. Mintis kilo tokia – kviesti portugalų menininkus į Niujorką, kad su manimi praleistu mėnesį. Dvidešimt metų pažindinausi su vis naujais kūrėjais iš šios šalies.
Smagu pagaliau vėl pasinerti į gamtą, būti įkvėptiems to, ką matome ir girdime, trumpam pamiršti miestą.
Katherine: Tai Ernesto žmona surado finansavimą šiai idėjai ir stipendijoms. Kasmet į Niujorką atvykdavo po vieną menininką, Francisco buvo vienas iš paskutiniųjų, jis atvyko apie 2008-uosius. Tais pačiais metais Francisco Portugalijoje, meno rezidencijoje susipažino su Jūrate, taigi ir ją pažįstame jau tiek pat laiko. Po kurio laiko visi susitikome Latvijoje ir kalbėjome apie rezidenciją jau Lietuvoje, Jūratės gimtinėje. Nuo tada, kai jie įsigijo šią sodybą, buvome kviečiami apsilankyti. Pralaukę pandemiją pagaliau išsiruošėme.
– Ar dvi savaitės atokioje sodyboje buvo produktyvios?
Katherine: Taip, tikrai nuostabu atsiriboti nuo įprastų reikalų. Anksčiau dažnai taip darydavome, išvykdavome dviems ar trims savaitėms, ypač vasarą. Kitu laiku, 7 ar 8 mėnesius per metus, Phillas aktyviai koncertuodavo, aš irgi, bet kiek mažiau, o vasarą abu turėdavome laisvo laiko tokioms patirtims. Esame buvę rezidencijose Portugalijoje, Estijoje, Austrijoje ir kitur. Smagu pagaliau vėl pasinerti į gamtą, būti įkvėptiems to, ką matome ir girdime, trumpam pamiršti miestą.
Aš esu iš Kanados, bet mano šaknys – Rusijoje. Mano šeima turi dačią netoli Monrealio, bet ten kaimynai yra tiesiog už tvoros. Taip atsiriboti, kaip čia, netoli Dubingių, man nėra pavykę jau seniai.
– Kai nekeliaujate, gyvenate Niujorke, kuris negali neįkvėpti. Kodėl jums svarbu iš jo ištrūkti?
Phillas: Ne, nepasakyčiau, kad svarbu ištrūkti. Iki 1997-ųjų dėsčiau Niujorko miesto universitete. Kai išėjau į pensiją, ėmiau keliauti ir koncertuoti – kaip Katherine minėjo, kelyje buvau 8 mėnesius per metus. Taigi Niujorke laiko praleisdavau ne tiek ir daug, nespėja pabosti.
– Skaičiau, kad keliauti mėgote visuomet. Buvote ir motociklininkas, tiesa?
Phillas: Tik dešimt metų. Nustojau, nes tapau tėvu (šypsosi). Bet taip, kelionės man patinka. Keliauti išmokau tarnaudamas kariuomenėje – tai buvo prieš man atsikraustant į Niujorką. Jau buvau spėjęs pabūti Europoje. Paryžiuje tuomet praleidau tris mėnesius, taip pat lankiau „Expo“ parodą Briuselyje.
– Abu esate pristatomi kaip avangardo menininkai. Sutinkate su tokia kategorija? Kas jums yra avangardas?
Phillas: Žinoma, sutinku.
Man nereikia sausakimšos salės. Galbūt tai ir yra avangardas – kai nerūpi, kaip žmonės reaguoja?
Katherine: Man niekada nebuvo itin svarbu, ką žmonės galvoja. Veikiu tai, ką noriu veikti. Net jei į pasirodymą ateis du žmonės, puiku. Manau, Phillas mąsto panašiai. Žinote, kai mano tėvas dar buvo gyvas, jis vis klausdavo, argi nenorėčiau pasirodyti sausakimšoje salėje. Atsakydavau, kad žinoma, tai būtų puiku, bet jei iš tiesų įdomu tik keletui, tai irgi gerai. Man nereikia sausakimšos salės. Galbūt tai ir yra avangardas – kai nerūpi, kaip žmonės reaguoja? Yra buvę, kai koncerto, į kurį atėjo nedaug publikos, organizatoriai manęs ir Phillo klausdavo, ar tikrai norime lipti į sceną, arba gal pakaktų trumpesnio pasirodymo. Jis visuomet atsako, kad elgsimės pagal planą. Nutinka ir taip, kad vienas iš tų keleto žmonių tampa mums labai svarbiu. Taip nutiko Bulgarijoje, Sofijoje. Susipažinome su asmeniu, atvykusiu iš svetur, kuris vėliau mums daug padėjo.
– Kiek jums svarbi kitų menų įtaka? Phillai, karjeros pradžioje fotografavote ir filmavote džiazo muzikantus. Ši muzika paliečia?
Katherine: Jis dievina džiazą.
Atsikraustęs tik tą ir veikiau – lindėjau džiazo klubuose, na, ir klasikinės muzikos koncertuose.
Phillas: Taip, klausytis džiazo man labai patinka, bet nepasakyčiau, kad jis kaip muzika yra tiesiogiai įkvėpęs mano darbus. Mano muzika neturi nieko bendra su džiazu. Fotografavau džiazo muzikantus labai neilgai, gal trejetą metų septintojo dešimtmečio pradžioje, kai intensyviai vaikščiojau į koncertus. Atsikraustęs tik tą ir veikiau – lindėjau džiazo klubuose, na, ir klasikinės muzikos koncertuose. Eksperimentinės scenos tuomet dar praktiškai nebuvo. Negatyvų per tuos trejus metus sukaupiau nemažai. 1960 metais pradėjau fotografuoti, o 1965 metais – filmuoti. Dirbau su daug skirtingų žmonių, viena asmenybių buvo Elaine Summers, kuri buvo ne tik choreografė, bet ir eksperimentinių filmų kūrėja. Taigi dirbau kitiems, bet pradėjau dirbti ir sau.
– O vėliau ėmėte kurti muziką. Taigi fotoaparatas ir filmavimo kamera buvo įrankiai pakeliui į tai?
Phillas: Muziką pradėjau kurti, nes jos man reikėjo mano pasirodymams, kurių metu demonstravau savo filmuotus darbus, taip pat juose pasirodydavo šokėjai. Nenorėjau su jokiais kompozitoriais bendradarbiauti, teko šio darbo imtis pačiam 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Vėliau šie renginiai ir pasiruošimas jiems tapo sudėtingu procesu, kuris mane stabdė nuo intensyvesnių gastrolių. Tuomet ėmiausi filmų serijos „The Movement of People Working“ – tiesiog fiksavau laukuose, uostuose dirbančius žmones. Tai dariau apie dvidešimt metų, neskaičiavau, kiek šalių aplankiau filmuodamas – Portugalija, Kinija, Peru, Brazilija ir daug kitų. Su šiais filmais gastroliavau Europoje.
– Kas jus sužavėjo darbo procese?
Phillas: Žiūrėjau į jį kaip į šokį. Taip ir jaučiausi, lyg filmuočiau šokėjus.
Jūsų muzikoje – ir toje, kuri lydi darbininkus, ir apskritai – nėra tylos. Ji labai...
Phillas: Tanki?
– Taip, būtent. Tokia ir patirtis jos klausant. Koks tokios tankumos tikslas?
Phillas: Tankumas padeda muzikai būti garsiai. Muzika projektuojama į erdvę. Iš esmės labiau klausaisi muzikos dėl to, kad ji garsi, o ne žiūri filmą dėl to, kad tave įtraukia vaizdai.
– Ar serijoje „The Movement of People Working“ yra politinė žinutė?
Phillas: Iš esmės taip, jie yra politiniai, bet konkrečios žinutės juose neįterpiau. Tai nebuvo mano tikslas.
– Pakalbėkime apie jūsų duetą. Ar susitikote atsitiktinai, o gal judu suvedė kūryba?
Katherine: Susitikome festivalyje Kanadoje, į kurį buvome pakviesti.
Phillas: Su Katherine kūryba nebuvau susipažinęs ir dar kurį laiką po to neteko.
Katherine: Netiesa, jau po mėnesio susipažinai. O aš apsilankiau tavo koncerte. Aš manau, kad mūsų veikloje daug panašumų – turiu galvoje tai, ką kūrėme iki susitikdami. Pavyzdžiui, abu filmuodami gamtą koncentravomės į detales, jų fiksavome labai daug. Kai pradėjau tai daryti, nebuvau girdėjusi apie kitus tuo užsiimančius menininkus. Nors, žinoma, Phillas pradėjo daug anksčiau, tiesiog nežinojau jo darbų. Taip pat abu filmavome interviu pašnekovus rodydami iš labai arti. Aš kokį tūkstantį žmonių taip esu nufilmavusi.
Man atrodo, vienas pirmųjų mano kūrinių, kurį Phillas pamatė, buvo eksperimentinė dokumentika apie rusiškąją dvasią. Kaip jau minėjau, mano giminė kilusi iš Rusijos. Seneliai iš šios šalies išvyko per revoliuciją, tėvai gimė Jugoslavijoje, o aš – jau Kanadoje. Kai geležinė uždanga subyrėjo, man tapo smalsu, kaip gi atrodo ta buvusi Sovietų Sąjunga, taigi išvykau šešiems mėnesiams. Ėmiau interviu iš akademikų, aktorių, muzikantų, hipių. Pakalbinau gal 90 žmonių, taip pat šiame kūrinyje naudojau vaizdus iš kelionių. Phillui šis darbas patiko, o kai pamačiau jo paties filmuotus interviu, supratau, kodėl. Pavyzdžiui, projektas „Anecdotes (Stories from Childhood)“ – tarp 1985 ir 1992 metų Phillas, keliaudamas po įvairias šalis, kviesdavo įvairius atsitiktinius ir ne žmones pasidalinti kokiu nors atsiminimu iš vaikystės. Jis prašė jų žiūrėti tiesiai į kamerą ir rodė tik jų veidus. Žinoma, mūsų darbuose yra ir daug skirtumų.
– Kaip sekasi dirbti kartu? Ar lengva dviems menininkams po vienu stogu?
Phillas: Ne.
Katherine: Ne... Dalį laiko dirbame kartu, bet pakankamai daug dėmesio skiriame ir asmeniniams projektams. Ir tai labai skirtingi kūriniai.
Phillas: Pastaruoju metu rengiame koncertus, kuriuos sudaro dvi dalys, kaip šiandien čia. Vieną sesiją atliekame drauge – jos metu aš negroju muzikos. Kuriu garso koliažus, tai atskira praktika, paremta aplinkos įrašais. Ji nesusijusi su muzikos kompozicija, kurioje sluoksniuoju akustinių instrumentų partijas, dažniausiai įrašytas studijoje. Nejungiu šių dviejų praktikų – kodėl turėčiau? Mano muzika kuriama konkrečiam tikslui. Tik antroje dalyje pristatau savo filmus ir muziką. Taip pat bus ir šįvakar.
– Gal galime dar grįžti prie jūsų paminėto fakto, kad nenorėjote bendradarbiauti su kompozitoriais, todėl kurti muziką ėmėtės pats. Kodėl gi nesinorėjo?
Phillas: Pasaulyje tiesiog per daug šiknių.
Katherine: Bet gal tik muzikos pasaulyje? Juk su šokėjais mielai bendradarbiaudavote. Man atrodo, tau nepatiko būtent kompozitoriai.
Phillas: Aha.
Katherine: Kiek žinau, Phillas turėjo labai aiškią viziją to, kas turėtų būti sukurta.
Phillas: Taip, man apibrėžti norimą rezultatą užtruko kokias penkias minutes. Taigi ėmiausi darbo. Užtruko išpildyti ir techninę, ir estetinę puses, bet galų gale pasiekiau savo.
– Kokią techniką tuomet naudojote?
Phillas: Jau kurį laiką turėjau juostinį magnetofoną su įrašymo funkciją, tačiau neišnaudojau jo kūrybiškai. Žinojau, kad galima įrašinėti, bet man ši technologija buvo nauja. Per keletą metų įgudau ir tęsiau šią praktiką.
– O kaip pirmieji pasirodymai? Kaip pasauliui pranešėte apie save?
Phillas: Buvo keletas žmonių, kurie mane supažindino su kitais žmonėmis, ir tai buvo didelė paspirtis. Vienas vaikinas, pavyzdžiui, suvedė su Johnu Cage'u.
– Ir Cage'as jums padėjo?
Phillas: Padėjo buvimas toje aplinkoje, sakyčiau taip.
– Esame Lietuvoje, tad negaliu nepaklausti, ar buvote pažįstamas su Jonu Meku, o gal ir Jurgiu Mačiūnu?
Phillas: Taip, be abejo. Jonas Mekas buvo filmų kritikas. Jis parašė vieną puikų atsiliepimą, bet tik vieną.
Katherine: Jonas gyveno kokios penkios minutės pėsčiomis nuo mūsų, vėliau persikraustė į Brukliną.
– Matėte, kaip keičiasi Niujorkas ir laisvės, avangardo bei eksperimentų židiniu buvęs Soho rajonas. Ką apie šį kismą manote?
Phillas: Dievuliau, dabar tai visiškai kita vieta.
Katherine: Niujorkas niekam nebeįkandamas.
Phillas: Taip. niekas nebegali sau leisti gyventi Soho. Bet mes gyvename. Gyvenu toje pačioje vietoje, tame pačiame lofte, nuo aštuntojo dešimtmečio, ten pat, kur daug metų rengiau koncertus su „Experimental Intermedia“, bet tai komplikuota istorija.
– Ar apima nostalgija vaikštant po vietas, kuriose kadaise kunkuliavo menas? Katherine, jums galbūt kitaip, esate iš Kanados, bet turbūt bičiulių pasakojimai buvo pakankamai vaizdingi.
Phillas: Ne, aš nesu labai nostalgiškas.
Katherine: Dvidešimt metų esu Niujorke, taigi jūs teisi, bet turiu pasakyti, kad sentimentų jaučiu! Man liūdna, nes Phillo kartai buvo daug lengviau. Spontaniškumas, kūrybiškumas – visa tai buvo tiesiog lengviau prieinama. Dabar sudėtinga. Daugelis niujorkiečių yra niujorkiečiai, nes jų šeima turtinga, arba pasisekė perimti gerą nuomos kontraktą, o galbūt gavo stipendiją metams ar dviems. Šeštame, septintame dešimtmetyje tiesiog atvažiuoti čia su vienu lagaminu buvo gana paprasta. Turime bičiulių, kuriems jau gal ir visi penkiasdešimt sukako, o jie tebegyvena ankštame bute su penkiais kambariokais ir moka už tai kokius 1500 dolerių. Ir džiaugiasi, kad turi tokią galimybę.
– Bet juk menas ir neturi būti lengvas.
Katherine: Ne, žinoma, kad ne. Pats kūrybos procesas išlieka sudėtingas, tik sąlygos jam palengvėja, kai neturi tokių rūpesčių, kaip nuoma.
Phillas: Iš tiesų, kai pradėjau kurti, viskas atrodė labai lengva. Nemanau, jog tik dėl to, kad pats buvau jaunas. Dabar matau daug jaunų žmonių, kurie dirba ilgas valandas vien tam kad susimokėtų už butą.
-
Dramaturgas T.Stoppardas: „Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu“
-
Redagavimo konferencijos REDA sumanytojos: „Ši tema visuomenėje yra pulsuojanti, bet niekas apie tai plačiau nekalbėjo“
-
„Saulė ir jūra“ skamba Taivane: įspūdingos architektūros pastatas ir paslaugūs vietiniai
Katherine: Muzikantai kuria muziką reklamoms vietoje to, kad įrašinėtų solinius albumus, ir panašiai.
– Kiek jums abiems svarbi technologinė pažanga? Ar siekiate vis atnaujinti savo įrangą, programas?
Phillas: Išnaudoju labai nedaug galimybių, kurias suteikia „Protools“. Tik tiek, kiek reikia.
Katherine: Lygiai taip pat su video. Svarbiausia juk yra tai, ką užfiksavo kamera. Taip mano tikrai ne visi, juk egzistuoja daugybė video kūrinių, kuriuose efektai užima svarbią poziciją. Šiuo atveju mes su Phillu panašūs. Savo pasirodymuose naudoju tas pačias programas, kaip, pavyzdžiui, videožokėjai, kuriantys vizualinę muzikos renginių pusę. Tik... aš tų programų galimybių visiškai neišnaudoju. Pagreitinu, palėtinu, pakeičiu kadrą, bet tik tiek. Man video darbas – lyg paveikslas. Jame labai svarbi kompozicija ir tai, kaip darbas eksponuojamas erdvėje. Tai nėra tik judantys vaizdai, kuriuos gali projektuoti į bet kokią plokštumą.
– Phillai, jums šį rudenį sukaks 90 metų. Nesu sutikusi daug asmenybių, sulaukusių tokio garbaus amžiaus, ir vis dar aktyviai kuriančių, gastroliuojančių. Matau, kad jūsų akys dega, kai kalbate apie kūrybą. Kas jus motyvuoja?
Phillas: Man tiesiog gera dirbti. Paprastai skamba, bet taip yra. Dirbdamas jaučiuosi laimingas. Žinoma, dabar nebesu toks produktyvus, kaip aštuntame, devintame dešimtmečiuose.
Katherine: O kai išėjai į pensiją, juk irgi daug dirbai.
Phillas: Ne, tada koncertavau, tai skirtingi dalykai. Beje, šiaip jau buvau siaubingas dėstytojas.
Katherine: Jam labai nepatiko dėstyti.
Phillas: Nepatiko. Nelabai daug tai ir dariau, nes daug koncertavau.
– O kas patinka?
Phillas: Jau sakiau, dirbti.
– Mėgstate kontroliuoti situaciją?
Katherine: Mėgsta.
Phillas: Man patinka daryti būtent tai, ką noriu.
Katherine: Aišku, Phillo muzikos kūriniai yra bendradarbiavimo su muzikantais rezultatas, bet jis jiems labai konkrečiai pasako, ką ir kaip groti (juokiasi).
Žinote, žiūrėdama į Phillą manau, kad norėčiau ir pati dirbti dar daug metų. Išties, kai užsiimu kūryba, jaučiuosi laimingiausia.
