Šį kartą, atvertus žaismingą geltonai oranžinį natų viršelį, muzikavimo patirtis sutelks ne vieną, o du pradedančius pianistus. „Tai gyvos praktikos muzika, tad jos gulėjimas stalčiuje būtų beprasmiškesnis nei kitų kūrinių. Dėl to apie šiuos vaikiškus leidinius seniai svajojau ir jie man ypač svarbūs“, – teigė kompozitorė.
Leidinyje – penkios pjesės fortepijonui, skirtos ir patiems jauniausiems, ir jau labiau techniškai pažengusiems. Pasak Onutės Narbutaitės, rašant muziką suaugusiems, svarbiausia yra muzikinė vizija, o siekis ją išgauti neretai verčia nesiskaityti su profesionalių atlikėjų įpročiais ir komfortu.
„O vaikai, net ir atlikdami jiems naujas ir neįprastas užduotis ar pažindami mažiau įprastus skambesius, turi patirti muzikavimo malonumą. Reikia sužadinti vaizduotę, patraukti kažkuo, kas palengvintų tas užduotis ir juos įtrauktų kaip į žaidimą“, – pasakojo muzikos autorė.
„Tai gali padaryti ne kiekvienas“
Paklausus kompozitorės, ar kurti muziką vaikams yra paprasta, ar, priešingai, tai labiau įpareigoja, kompozitorė atsako, jog tokie klausimai priklauso bergždžių svarstymų sričiai: „Kiekvienas dalykas reikalauja specifinių kompetencijų, specialių gebėjimų ir potraukio. Kaip pasakytų Pūkuotuko draugas Paršelis, „Aš žinau, kad iš pažiūros tai atrodo lengva, bet tai gali padaryti ne kiekvienas!“.
„Kalbant apie vaikišką muziką, ypač mėgstama žarstyti žodžius apie ypatingą atsakomybę (tarsi su suaugusiais leistina elgtis neatsakingai), tačiau – kartais tų pačių kalbėtojų, – vaikams parašoma ganėtinai daug rutiniškos „konvejerinės“ muzikos, – mano Onutė Narbutaitė. – Atsakomybė, įsipareigojimas visada turėtų būti tas pats – ar rašai valandos trukmės oratoriją, ar minutės trukmės pjesę pradinukams. Jei žmogus turi atsakingumo savybę, ji nėra kažkur taikoma, o kažkur ne. Todėl, nors gerokai skirtingais masteliais, rašant visais atvejais išlieka tas pats įkvėpimų, ieškojimų ir gludinimo kelias“.
„Kita vertus, sakyti, kad nedidelę pjesę vaikams rašyti sudėtingiau nei opusą simfoniniam orkestrui, būtų juokinga. Žinoma, kaip kas rašo, priklauso nuo stilistikos, bet aš rašydama suaugusiems save gerokai išsunkiu. Tame darbe yra daug etapų ir kai kurie būna greičiau kankinantys nei malonūs. O rašymas vaikams man visada buvo susijęs su malonumo pojūčiu“, – kalbėjo kompozitorė.
„Sraigės ir žiogo“ istorijos
Pirmoje Onutės Narbutaitės natų leidinio dalyje – trys pjesės dviem mažiems pianistams, kuriose autorė įgarsina nuolat besisukančius vandens malūnėlio sparnus, kviečia mažuosius spėlioti, koks gi iš tikrųjų tas mėlynas didžiaakis paukščiukas ir kodėl mašinėlė rieda tik trimis ratais. Kūriniai asociatyvūs, leidžia sugalvoti daug skirtingų istorijų, tad vaikai gali susikurti savo pasakojimą ir tuo pačiu smagiai muzikuoti drauge.
„Vaikiškoje muzikoje ypač svarbus konkretus charakteringumas ir nemuzikinis asociatyvumas, tad netgi pavadinimo funkcija gerokai reikšmingesnė. Juk turbūt vaiko vaizduotė sunkiau skleisis ir bus gerokai nuobodžiau grojant Pjesę Nr.1 ir Kanoną, nei atliekant tą pačią muziką, įvardintą kaip „Sraigė ir žiogas vakaro saulės šviesoj“ ir „Jūros akmenėlių kanonas“. Tačiau, nors idėjos ir priemonės rašant vaikams skirtingos, susijusios su elementaresniais dalykais, jos gali būti ne mažiau svarbios, ir turi būti ne mažiau kūrybiškos“, – toliau komentavo Onutė Narbutaitė, kurios minėtos dvi pjesės paaugusiems pianistams atsidūrė antroje leidinio dalyje.
Muzikavimas drauge yra ypatinga sritis, kurioje vaikai ne tik lavina instrumento valdymo įgūdžius, bet ir ugdo gebėjimus įsiklausyti, pajausti šalia esantį, bendrauti ir bendradarbiauti. Kaip mano pati kompozitorė, šalia visų galimų edukacinių užduočių bene svarbiausia siekiamybė – vaikų vaizduotės skleidimasis ir smagumo muzikuoti drauge atradimas.
„Vaikams parašyti kūriniai – tarsi haiku brūkštelėjimas“
Onutė Narbutaitė teigia, kad rašymas vaikams yra tarsi žaidimas, sugrįžimas į vaikystę: „Vaikystės palikti ženklai yra labai svarbūs ir nepalieka mūsų visą gyvenimą. Kaip ir mylimos vaikystės knygos, jų iliustracijos, ar tuo metu girdėta muzika. Tie „vaikiški epizodai“ mano kelyje būdavo savotiškas poilsis ir atgaiva. Gal ir dėlto, kad visi mano vaikams parašyti kūriniai yra miniatiūros – tarsi haiku brūkštelėjimas ar skaidrus piešinys“.
„Iš tiesų vaikiškos muzikos parašiau ne tiek jau daug ir senokai. Tai tiesiog aplinkybių pasekmė. Dauguma tų vaikiškų dalykėlių atsirado kam nors bičiuliškai prašant“, – tęsia kompozitorė, kuriai ypač džiugu sulaukti visų jos kūrinių vaikams leidybos. Lietuvos kultūros tarybai ir Asociacijai LATGA skyrus finansavimą šiai iniciatyvai, Lietuvos muzikos informacijos centras met pradžioje išleido dvi Onutės Narbutaitės choro muzikos vaikams rinktines „Dukart du“ ir „Vasara“.
