– Kaip nusprendėte pasukti muzikiniu keliu?
– Nuo mažens mane traukė muzika, nors šeimoje profesionalių muzikų nebuvo. Pradėjau mokytis groti fortepijonu, bet greitai supratau, kad valandų valandas sėdėti prie pianino – ne man. Svajojau būti vargonininke, bet ir apie tai greitai pamiršau.
Net sapnuodavau M.Callas, L.Pavarotti ir kitus dainininkus, kad aš su jais šnekuosi ar dainuoju.
– Jūs baigėte fortepijono studijas, tačiau pasirinkote operinį dainavimą. Kas lėmė šį pasirinkimą?
– Fortepijono studijos truko 17 metų, kol gavau pianistės diplomą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Prisipažinsiu, buvau labai tingi, nors ir ne blogiausia pianistė. Ypač gerai akompanavau dainininkams, nes jau tada domėjausi dainavimu. Dienų dienas praleisdavau muzikos akademijos fonotekoje arba viešojoje bibliotekoje klausydamasi operų ir dainininkų. Kaip ten bebūtų, fortepijono studijos padėjo rimtus pagrindus mano, kaip muzikės, karjerai. Gavusi diplomą, nuo nulio pradėjau vokalo studijas, sekdama savo svajone – dainuoti. Net sapnuodavau M.Callas, L.Pavarotti ir kitus dainininkus, kad aš su jais šnekuosi ar dainuoju. Sapnavau, jog vykstu dainuoti į Niujorką ir Paryžių.
– Kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
– Po dvejų metų Bavarijos operos studijoje iškart pradėjau gastroliuoti ir dainuoti svarbias partijas bei rimtus koncertus. Mano kalendorius pildėsi labai greitai. Jei kam būtų įdomu, mano interneto puslapyje yra surašyti visi mano pasirodymai nuo pat pirmojo sezono.
– 1992 metais Grand Prix laimėjote prizų, tarp jų – už geriausią mecosopraną. Kaip tai atsiliepė jūsų karjerai?
– Dalyvavau keliuose konkursuose ir kartais gaudavau vieną kitą prizą. O Barselonoje svarbiame Francisco Vinas konkurse laimėjau Grand Prix bei premiją geriausiam mecosopranui ir dvi specialias premijas. Tai buvo man, pradinukei, tikrai daug pinigų, o tomis dviem specialiomis premijomis vasaros kursams nepasinaudojau. Konkursas yra labai svarbus, tuomet žiūri pirmininke buvo Joan Sutherland, kurią laikiau didžiuliu pavyzdžiu. Visgi, tai mano karjerai ne kažin ką atnešė.
Tai buvo mano pirmas savarankiškas pasirodymas operos scenoje – mano, kaip dainininkės, krikštas.
Tiesa, konkurso metu mane pakvietė sudainuoti Feneną „Nabucco“ Palma de Mallorca teatre su žymiais dainininkais. Tuo metu dar tobulinausi Miunchene. Tai buvo mano pirmas savarankiškas pasirodymas operos scenoje – mano dainininkės krikštas.
– Jūs atlikote daug įvairių vaidmenų. Ar kurie nors įsiminė labiau?
– Po dešimties karjeros metų, kai dainavau mecosopranu, pakeičiau repertuarą į dramatinio soprano. Esu sudainavusi išties labai įvairių vaidmenų tiek italų (Aida, Tosca, Gioconda, Amelia, Eboli ir kt.), tiek vokiečių (Ariadne, Sieglinde, Fricka, Brünnhilde ir kt.), tiek prancūzų (Didon, abi Iphigenie, Fidés ir kt.) bei kitų kompozitorių operose. Mano mylimiausios partijos buvo Kundry ir Isolde.
Šiuo metu atrandu naują repertuarą, kuris, manau, lydės mane dar kurį laiką ateityje. Grįžusi dainuoti mecosopranu dažnai atlieku Azucena, Amneris, o neseniai debiutavau Quickly ir Klytämnestra vaidmenyse. Ypač mane pavergė Klytämnestra, kuri teikia didelį pasitenkinimą tiek vokaline, muzikine, tiek ir aktorine prasme. Ateityje laukia įdomūs nauji vaidmenys, iš kurių išskirčiau Kostelnicka „Jenufoje“.
– Kaip jautėtės gavusi galimybę dainuoti užsienyje?
– Galėjau išvykti į užsienį 1991 metais, kai atsidarė „geležinė uždanga“. Viskas susiklostė sėkmingai, aš galėjau iš pradžių pora metų pasitobulinti, o po to pradėti savarankišką solistės karjerą. Praėjus metams po studijų, debiutavau Bayreuth’o festivalyje ir Milano Teatro alla Scala. Po to man buvo, galima sakyti, visos durys atviros. Jaučiausi savo vietoje tinkamu laiku, lyg taip ir būtų turėję įvykti. Trumpą laiką atrodė, jog mane galėjo paimti į tą ar kitą teatrą, bet tai neįvyko.
Už tai man davė galimybes kiti daug svarbesni teatrai, taigi, viskas išsisprendė pačiu geriausiu būdu. Nuo pat pradžių, dar būdama studente Miunchene, prabusdavau kiekvieną rytą laiminga, nes jaučiau, kokia man nusišypsojo laimė ir kiek galimybių man atsivėrė. Teko daug ir intensyviai mokytis, tobulėti, bet visas tas triūsas atsipirko su kaupu.
– Ar dar jaučiate ryšį su Lietuva?
– Be abejonės, esu surišta su Lietuva nematomomis, bet nepaprastai stipriomis gijomis. Galiu tik pakartoti, ką sakiau vienam savo interviu: mano lietuviškų šaknų jokiais pesticidais neišnaikinsi. Kaip ir galėtų būti kitaip? Ne taip dažnai tenka parvažiuoti į Lietuvą, bet ji nuo to gal tampa tik dar brangesnė.
– Operos solistams yra itin svarbu tausoti savo balsą. Kokių priemonių imatės, kad jį apsaugotumėte?
– Geriausia priemonė apsaugoti balsą yra teisinga vokalinė technika. Reikia išmokti valdyti savo instrumentą – balsą, antraip jis gali greitai atsisakyti veikti. Be to, balsas nuolatos kinta ir, jei neprisitaikysi iš naujo, problemos gali ryškėti vis labiau. Aišku, balsas neina šviežėjimo link metams bėgant, todėl reikia nuolat pertikrinti savo metodus. Balso šviežumas priklauso ir nuo kasdienio gyvenimo būdo: geras miegas bei maistas, vengimas kalbėti prieš pasirodymus, reikiamas poilsis – tai mano pagrindiniai postulatai, kad balsas išliktų sveikas, kol dar yra noro dainuoti.
– Koks buvo jūsų gyvenimas pandemijos metu?
– Tiesa, kad daug labai įdomių ir svarbių projektų praeitais ir šiais metais neįvyko. Visgi, praeita vasara buvo galbūt pati ramiausia ir maloniausia per 28 karjeros metus. Pagaliau galėjau pasidžiaugti namais ir poilsiu. Man nepaprastai patinka vasara, todėl, nepaisant visos itin nemalonios situacijos, gerai praleidau laiką. Mokiausi naujų kūrinių, skaičiau daug knygų, kurios manęs laukė lentynose kokį dvidešimt metų.
– Rugpjūčio 27 d. koncertuosite Austrijoje. Kaip pandemija paveikė jūsų repeticijas?
– Šią vasarą turėjau gana nemažai darbo ir užbaigsiu sezoną rugpjūčio 27 dieną rečitaliu Schubertiadoje (Švarcenbergas, Austrija). Visa programa nauja ir aš ją ruošiau jau nuo praeitų metų vasaros. Schuberto dainose daug teksto ir reikia daug kantrybės ir laiko, kad gerai išmoktum viską mintinai. Tai yra pagrindinis sunkumas tokio tipo programose. Repeticijoms su pianistu turim tris dienas ir, kaip patirtis rodo, to turi užtekti. Esu tam jau pati rimtai pasiruošusi.
