Ji A.Zakarausko karjeroje susideda iš daugybės ironiškų ir pikantiškų nutikimų. Operos solistas taip elegantiškai ir šmaikščiai kalba apie gyvenimo momentus, patirtus Italijoje nuo to laiko, kai jis į Romą atvyko viso labo pramokti italų kalbos, kad atrodo, jog pasakotų istorijas, sukurtas pagal aukštesnių jėgų jam specialiai parengtą dramaturginį planą.
A.Zakarauskas sako, kad jei ne Italija, jis ir nebūtų įsikūręs Sidnėjuje. A.Zakarauskas – vienintelis lietuvių kilmės operos solistas, kuriam Australijoje suteiktas išskirtinio talento statusas. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis A.Zakarauskas ruošia pagrindinį vaidmenį Australijoje statomoje Richardo Wagnerio operoje „Lohengrinas“. Tačiau jis laikosi prietaro iki premjeros smulkmenų neišduoti ir mieliau dalijasi įspūdžiais bei mintimis apie savo pradžias, kuriose – ir svajonė tapti kunigu, ir ramus apiplėšimas automobilyje, ir pirma paaukota meilė, ir dėl žaibo išdaigų koncerto metu dingusi elektra.
– Kodėl šįkart koncertą skiriate savo simpatijai Italijai, nors daug laiko praleidote ir savo vardą kūrėte Australijoje?
– Jei nebūtų buvę Italijos, nebūtų buvę ir Australijos. Iki tol apskritai nenorėjau sieti gyvenimo su muzika – norėjau tapti kunigu. Vis dėlto kunigystė turi bendrų saitų su muzika. Juk žmogų gydo trys dalykai: tiesioginis – tai medicina, kitas gydymas gali būti dvasinis, taip pat – muzika, kaip terapija.
Bet operos solistu niekada nenorėjau būti. Norėjau dainuoti džiazą. O baigus dirigavimą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, sekė išbandymų metas. Įstojęs į Klaipėdos universiteto dainavimo katedrą pas Vidą Kuraitę, turėjau visą vasarą laisvą ir norėjau ją išnaudoti produktyviai.
Mano mama, turinti mėlyno prancūzų kraujo, norėjo man paduoti paskatinamąjį cukraus gabaliuką – perkeltine prasme. Jai pasakiau, kad norėčiau mokytis prancūzų kalbos. Gavau teigiamą atsakymą iš Vakarų katalikiško universiteto Anžė mieste. Jau būčiau vykęs, bet atsirado kliūčių – tuo metu, vos po Nepriklausomybės atgavimo, mums dar reikėjo į Prancūziją gauti vizą. Tad apsigalvojau ir nusprendžiau vasarą praleisti mokydamasis italų kalbos intensyviuose kursuose Italijoje, juolab kad italų kalba muzikai – artimesnė.
Įdomiai Italija mane pasveikino. Štai, įsėdu į lėktuvą. Prieina prie manęs garsioji Sąjūdžio metraštininkė, asociacijos „Italija Lietuvai“ prezidentė, „moteris su kamera“ Laima Pangonytė ir paklausia, kur vykstu, ką Italijoje veiksiu. Ji iš pradžių pamanė, kad skrendu į kunigų seminariją, nes sėdėjau tarp dviejų moterų vienuolių, be to, buvau apsirengęs juodai, tik baltų marškinėlių apykaklė kyšojo. Po trumpo pokalbio apsikeitėme kontaktais ir atsisveikinome.
Išėjęs iš oro uosto, pradėjau ieškoti taksi. Priėjo prie manęs žmogus ir pasisiūlė pavežėti. Įsėdau pas jį į mašiną, ir jis labai ramiai mane apiplėšė. Už italų kalbos kursus ir gyvenimą jau buvo sumokėta, bet likau visai tuščiomis. Paskambinau poniai Laimai, papasakojau, kas man nutiko, pasakiau, kad butą dalijuosi su turkų kareiviais, kurie kalba tik itališkai ir daugiau jokia kita užsienio kalba, ir kad nieko nežinau. Ji manimi, visai nepažįstamu žmogumi, pasitikėjo, mane pakvietė pas save į namus, supažindino su savo šeima, šiltai pabendravome. Tai buvo labai kilnus gestas. Jaučiau globą. Man tai buvo labai svarbus momentas ir reiškė tikrai daug.
Italija man taip patiko, kad pasibaigus italų kalbos kursams, pradėjau ieškoti galimybių ten studijuoti. Gavau dalinę stipendiją dirigavimo ir grigališkojo giedojimo studijoms Popiežiškajame Šventosios muzikos institute. Taip Romoje pasilikau dar ilgiau nei metams.
Italija man buvo didžiulė inspiracija. Tarp kitko, ir mano pirmas pasirodymas užsienio publikai įvyko Italijoje, festivalyje „Auksinis saracėnas“ („Saraceno d'Oro“). Bet ši mano pradžia tarptautinėje scenoje buvo ypač dramatiška. Man bedainuojant Georgo Friderico Hendelio ariją „Ombra mai fu“ iš operos „Kserksas”, sužaibavo, ir salėje dingo elektra. Bet aš nesustojau ir kūrinį pabaigiau žvakių šviesoje.
– Vertinate tai ironiškai, kaip dramatišką savo karjeros kelio pradžią?
– Man tas koncerto epizodas daug ką reiškia! Galiu tik dar pasakyti, kad dėl Italijos ir muzikos paaukojau pirmąją meilę – teko ją palikti Lietuvoje. Be to, kol studijavau, turėjau labai susiveržti diržus. Tas mano gyvenimo Romoje etapas irgi buvo labai įdomus.
Apsistojau neblogoje miesto zonoje, apgyvendintoje ne užsieniečių, bet pačių italų, pas siciliečio našlę, tokią senutę Vittorią Giovanną, kurios visas gyvenimo darbas buvo atrodyti gražiai ir šeimininkauti. Savaitgaliais ji trims vaikams ir jų šeimoms gamindavo pastą. Iš pradžių beveik nesuprasdavau, ką ji man sako, bet kai geriau pramokau italų kalbos, atradome bendrų temų.
Jos namuose gyvenau maždaug šešių kvadratinių metrų kambarėlyje. Įsivaizduojate, kad vietos užteko tik lovai ir komodai? To kambarėlio langas buvo atsisukęs į kaimynų vonią. Aš buvau labai nesugadintas vaikinas, daug mokiausi, skaitydavau prie lango, kad gaučiau daugiau šviesos. O kaimynė vis rėkdavo itališkai: „Ko tu žiūri?!“.
Tuo metu per dieną galėdavau išleisti tik po dešimt tūkstančių lirų, t. y. apie penkis dolerius. Romoje tai buvo labai maža suma. Tad kai būdavo tinkamas tam sezonas, kiekvieną dieną eidavau į vidinį namo kiemą rinkti nuo žolės apelsinus. Vakare išsispausdavau sultis, atsiskiesdavau jas vandeniu ir prisiberdavau cukraus, kad turėčiau pakankamai kalorijų. Tuo metu ir išmokau gaminti pastą.
Noriu pasakyti, kad žmogus daug ką gali padaryti, kai kažko siekia. Ne veltui sakoma, kad sotus menininkas ne visada sukuria pačius geriausius kūrinius.
– Ar tikrai nuoširdžiai pritariate šiai minčiai?
– Daugeliui yra suformuotas toks stereotipas, kad jei tu – nealkanas ir turi stogą virš galvos, nesi tikras menininkas. Aš manau, kad viskas turi būti su saiku, net ir pats saikas.
Laikas keičia mūsų suvokimą. Pavyzdžiui, turėti mobilų telefoną kažkada buvo prabangos reikalas. Dabar jo neturėti – kone socialinė diskriminacija. Mes ilgainiui priprantame prie tam tikrų patogumų. Man atrodo, menininkui fizinės kančios nebūtinos, kančios gali būti ir kitokios.
– Tos nefizinės kančios, jausmai paveikia jūsų atliekamą muziką, jos kokybę?
– Atlikėjas nebus geras, jei jis neturės gyvenimo bagažo. Reikia užsiauginti jausmą, kad turėtum ką publikai paduoti. Viena iš tokių artisto mokyklų – Konstantino Stanislavskio. Pamenu, kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), vienos profesorės, dabar jau – šviesaus atminimo, paklausiau, kaip sukurti senbernio vaidmenį.
Ji man patarė sėsti į troleibusą Antakalnyje ir važiuoti iki stoties, rasti būryje žmonių ten reikiamą tipažą, stebėti, patyrinėti jį iš arti ir grįžti atgal. Kitaip tariant, tai nereiškia, kad gavęs Otelo vaidmenį, turėtum pats tapti žudiku, bet reikia savyje rasti kažką, kas emociškai būtų gimininga, ką galėtum vystyti, t.y. savyje užauginti, ir tai, kas padėtų per savo vidų sudėlioti įdomią personažo „mozaiką”.
– Kaip rinkotės koncerto „L'INIZIO“ repertuarą: atrinkote tokius kūrinius, kurie irgi kaip nors jautriai siejasi su jūsų ankstesnio gyvenimo istorijomis, ar pirmiausia galvojote apie publikos poreikius?
– Tik prieš gerus metus operos atlikime perėjau į sunkesnę artileriją. Jaučiuosi pasirengęs atlikti arijas ir duetus, kurie operoje daugeliui atlikėjų yra rimtas iššūkis įvairiomis prasmėmis. Koncertuoti su visais kolegomis vienu metu – fiziškai neįmanoma, o visų primadonų į vieną sceną nesukviesi. Džiaugiuosi turėdamas galimybę dainuoti su Viktorija Miškūnaite.
Jos balsas minkštas, lankstus, ji puikiai yra įvaldžiusi dainavimo techniką. Kad Viktorija – puiki solistė, instinkyviai jaučianti scenos partnerį, įsitikinau jau per mūsų pasirodymą, kurį praeitais metais surengėme siauram žmonių ratui Vilniuje, „Muzikos galerijoje“. Koncertas buvo kuklus, bet matėme jo idėjų perspektyvą.
Koncertui „L'INIZIO“ stengiausi atrinkti tokius kūrinius, kurie šiuo metu retai atliekami Lietuvos teatrų repertuaruose, pavyzdžiui, arijos iš Umberto Giordano „Fedoros“, Giuseppe's Verdžio „Aidos“, Ruggero Leoncavallo „Pajacų“ ar Pietro Mascagni’o „Kaimo garbės” ir kitų operų.
– Popmuzikoje vienas dainininkas per gyvenimą atlieka ir paprastai sukuria daugybę dainų, o operoje, priešingai, tą patį kūrinį atlieka daugybė solistų, ir jų repertuaras būna palyginti siauras. Tad paklausiu stačiai: ar nepabosta dainuoti vis tas pačias arijas?
– O ar jums nepabosta kiekvieną dieną kalbėti vis ta pačia lietuvių kalba? Manau, kad nepabosta. Lygiai taip pat man nepabosta atlikti tuos pačius kūrinius. Muzika – akimirkos menas. Daugelio dalykų neįmanoma identiškai atkartoti. Ne veltui yra posakis: dvi rankos niekada nenulipdys dviejų vienodų puodų.
Muzikoje viskas taip trapu. Kasdienis darbas su savo balsu tik suteikia technines galimybes išlikti lanksčiu bet kurioje situacijoje, tačiau akimirkų scenoje sustabdyti negali. Interpretacija visada turi būti gerai surepetuota su keliais nuotaikų atspalviais kūrinio pabaigoje, priklausomai nuo kompozitoriaus pageidavimų natose ir nusistovėjusių atlikimo tradicijų, kurias kartais vis norisi sulaužyti.
Kompozitoriaus teksto ir muzikos pakeisti negaliu, bet galiu pateikti savo interpretaciją – ant natų uždėti tai, ką išjaučiau šiandien. Siekiu, kad kiekvieną kartą muzikos mylėtojai iš koncerto išsineštų kažką nauja arba atrastų naujas to paties seno kūrinio spalvas. Tam taikau taisyklę: jei turiu pakartoti kūrinį, privalau jį atlikti geriau nei iki tol. Juk solistas yra toks geras solistas, koks jo pastarasis pasirodymas.
– Per šį pokalbį prisipažinote, kad operos solistu tapti nesvajojote, o norėjote būti džiazo atlikėju. Be to, turite ir modelio, ir aktoriaus duomenis, net nusifilmavote Bazo Luhrmanno filme „Didysis Getsbis“. Gal buvote susigundęs jėgas išbandyti kokioje nors berniukų pop grupėje ar tapti kažkuo panašiu į Michaelą Buble?
– Patikslinsiu – modelio duomenis turėjau anksčiau. Ir niekada nesvajojau apie berniukų popgrupę. Kai niša užpildyta, klonuoti nesinori. Gerai būti dirigento pozicijoje, bet stovėti chore – jau rizikinga, tai reikalauja ypatingų pastangų, kitaip lengva susiniveliuoti.
Visada norėjau išlikti savimi, išlaikyti savo tembrą ir pažiūrėti, ką galiu vienas, o tik tada įdėti savo spalvų į bendrą paveikslą. Nelaikykite to egoizmu. Visad publikai pasakau: ačiū, kad atėjote, nes be jūsų aš esu niekas. Manęs vis paklausia, kodėl pabėgu iš scenos, kai dar man ploja. Atsakau: sustosiu, kai jau bus paskutinis pasirodymas.
Jei kada nors gyvenime pasakyčiau, kad jau viską žinau ir viską padariau, būčiau miręs. Artistas gali tai pasakyti užsidėjęs kaukę, bet nusiėmęs kaukę, vis tiek žinos, ko jis dar nežino.
– Menininkai, ilgą laiką praleidę svetur ir grįžę į Lietuvą, skundžiasi, kad čia pritrūksta oro. Kokia jūsų patirtis?
– Grįžau į Lietuvą trijų mėnesių atostogoms 2012 m. kovą. Likimas apdovanojo mane, kad sutikau profesorę Sigutę Stonytę ir pas ją įstojau į magistrantūros studijas LMTA. Tikriausiai tai buvo vienintelis dalykas, kuris tuo metu mane įkvėpė dar labiau poliruoti viską, ką turiu.
Tačiau man nėra išdilęs jausmas, kad ne grįžau, o emigravau į Lietuvą. Turiu labai šiltą šeimą ir artimus draugus. Bet laikas taip viską sudėlioja į savo vietas, kad pasijauti turėdamas mažai laiko gyventi praeitimi, reikia žiūrėti į priekį.
Iki šiol nepadariau nei vienos klaidos, dėl kurios gailėčiausi. Viskas buvo sudėliota tarsi pagal Dievo dramaturgiją. Bet atvykęs nuo pat pirmos dienos pajaučiau skirtumą, kad buvimas svetur iš manęs nieko neatėmė, dar tik daugiau pridėjo.
Žinoma, gyvendamas Lietuvoje, kalnų nenugrioviau, bet kartais atsiranda tokios mintys: ar nepradedu sugrįžti ten, kur buvau, ir ne pačia geriausia prasme? Kai manęs klausia, ko Lietuvai trūksta, atsakau, kad žmonės dažniau pakeltų akis į dangų. Juk tarp verkimo ir šypsenos yra labai maža riba.
Kasdienybė veikia. O menininkas turi išlikti jautriu, kad gebėtų scenoje atverti savo dūšią. Tą meną aš prilyginu operacijai be anestetikų, kai tenka save operuoti publikos akivaizdoje. Mano dėstytoja Arax Mansourian yra pastebėjusi: net jei adatėle įsidursi mažąjį pirštelį, tą dieną tai jausi, ir skambesys balse bus jau kitoks. Žmonės į koncertą ateina susidurti su tokiomis emocijomis, kokių patys nedrįsta išreikšti arba neranda savo kasdienybėje ar galbūt kurių ilgisi. Artistas tampa jų sielos veidrodžiu.
– Kai buvote paauglys, galvotoje apie kunigystę, o likęs su muzika, vis tiek Romoje pasirinkote tokias studijas, kur buvo ir teologijos, ir liturgijos studijų. Koks jūsų ryšys su religija dabar?
– Kai manęs paklausia, kokia mano religija, atsakau, kad esu krikštytas katalikas ir to nepamiršau. Bet taip pat tikiu, kad pagrindinis gyvenimo variklis yra meilė. Visas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo yra lydimas to jausmo – meilės Dievui, meilės tėvams, meilės savo gyvenimo partneriui, vaikams, draugams, savo profesijai, gyvūnams, gamtai ir sau. Tai įkvepia, tai padaro mus geresniais, atlaidesniais, stipresniais, produktyvesniais, kuriančiais ir atsparesniais gyvenimo iššūkiams ar sunkumams. Muzika be meilės būtų tik garsų vėrinukas, o gal jos visai nebūtų.
– Yra profesijų, kur labai lengva sugraduoti karjerą pagal užimamas pareigas ar mokslinius laipsnius. Kaip jūs įsivaizduojate savo, kaip operos solisto, viršūnę?
– Nė vienas iš mūsų nėra idealus. Bet ką aš norėčiau pasiekti, tai priartėti prie idealumo kiek įmanoma arčiau, kiek leidžia mano fizinės ir protinės galimybės. Būtų didžiausias pasiekimas, kad kai manęs nebus, būčiau prisimintas ir pagal mane būtų duotas pagrindas siekti kažkam žinių, tobulėti. Čia omeny turiu nebūtinai pedagogo darbą. Kai pagalvojate apie tenorą ir pasaulinio garso atlikėją, nė neabejoju, jog iškart pirmiausia jums kyla asociacijos su Lucciano Pavaročiu. Tai nereiškia, kad to siekiu, bet norėčiau.
Liūdna, kad atsiranda vadinamojo greito maisto poreikis – visur reikia pigaus produkto greitai ir su wow efektu. Aš pradėjau koncentruotis į kokybės siekį, lėtesnį tempą, ieškojimą būdo, kuris sujungtų sąmonę, intelektą bei techniką, ir norėčiau jį pateikti žmonėms taip, kad „suvalgę“, pasakytų, jog nori dar.
Kartą viename Sidnėjaus itališko maisto restorane pavakarieniavęs paprašiau padavėjo, kad šefui nuo manęs perduotų komplimentą su padėka už tokią skanią vakarienę. Atėjo pats šefas, o jo atsakymas buvo toks: „Jūsų geriausia padėka bus, kai grįšite“.
