Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pristatytai operos premjerai sukėlus diskusijų audrą, kalbamės apie priklausomybių vaizdavimą šiame pastatyme. Savo požiūriais dalinosi „Hofmano istorijų“ režisierius F. Grazzini ir klinikinė psichologė, kognityvinės ir elgesio psichoterapijos praktikė Kotryna Mikalauskaitė.
Konfrontacijos ir kraštutinumai
Į mūsų laikus „Hofmano istorijų“ siužetą perkeliančiame pastatyme opera pradedama anoniminių alkoholikų susitikimu, vykstančiu sporto salėje.
„O sporto salė yra tokia simbolinė vieta, kurioje žmonės bando varžytis sugebėjimais, todėl joje patiriama akistata su savomis svajonėmis, demonais ir apsėdimais. Pagalvojau, kad anoniminių alkoholikų susirinkimas – puiki vieta, kur vienas žmogus gali atskleisti savo pasakojimus kitiems.
Visos Hofmano pasakojamos istorijos yra jo konfrontacijos su savo vidiniu „aš“. Jis nėra nei blogietis, nei tuo labiau geras vaikinas, kuriuo verta sekti. Jis tiesiog kenčia nuo savo priklausomybės. Bet daugelis mūsų turime priklausomybių – pavyzdžiui, nuo pinigų, sekso, mobilaus telefono, socialinių medijų ar kitų dalykų“, – tvirtina F.Grazzini.
Psichologė K.Mikalauskaitė atkreipia dėmesį, kad vaizduojant priklausomybes mene labai svarbu nenukrypti į kraštutinumus.
„Pavyzdžiui, vartojimas neretai būna vaizduojamas kaip tam tikra norma, veikėjų kasdienybės dalis. Kai siužetuose regime menininkus, vartojančius pačias įvairiausias medžiagas savo kūrybingumui padidinti, tai sukelia iliuziją, kad be priklausomybės nebūtų ir jų kūrinių.
Egzistuoja ir kitas kraštutinumas, kai priklausomas žmogus vaizduojamas kaip blogio demonas arba į visišką dugną nusiritęs žmogus. Tuomet žiūrovui, kuris galbūt pats kenčia nuo panašių priklausomybių, atrodo, kad tai nieko bendra su juo neturinti istorija. Tuo pačiu atidedamas problemos pripažinimas ir elgesio keitimas.
Tad geriausias sprendimas – vartojimo problemas vaizduoti žmogiškai, atskleidžiant ir geras, ir sudėtingas su tuo susiduriančių žmonių savybes“, – sako K.Mikalauskaitė.
Skirtingi blogio veidai
Jacques‘o Offenbacho opera „Hofmano istorijos“ susideda iš prologo, trijų atskirų istorijų ir epilogo.
„Prologe matome pradedantį gerti Hofmaną, epiloge jis jau galutinai apsvaigęs ir pasidavęs savidestrukcijai. To priežastis – Hofmano meilė Stelai, nes jis bijo, kad mylimoji jį paliks. Ir būtent apie Stelą yra visas pasakojimas.
Stela Hofmanui atrodo kaip moters idealas, nors visos moterys šioje operoje anaiptol nėra idealios. Olimpija – robotas be širdies ir emocijų. Antonija – beatodairiško atsidavimo menui auka. Džuljeta – manipuliacijų meistrė, kuriai nepažįstamas kaltės jausmas. Ir visos trys, suteikdamos menininkui Hofmanui kūrybinio įkvėpimo, iš tiesų telpa vienoje moteryje, kurios vardas – Stela.
Bet „Hofmano istorijose“ veikia dar kelios dešimtys skirtingų personažų, ir tokia jų gausybė režisieriui tampa dėlionę primenančiu galvosūkiu. Visus juos galima suskirstyti į dvi stovyklas: tarnaujančius Mūzai (gėriui) ir paklūstančius Velniui, kuris turi daugybę veidų. Kai kurie iš tų veidų galbūt tėra paties Hofmano vaizduotėje gimusios baimės, bet, šiaip ar taip, kiekvienoje istorijoje sutinkame Velnio prototipą, kaskart keičiantį vardus ir kostiumus, o taip pat – ir savo bendrininkus“, – pastebi skandalingos premjeros režisierius.
Tuo tarpu psichologė aiškina, kad priklausomybes dažniausiai nulemia žmogaus nesugebėjimas sureguliuoti viduje kylančių emocijų.
„Viena svarbiausių bet kurios priklausomybės priežasčių – tai emocijų reguliacijos įgūdžių stoka. Bet koks vartojimas, bet koks kompulsyvus elgesys – lošimas, pornografija, kompiuteriniai žaidimai ir kt. – stengiasi mus atitraukti nuo mūsų tikrųjų patirčių. Labiau nei malonumo ieškojimas žmones motyvuoja dalykai, nuimantys nemalonius jausmus. Todėl didžiausia rizika tapti priklausomiems kyla žmonėms, kuriems sunku suprasti savo kylančias emocijas, o dėl šios priežasties gali būti sunku tinkamai sureaguoti, spręsti situacijas ar keisti aplinkybes, kurios sukelia nemalonius jausmus.
Kai kokia nors medžiaga ar elgesys nuima nemalonumus ir įtampą, smegenys tai labai gerai įsimena. Ir kitą kartą, kai bus susidurta su panašia problema, jos siūlys tą patį „greitą“ sprendimą atsitraukimui nuo vidinių įtampų, nerimo ir depresyvumo. Net jei žmogus supranta, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai kenksminga, mūsų smegenims svarbesnė yra trumpalaikė perspektyva“, – teigia K.Mikalauskaitė.
Kiekvienas turi pasirinkimą
„Jei nori būti įtrauktas pasakojamos istorijos – turi su jos veikėju nors kiek susitapatinti. Aš taipogi pagrindiniu operos personažu bandžiau išreikšti save. Šis personažas ragina pažvelgti į savo obsesijas, įvertinti savo svajones ir idealizavimus.
Operos pabaigoje matome Hofmaną sugniuždytą, desperatiškai verkiantį ant grindų prie viskio butelio. Jis turės pasirinkimą: pasimokyti iš savo skausmingos patirties ir pasikeisti arba likti savo demonų nelaisvėje“, – konstatuoja F.Grazzini.
„Mes visi turime tokio pasirinkimo galimybę, nes kančia – universalus žmogiškas patyrimas, mūsų gyvenimo dalis, su kuria visi susiduriame. Galime pasirinkti, ar kažko iš savo kančios išmokti, ar likti aukos ir pasaulio kaltintojo pozicijoje.
Iš savo terapinio darbo su priklausomybių turinčiais žmonėmis galėčiau pasakyti, kad sąmoningi, reflektuojantys žmonės iš tokios patirties gali pasisemti labai daug. Bet, kaip ir Hofmano atveju, visada lieka klausimas, ką pasirinks pats žmogus: kilti ar grimzti į prarają.
Priklausomybė yra liga, todėl svarbu šiomis temomis kalbėtis jų nestigmatizuojant. Nes žmonės paprastai neskuba kreiptis pagalbos. Mano vyriausiam pacientui buvo 74-veri, kai dėl savo priklausomybės, kuri jo gyvenime jau tris keturis dešimtmečius buvo problema, jis išdrįso kreiptis pirmąkart. Šiuo atveju, kaip ir sporte, galime tvirtinti, kad niekada nevėlu pradėti, bet geriau tai padaryti kuo anksčiau“, – pabrėžia psichologė.
