Vokietijoje naujosios muzikos srovės vėliavnešiais tapo „Big Balls and the Great White Idiot“, „Slime“, Vengrijoje – grupės „VHK“ ir „Aurora“, na, o Lietuvos pankroko istoriją pradėjo rašyti grupė „Mind‘s Disorder“.
Mind‘s Disorder – pankroko pradininkai, savęs tokiais nelaikantys
Pirmoji Lietuvos pankroko grupė – „Mind‘s Disorder“ (kaip patys grupės nariai verčia pavadinimą – „Proto netvarka“), susikūrusi dar 1973 metais, pati to neplanavusi, tapo viena iš pirmųjų pankroko grupių pasaulyje, apie kurią tarptautiniu mastu niekas nieko nežinojo, o ir žinoti negalėjo. Brežnevinė sąstingio epocha, apėmusi visas žmogaus gyvenimo sritis, neleido roko, pankroko, o vėliau ir metalo srovėms išvešėti, tad muzikinis pogrindis negalėjo iškilti į viešumą.
„Disorderiai“ sovietmečiu gyvavo net visą dešimtmetį, – nuo 1973 iki 1983 metų.
„Disorderiai“ sovietmečiu gyvavo ištisą dešimtmetį, – nuo 1973 iki 1983 metų. Grupei išdirbti kartu 10 metų išties buvo ilgas laikotarpis, tuomet daugelis kolektyvų, susikūrusių pogrindinėmis sąlygomis, savo muzikinės veiklos ilgai netęsdavo. Kaip geriausias to pavyzdys – grupė „Sartakovo trio“, kuri muzikiniame pasaulyje išbuvo vos 2 metus, nuo 1968 iki 1970 metų.
Visi keturi grupės nariai: Arvydas Makauskas – Makys, Gediminas Simniškis – Gedson, Gintaras Davalga – Davas, Jaunius Besenas – Jauniukas 1973 metais dar mokėsi tuometinėje Vilniaus 22–oje vidurinėje mokykloje (dabartinė Vilniaus Mikalojaus Daukšos mokykla). Kurdami grupę jie suprato, kad jų muzikinė veikla nebus populiari Sovietų Sąjungos teritorijoje, tad savo kūrybą orientavo į Vakarus.
Apie pasirinktą muzikinį žanrą ir jo atlikimo stilių Arvydas Makauskas – Makys atsiliepia: „Specifinį muzikos skonį nulėmė daugybė naudojamų instrumentų, tembrų ir kitų garso efektų. Jau pirmajame albume „Far from the city“ to paties pavadinimo kompozicijoje buvo suformuoti „Mind‘s Disorder“ estetikos pagrindai – ironiškai saldžios, ausiai malonios melodijos nuosekliai užleidžia vietą tam triukšmo ir pašėlusio ritmo grožiui. Tačiau nežiūrint į unikalų ir ekspresyvų muzikavimą, „Mind‘s Disorder“ buvo daugiau dvasinis, o ne siaurai muzikinis reiškinys. Įprastų muzikos taisyklių nesilaikymas atspindėjo to meto vidinį poreikį išreikšti save protesto, prieš „sutvarkytą“ gyvenimą, forma. Vėliau pasaulyje šis protestas įgijo „punk rock“ formą..... <.....> Apie 1976 metus jau sprogo visas pasaulis, laužydamas nusistovėjusias muzikines taisykles, o „Mind‘s Disorder“ liko kaip lietuviška šio reiškinio pranašystė“.
Įprastų muzikos taisyklių nesilaikymas atspindėjo to meto vidinį poreikį išreikšti save protesto, prieš „sutvarkytą“ gyvenimą, forma.
Per visą grupės gyvavimo dešimtmetį jos narių skaičius nuolat keitėsi: Gediminas Simniškis, Gintaras Davalga, Jaunius Bašėnas, Arvydas Makauskas, Arvydas Reneckis, Almius Mureika, Sonata Mureikaitė, Fakyras, Dainius Dūda, Raimondas Navickas, Arūnas Bunys, Gintautas Abarius. Nepaisant šios kaitos, grupės pagrindas, jos keturi nariai susikūrimo pradžioje išliko iki pat 1983 metų, įnešdami didžiulį įnašą į tuometinę muzikinę padangę.
„Mind‘s Disorder“ palieka stiprų įspūdį savo novatoriškumu, išradingumu, nusiteikimu kurti ne estradinio tipo dainas, o roką kaip maišto formą sovietinės epochos sąlygomis.
Sovietiniais laikais nebuvo tinkamo inventoriaus muzikinei veiklai, jo įsigijimo galimybės buvo ribotos. Tad neretai patiems muzikantams tekdavo reikalingą inventorių susikurpti. Tam dažnai pasitarnaudavo kyšininkavimo sistema, kai už padoraus tauriojo gėrimo butelaitį, pasiūlytą kokio nors teatro, filharmonijos, radijo ar televizijos stoties darbuotojui, būdavo galima įsigyti reikalingų laidų, stygų, kurių niekur kitur įsigyti nebūdavo galimybės. Grupė „Mind‘s Disorder“ visus savo muzikinius instrumentus kurdavosi pati, nes visi keturi pagrindiniai jos nariai buvo su puikiu fizikiniu išsimokslinimu, tad įgytas akademines žinias gana lengvai ir sėkmingai panaudodavo muzikinių prietaisų gamybos sferoje.
Patys grupės nariai savęs nelaiko pankroko pradininkais. Anot jų, tai muzikologų prilipdyta etiketė, tačiau teigia, kad jie buvo „disorderizmo“ (netvarkos) pradininkai. Skirtingai nei Vakarų pankai, jie savęs nelaikė politiniais maištininkais ar juolab disidentais (kaip pavyzdys, VDR pankrokas buvo disidentinė srovė Rytų Vokietijoje ir turėjo politinį atspalvį). Tuo metu, jų nuomone, dar niekas nesitikėjo Lietuvos nepriklausomybės, tad apie politinius tekstus nėra prasmės kalbėti. Pankrokas jiems buvo tiesiog priemonė šokiruoti estradinės muzikos gerbėjus bei geriau išreikšti save.
Išskirtiniu dalyku šios grupės repertuare galima laikyti faktą, jog buvo dainuojama ne lietuvių, o anglų kalba.
Išskirtiniu dalyku šios grupės repertuare galima laikyti faktą, kad buvo dainuojama ne lietuvių, o anglų kalba. Taip pasielgta dėl to, kad lietuvių kalba sunkiai rimuojasi ir nėra tinkama pankrokui, o rusų kalbos atsisakyta dėl paprastos priežasties: „Svarbiausia, kad ne rusiškai! “
Per visą savo gyvavimo dešimtetį grupė išleido 20 albumų. 1973 metais: „Far from the City“ ir „Super music for mankind“. 1974 metais: „From the Fishes live“, „Electric Castle‘s War“ (pastarajame buvo naudojami sumiksuoti Kremliaus suvažiavimų rūmuose aidintys plojimai ), „The Comsomoles“ (dėl šio albumo buvo sulaukta nemalonės iš saugumiečių, nes pavadinimas pasirodė politiškai nekorektiškas), 1975 metais: „Funeral concert music opera“ (pirmoji jų roko opera, kurios taip ir nepastatė, tik liko užfiksuota įrašuose), „Mind‘s In order“, „No atomic war (More children)“ (jame minimas raginimas nestatyti NATO, gimdyti daugiau vaikų. Užsimenama apie Hitlerį, Antrojo pasaulinio karo sprogdinimus Nagasakyje), 1976 metais: „Paraphrases“, „Subversion“, 1977 metais: „Dinamit“, „Keep Us in Your memory“. 1978 metais: „Baltoji karštligė (Acoustic)“, 1980 metais išleisti net 4 diskai: „A sad sad disc“, „Reconsilation“, „For horse is clear“ ir „Psicholaxitive“, 1981 metais: „Hijacking“ ir „The Logical Marvel (Acoustic)“, na, ir paskutinis diskas, išleistas 1983 metais: „Genitoalgia (Hysterica)“.
Albumų leidimas buvo periodiškas, tęstinis darbas, kuris tęsėsi ištisą dešimtmetį. Dainų tekstuose galima įžvelgti tų laikų nuotaikas, aktualijas. Pavyzdžiui, minimos 1980 metų Maskvos olimpinės žaidynės, kai Rusijos legendinis sunkiasvoris V.Aleksejevas nelaimėjo aukso medalio; pašiepiamas deficitas dainomis apie emaliuotus puodus.
Visi įrašai vyko ne specialiose muzikinei veiklai pritaikytose patalpose, bet garažuose ir butuose, pasitelkiant juostinį magnetofoną.
Dainų žodžių autoriumi, dažniausiai būdavo Arvydas Makauskas – Makys, tačiau kurdavo ir kiti grupės nariai, tad dainų tekstų autorystė priklauso „Mind‘s Disorder“.
Dabar keturių pagrindinių disorderių keliai pasisukę įvairiausiomis kryptimis, tačiau du nariai: Arvydas Makauskas – Makys ir Gediminas Simniškis – Gedson savo muzikinę veiklą tęsia grupėje „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (I.V.T.K.Y.G.Y.G.), pasilikdami sau netradicinės muzikos pionierių statusą net ir laisvoje Lietuvoje.
Pirmieji pankai - „Sa-Sa“?
„Disorderiams“ besitraukiant, Vilniuje 1982 metais susikūrė ilgai gyvavusi kita pankroko grupė „Sa-Sa“, kuri, kai kurių muzikos tyrinėtojų, kaip pavyzdžiui, Mindaugo Peleckio monografijoje „Lietuvos rokas. Ištakos ir raida“ (2011), yra laikoma pirmąja šio žanro grupe.
Skirtingai nei „Mind‘s Disoreder“, jie laikė save pankroko grupe.
„Sa-Sa“ išskirtinumas buvo jos greitas skambesys, nihilistiniai, depresyvūs dainų tekstai, dažnai išreikšti lozungo forma. Skirtingai nei „Mind‘s Disoreder“, jie laikė save pankroko grupe. Tiesa, šios grupės lyderis Nerijus Rėza, žinomas Ahlyj pseudonimu, oficialiems KGB pareigūnams aiškindavo, jog tai ne pankrokas. Skirtingai nei vėlesnieji pankai, grupės nariai neturėjo skiauterių, tik išskustus smilkinius. Pats „Sa-Sa“ lyderis yra sakęs: „Visiems buvo patogu manyti, kad tai ne pankrokas, o humoristinė agitbrigada“.
Grupė išsilaikė iki 1990 metų, o savo veiklos įspaudą paliko 1994 metais išleisdami kasetę „Paskutinės dainos“. Kai kurių dainų tekstų ištraukos: „Geras gyvenimas (baigėsi)“ („Mes patologiškai linksmi ir pesimizmas pralaimės, visi mes esame vieni, seni ir visiškai nuogi, visiškai nuogi, visiškai nuogi-i“), „Fantazija“ („Visi keliai tau atviri, tačiau geriausio išsirinkti negali, nes jo nėra, visi labai geri“).
Lietuvos pankroko aukso amžius – pankų tėvas Nėrius Pečiūra – Atsuktuvas
Lietuvos pankų tėvu vadinamas N.Pečiūra įnešė didžiulį indėlį į Lietuvos pankroko sceną. Jo iniciatyva buvo pradėtas leisti fanzinas „Mūsų ašigalyje“, kurio skaitytojų ratą sudarė ne vien tik pankai, ieškoję alternatyvos sovietinės propagandos pripildytiems oficiozams. Jo organizuoti pankroko festivaliai iškėlė iš pogrindžio niekam nežinomas grupes.
Jo organizuoti pankroko festivaliai iškėlė iš pogrindžio niekam nežinomas grupes.
Anot N.Pečiūros, negalima manyti, kad sovietinės Lietuvos laikais egzistavusi pankų subkultūra buvo vieninga. Ji turėjo kelias kryptis, tokias kaip: „pankai pacifistai, pankai anarchistai, gotikiniai pankai, pankai girtuokliai, pankai estetai“. Pastarajai grupei save priskyrė ir Lietuvos pankų tėvas. Lietuvos pankų „biblijoje“ (kuri pasirodė jau nepriklausomos Lietuvos laikais), N.Pečiūra, nuolatos pabrėžė kontrkultūros, pankiškos ideologijos, išvaizdos svarbą: „Kai aš einu Vilniaus senamiesčiu, visuomenei demonstruoju, kad čia – Vakarai. Aš gyvenu kitaip. Praeiviai turi suprasti, kad ir jie gali gyventi kaip nori, nepaisydami jokių nurodymų iš viršaus.“
Lietuvos Atgimimo laikotarpiu, 1988 metais susikūrusiai grupei „Už Tėvynę“ (savotišku placdarmu buvo 1986-1987 metais gyvavęs pankroko kolektyvas „WC“, kurio branduolį sudarė dvi Lietuvos pankų legendos Atsuktuvas – Nėrius Pečiūra ir Varveklis – Vykintas Darius Šimanskas. Šis pseudonimas apipintas ne viena istorija, ne vienu nuotykiu, kurie iš lūpų į lūpas buvo perduodami ne tik socialistinės sistemos laikais, bet ir po 1990-ųjų. Vien ko verta „WC“ išsiskyrimo istorija (anot N.Pečiūros: „1987 metų pabaigoje paveikti pilnaties apsipykome, be reikalo apsistumdėme ir išsiskyrėme“) aprašyta pankų tėvo knygoje „Aš ir Atsuktuvas“, kai Varveklis pasidirbo svastiką, prisiuvo ją ant paklodės ir it vėliavą iškėlė lange. "Žygdarbis" buvo įvertintas greitai, jau kitą rytą į duris beldėsi KGB atstovai. Na, o ką dar reiškia pradėtas Vilniaus pankų karas su rusų hipiais, kurio netiesioginiu organizatoriumi tapo Varveklis po to, kai rusų hipių grupelė, apsistojusi jo bute, išsinešė kai kurių grupių plokšteles.
„WC“ neretai yra laikoma pirmąja lietuviško pankroko grupe, kurios beveik legalus krikštas įvyko 1986 metais „Anties“ kalėdiniame koncerte, Žirmūnuose. Paradoksalu, tačiau visa savo esybe priešiškumą sovietinei sistemai įkūnijantis kolektyvas debiutavo Vidaus reikalų ministerijos rūmuose. Tiesa, prieš tai buvo koncertas netoli sostinės buvusiame vienkiemyje, kuris ganėtinai vaizdžiai ir išsamiai įamžintas ne tik N.Pečiūros knygoje „Aš ir Atsuktuvas“, bet ir Dovydo Bluvšteino išleistuose vaizdo įrašuose.
Žymiausios „WC“ dainos, kurias be vargo gali įvardinti visi, kada nors domėjęsi šia grupe, būtų „Aš nuplikau nuo peroksido“ bei „Pilnas miestas narkomanų“. 2016 metais pastarajai dainai sukako 30 metų ir ji buvo prikelta naujam gyvenimui, o rugpjūčio pabaigoje Vilniaus muzikos klube „Metro“ vykusiame N.Pečiūros koncerte „Pilnas miestas narkomanų“ buvo atlikta drauge su iš Londono grįžusiu Varvekliu.
1988 metų pradžioje susikūrusios grupės „Už Tėvynę“ sudėtį sudarė: Rolandas Gaušys – mušamieji, Vytautas Kubilius bosinė gitara, Nėrius Pečiūra – Atsuktuvus – vokalas, gitara. Tai neabejotinai viena žinomiausių Lietuvos pankroko grupių. Ji vos per kelias gyvavimo mėnesius sulaukė nemažos sėkmės, kuri retai lietuviškojo pankroko atstovei buvo pasiekiama. „Už Tėvynę“ kartu su kitomis žymiomis „dainuojančios revoliucijos“ grupėmis du metus iš eilės (1988 ir 1989 metais) keliavo po Lietuvą ir Roko maršų dėka supažindino atokesnių, toliau nuo pankroko centrų nutolusių gyvenviečių žmones su pankroko muzika.
Būta ir neigiamų atsiliepimų, prastų recenzijų spaudoje (N. Pečiūrai suteiktas „peroksidinio viščiuko“ titulas), tačiau tai nesutrukdė grupei tapti visuotinai žinomai ir pripažintai.
Grupės vokalistas N.Pečiūra buvo tikras pankas su visa tam priklausančia atributika (nosyje auskaras, plaukai ryškiai peroksidiniai, aibė žiogelių, skiauterė, daug grandinių ir pan.)
„Už Tėvynę“ buvo ryški grupė visų pirma vien dėl sceninio įvaizdžio. Grupės vokalistas N.Pečiūra buvo tikras pankas su visa tam priklausančia atributika (nosyje auskaras, plaukai ryškiai peroksidiniai, aibė žiogelių, skiauterė, daug grandinių ir pan.), o visi grupės nariai scenoje elgėsi itin laisvai ir drąsiai. Dvi žinomiausios šios grupės dainos yra „Puota“ („O dūmų atšvaistėj pasaulis kaip keras,/ Kopūstai ir dešros jurginų spalvos./ Ir akys, dvi akys lietuviškai geros,/ Kaip gyvos mums šypsos iš kiaulės galvos.“) ir „Širdim į ateitį“ („Šiandien glasnost, daug kas galima/ Kalbom į ateitį, širdim į Staliną“).
1989-aisiais metais žurnale „Jaunimo gretos“ pasirodė nedidelės apimties straipsnis apie grupę „Už Tėvynę“, kuriame grupė įvardinta kaip Lietuvos pankroko revoliucionierė, nepabijojusi reakcingų ir politizuotų tekstų, pats N. Pečiūra apie visa tai atsiliepia: „Išaugome, nors kiek ir pavėluotai, punk kultūros įtakojami. Nesukliudė nei geležinė uždanga, nei primygtinai brukama sovietinė fasadinė kultūra.“
1989-ųjų metų rudenį Vilniaus universiteto Alumnato kieme vykęs pankų „Vilnius Underground – 89“ neapsiėjo be N.Pečiūros organizavimo. Tai jau buvo trečias, tęstinis festivalis (prieš tai vyko „Punk popietė – 87“ ir „Vilnius Punk – 88“). Atsuktuvas pabrėžė minėtųjų festivalių svarbą jaunosioms, dar nespėjusioms gerai įsitvirtinti Lietuvos pankroko grupėms: „Pankų muzika, kaip ir filosofija, prieinama ne visiems, ji nekomercinė. Festivalio tikslas – padėti jaunoms, besikuriančiomis grupėms – „gatvės muzikantams“.
Jei grupė „Mind‘s Disorder“ buvo pirmoji pankroko („netvarkos“) pradininkė, tai grupę „Už Tėvynę“ būtų galima įvardinti kaip pankroko populiarintoją, kurios dėka Lietuvoje šis žarnas tapo itin populiarus ir mėgstamas.
Pankus laikė bedarbiais, fašistais, narkomanais, ištvirkėliais, dykinėtojais, neišprususiais, o jų įvaizdį įvardijo kaip pasityčiojimą iš „normalių“ žmonių.
Vertinimas to meto žiniasklaidoje
Pankroko muzika, atsiradusi 8-ojo dešimtmečio pradžioje, ir visas judėjimas buvo nužvelgtas ganėtinai plačiai Sovietinės Lietuvos žurnaluose, tačiau tik su neigiamu aspektu. Pankus laikė bedarbiais, fašistais, narkomanais, ištvirkėliais, dykinėtojais, neišprususiais, o jų įvaizdį įvardijo kaip pasityčiojimą iš „normalių“ žmonių. Reikia pabrėžti, jog „Nemunas“ sovietiniu laikotarpiu buvęs vienas iš liberaliausių leidinių, tad ne taip neigiamai atsiliepdavo apie pankus, skirtingai nei žurnalas „Moksleivis“. Pastarasis leidinys šiek tiek pavėlavo juos apžvelgti (galbūt norėdamas „apsaugoti“ tarybinio jaunimo ateities kartas, kad nesektų Vakarų dykinėtojų pėdomis).
„Nemunas“ pirmą kartą pankus spėjo paminėti 1978-ųjų metų šeštajame numeryje: „Nauja popmuzikos banga – riksmas: jaunimo generacijos, neturinčios ateities. Ši banga prasidėjo Anglijoje, o dabar užplūdo net ir tvarkingą, biurgerišką Vakarų Vokietiją. Naujosios muzikos ansambliai vadinasi „Dvokiantis žaisliukas“, „Smaugliai“, „Prakeiktieji“ – Jų plokšteles leidžia nedidelė įrašų firma, pasikrikštijus „Lavonais“. Tai – PUNK ROKAS, socialinis reiškinys, apėmęs nemažą dalį Vakarų jaunimo, neturintis nieko bendro su muzika“ .
Žurnale „Moksleivis“ pirmąjį kartą pankrokas ir visas su juo ateinantis judėjimas (tame tarpe ir jo pavojais) buvo užfiksuotas 1983-aisiais metais vasario mėnesio leidinyje, kuriame jie įvardinti vien neigiamais epitetais: „Taigi pankai. Spjūvis padoriai apsirengusiems, etiketo besilaikantiems miesčionims ir tikriems dvasios aristokratams. Maištas prieš jų mokytumą, išprusimą, tariamą ar ir tikrą garbingumą. Spjūvis, protestas visam pasauliui su jo aukštai sėdinčiųjų gražiais pažadais, su žemiausiai esančių nedarbu ir tamsumu, su jo muziejais ir nešvarių sandėrių, narkomanų landynėmis, su jo bažnyčiomis ir viešnamiais. Jie pankai. Kas juos matė, gali patvirtinti, kad aiškinamasis anglų kalbos žodynas nemeluoja. Tai šiukšlės, pūzrai, puvėsiai. Tai padugnės, niekam tikęs daiktas. Visas šias prasmes pankai stengiasi pateisinti savo elgesiu, išvaizda.“
Nepaisant neigiamų straipsnių apie pankus, dar tais pačiais metais žurnalo „Moksleivis“ septintajame numeryje pasirodė skaitytojų teigiamos nuomonės apie juos, ne tik prieštaraujančios prieš tai buvusiam straipsniui, bet ir su prašymais pateikti daugiau kiek įmanoma objektyviškesnės informacijos apie populiariausias ir ryškiausiais Vakarų pasaulio pankroko grupes. Vilniečio A. V. nuomone, pankai esą protestuoja prieš civilizaciją, bet ne prieš taiką. Išėjimas į sceną su esesininko uniforma dar nereiškia, kad pankai neofašistai. Panašių minčių yra ir vilniečio R M. laiške: „Pankų judėjimas ne tik ne profašistinis, bet ir aiškiai nukreiptas už taiką ir prieš rasizmą. Juk ne veltui žodis „pankai“ ir pacifistų ženklas tapo savotiškais sinonimais.“
Nepaisant to, jog būtent šiame numeryje skaitytojų laiškai buvo publikuojami su palankiais pankroko ir pankų atsiliepimais, tačiau tame pačiame straipsnyje, nors ir kitame puslapyje, buvo dar kartą paminėta autoriaus, Mariaus Kievinio, pozicija: „Pankroko grupių įsiamžinimas roko muzikos kultūroje aiškus, pankų stilius nedings be jokio pėdsako. Kartais net patys prasčiausi eksperimentai duoda impulsą atsinaujinimui, tolesniam tobulinimui. Kartais svarbu pamatyti, suvokti ir tai, kaip nereikia daryti. Taip yra apskritai gyvenime, taip ir muzikoje. Čia irgi visko būta, visko dar ir bus: tarp muzikos garsų galėjai išgirsti ir pjūklo džeržgimą, ir gaidžių giedojimą, buvo siekimų išreikšti muziką ir didžiausiomis pauzėmis, tyla. O kalbant apie pankų (pabrėžiame: PANKŲ, o ne išaugusių iš pankų kelnių) muziką, ne vieną mūsų paauglį suagituoja net ne pati muzika, o tai, kas su ja susiję – skandalinga jos kūrėjų ir atlikėjų šlovė, maištavimas prieš visus ir viską, spjūvis į bet kokį padorumą. Nežinodamas, jog tai pankų muzika, kitas į ją net neatkreiptų dėmesio. Gyvenimo išmintis moko: nereikia visa galva pulti į madų srovę, ypač į kraštutinę. Ji praeina, ateina kita. Nereikia nė pranašo, kad suvoktum, jog vieną dieną žmonės išsiilgs geros, tylios, melodingos muzikos: diskotekos su savo baisiais decibelais, akių pjovimu pusiau tamsa ar rėžiančiomis žaibuojančiomis spalvomis irgi neamžinomis. Ir, ko gero, net liaudies dainos, savitos, nacionalios, pasiilgęs, išsiilgs. Ar bus dar gyva kieno nors atminty ta mūsų sava melodija, muzika? Negi tik archyvų atmintyje? Tai ir visa byla. Kaip pastebėjote, rašinys ne švelniausio tono. Yra dalykų, apie kuriuos kalbant ne visada sekasi viską gludinti, glostyti. Ypač tada, kai kas nors sakosi laikąs save panku, pats nežinodamas, ką tai reiškia“ .
Nors ir sovietinė sistema turėjo stiprų kontrolės mechanizmą, įvairias koncertines peržiūras, „operatyvius ir teisingus“ milicijos pareigūnus, taikiusi netgi ir represines priemones (psichiatrines ligonines), tačiau tai nesustabdė roko grupių noro kurti. Ypatingai tai pastebima jau valdant Michailui Gorbačiovui, kai valdžia oficialiai nors ir nepritarė, tačiau toleravo to meto roko grupes, kurios tuo pasinaudodavo ir per savo kūrybą (dainų tekstus, pasirodymus) skiepijo klausytojams laisvės ir nepriklausomybės idealus, kuriais netgi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pradėjo naudotis. Tai geriausiai paliudija „Roko maršų“ fenomenas, kurio metu vis drąsiau buvo imta kalbėti apie sovietinę okupaciją, ilgus metus tylėtus faktus iš Ribentropo – Molotovo pakto, tremtis ir kitus totalitarinio režimo nutylėtus istorinius nusikaltimus, apie kuriuos nebuvo diskutuota daugiau kaip keturiasdešimt metų.
Galima teigti, kad rokas (o kartu ir pankrokas) savo laisvės ir maištavimo idėjomis tapo vienu iš veiksnių skatinusių lietuvius nepasiduoti ir priešintis nusistovėjusiai ne tik kultūrinei (kaip buvo pirmuoju roko laikotarpiu, dar valdant L.Brežnevui), bet dabar jau ir politinei santvarkai, atvedusiai Lietuvą prie nepriklausomos valstybės atgavimo.
