– Savo karjerą pradėjote kaip muzikantas, tik vėliau tapote dirigentu. Atrodytų, kad tai nėra pats tradiciškiausias kelias. Kaip šiandien žvelgiate į savo karjeros pradžią?
– Kaip ir viskas gyvenime, šis kelias turėjo ir pliusų, ir minusų. Tuo metu Šveicarijoje nebuvo tikrų dirigavimo studijų. Man pasisekė, kad pavyko gauti darbą ir amato paslapčių išmokti praktiniu keliu – vykau į meistriškumo dirbtuves, vasaros stovyklas ir pan.
Žvelgdamas atgal galiu pasakyti, jog man itin trūko grojimo fortepijonu patirties, natų skaitymo iš lapo įgūdžių. Kita vertus, negali padaryti klaidų, jei apie jų egzistavimą nežinai – tiesiog judi į priekį. Tai visai kitoks požiūris į dirigavimą, viską turėjau išmokti bandydamas praktiškai. Sunkiai dirbau. Buvo nelengva, nes tuo metu jau buvau įgijęs profesiją. Dariau klaidas ir iš jų mokiausi. Tačiau ši patirtis man padeda geriau suprasti, ko reikia studentams.
Mano tikslas – sukurti atmosferą, kurioje, besikeičiant įvairiais požiūriais, kiekvieno studento pozicija jam pačiam taptų vis aiškesnė. Vadinu tai stipriu vidiniu balsu. Noriu padėti studentams jį rasti.
– Vilniuje vedate meistriškumo dirbtuves, esate pripažintas pedagogas. Kaip pradėjote mokyti diriguoti kitus?
– Kaip dalyvis lankiausi vienose meistriškumo dirbtuvėse, ten daug išmokau. Vėliau sulaukiau kvietimo prisijungti prie dirbtuvių kaip asistentas, nes jų organizatoriai pastebėjo, kad greit perpratau sistemą. Ilgainiui tapau mokytoju dirbtuvėse, o apie mane kažkaip sužinojo Ciuricho menų universitete ir paskyrė profesoriumi. Visa tai nutiko atsitiktinai.
– Papasakokite apie savo kaip dėstytojo metodus ir filosofiją.
– Visad bandau į kiekvieną studentą žiūrėti kaip į individualybę. Kiekvienas jų turi kitokį charakterį, kitokį kūną. Nedėstau, jog batutą turi laikyti būtinai taip, o ne kitaip, kad šis perėjimas turi būti atliekamas taip ir tik taip, kaip rodau aš. Studentams suteikiu daug laisvės eksperimentavimui, savojo kelio paieškoms.
Mes daug kalbamės. Ne tik aš su studentais, bet ir studentai tarpusavyje. Tikiu, jog tai padeda studentams mokytis vieniems iš kitų ir taip įžvelgti, kuo kiekvienas jų yra ypatingas. Mano tikslas – sukurti atmosferą, kurioje, besikeičiant įvairiais požiūriais, kiekvieno studento pozicija jam pačiam taptų vis aiškesnė. Vadinu tai stipriu vidiniu balsu. Noriu padėti studentams jį rasti.
Kartais pateikiu pastabas apie dirigavimo techniką, bet dirigavimas sietinas ne tik su technika, kuri, žinoma, yra svarbi, bet ir su energija, muzikiniu supratimu, komunikacija. Vis dėlto dirigavimo technikai mano dėstyme neskiriama daugiausia dėmesio.
– Ar jūsų paties požiūris į dirigavimą pasikeitė pradėjus dirbti pedagoginį darbą?
– Tikrai taip. Mano studentai mokosi iš manęs, aš – iš jų. Po visų intensyvių kursų, kai keturias ar penkias dienas dirbame kartu, dalyvių paprašau įvardinti du dalykus, kuriuos išmoko dirbtuvių metu. Žinoma, studentai tuomet klausia, ko išmokau aš pats. Bet tai tiesa, jau seniai supratau, kad iš šio darbo gaunu labai daug.
– Kokie įgūdžiai, kokios asmeninės savybės yra būtinos dirigentui?
– Visų pirma, žmogus turi turėti muzikinį pojūtį. Taip pat svarbu, kad žmogus norėtų komunikuoti su kitais. Galiausiai, ir tai apibūdinti sunkiausia, reikia turėti talentą, kurį kartais vadinu „gebėjimu liesti garsą“. Gali būti labai geras muzikantas, bet tavo rankų judesiai prieš orkestrą paprasčiausiai neveiks, o muzikinė idėja neišsiskleis judesiu. Gebėti muzikines mintis grupei žmonių išreikšti gestais – tam jau reikia talento.
Jei palaistai augalą ir jis pražysta, negalvoji, kad jį sukūrei. Augalas jau buvo ir jis pats augo. Tik esi laimingas galėjęs jį palieti.
– Mirga Gražinytė-Tyla taip pat mokėsi pas jus. Kokią prisimenate ją kaip studentę?
– Mirga puikiai geba sukurti ryšį su muzikantais. Ji pati buvo ir yra puiki muzikė. Mirgos muzikinė vaizduotė be galo turtinga, ji visad turėdavo begalę idėjų, tad stengiausi jai padėti jas visas sukoncentruoti į tai, kas svarbiausia. Yra vokiškas posakis: „Alles Große ist einfach“. Tai, kas didinga, yra paprasta. Apie tai dažnai kalbėdavome su Mirga – jos galvoje nuolat rasdavosi įvairiausių idėjų, kurios viena kitai kartais imdavo trukdyti.
– Ar didžiuojatės, matydamas savo studentus, darančius tarptautinę karjerą?
– Žinoma, labai džiaugiuosi, kad jiems sekasi. Bet kalbant apie tokias istorijas kaip Mirgos, nesijaučiu labai prisidėjęs. Šie žmonės yra tokie talentingi, jog tu, kaip mokytojas, tik palydi juos jų keliu. Jei palaistai augalą ir jis pražysta, negalvoji, kad jį sukūrei. Augalas jau buvo ir jis pats augo. Tik esi laimingas galėjęs jį palieti.
– Kaip atrodo meistriškumo dirbtuvės Vilniuje?
– Tai įprastos intensyvios kūrybinės dirbtuvės, kurių metu studentai diriguoja kasdien. Štai pirmadienį turėjome pirmąją repeticiją, po jos studentai peržiūrėjo vaizdo įrašą. Su kiekvienu individualiai aptariu jų darbą, kas gali būti taisytina.
Stebiu, kartais įsikišu, pateikdamas pasiūlymą, bet visų svarbiausia, kad studentai jaustųsi užtikrinti savo kaip dirigento pozicija. Nenoriu pernelyg kištis ir piršti savo minčių. Priešingai, studentas turi jaustis ir būti atsakingas už tai, ką daro.
