J.Juzeliūnas (1916–2001) nugyveno ilgą ir aktyvų gyvenimą. Nors minime jo 100-metį, tačiau tarp mūsų jo nėra tik 15 metų. Tai gana trumpas laikas – kultūrinės bendruomenės atminty dar stipriai išsilaikę tiek konsoliduoti vertinimų stereotipai, tiek asmeniniai patyrimai ir įspūdžiai. Kita vertus, 15 metų – jau šiokia tokia laiko perspektyva, iš kurios lengviau aprėpti kūrėjo kelio visumą.
Metų pradžioje pasirodė ketvirtį amžiaus brandinta, monumentali šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo (1932–2016) monografija, nušvietusi J.Juzeliūno gyvenimą ir kūrybą, paryškinusi menkiau žinotus dalykus, tuo pakoreguodama pokario dešimtmečių lietuvių muzikos istoriją ir griaudama kai kurias jos klišes. Būta šiemet ir kitokio pobūdžio renginių – konferencijų, koncertų, o vienas paskutinių metų akcentų – Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta originaliai sumanyta hibridinė meno ir mokslo paroda „Juzeliūno kabinetas“.
„Reikėjo ką nors daryti, kad kompozitoriaus minėjimas nebūtų dar vienos valstybinės laidotuvės“, – atidarant parodą sakė jos kuratorius, kompozitorius, J.Juzeliūno mokinys Šarūnas Nakas.
Gruodžio 10-ąją Vilniaus kongresų rūmuose rengiama J.Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjera irgi žada gyvybingą liūdna lemtimi pagarsėjusio kūrinio interpretaciją. Jei ši opera būtų pastatyta tuomet, kai buvo sukurta, ji neabejotinai būtų padariusi įtaką tolesnei operos žanro raidai Lietuvoje.
1966 m. kompozitorius perskaitė tuo metu lietuvių kalba ką tik išleistą šveicarų rašytojo Friedricho Dürrenmatto (1921–1990) apsakymą „Avarija“, parašytą dešimtmečiu anksčiau. Tai buvo politinio atšilimo laikas po Stalino represijų epochos, kai būta vilčių dėl modernesnio ir demokratiškesnio gyvenimo. Pro „geležinę uždangą“ kad ir labai šykščiai, bet jau prasiskverbdavo laisvojo pasaulio kultūros spindulėliai.
Šiandien galima tik spėlioti, kuo sovietinių ideologų malonę pelnė ekstravagantiški, psichologizuoti F.Dürrenmatto tekstai – apsakymai, detektyvai, pjesės. Maža to, rašytojas garsėjo šmaikščiais, rafinuotais ar net šokiruojančiais aforizmais, kaip antai „pasaulis – blogas, bet ne beviltiškas. Jis beviltiškas tik tuomet, jei žvelgi į jį idealisto žvilgsniu“; „humoras – išminties kaukė“; „emocijoms ne vieta versle, nebent darai iš jų verslą“; „valstybė visada linkusi vadintis tėvyne, kai pasirengusi žudyti“; „skirtumas tarp žmonių ir laukinių gyvūnų tik toks, kad žmonės prieš žudydami meldžiasi“; „labiausiai budrus būk dėl tėvynės. Niekas kitas nėra taip linkęs į žudymą, kaip tėvynė“.
Rašytojo pažiūras ypač nulėmė Antrojo pasaulinio karo pamokos. Sovietinei cenzūrai, matyt, pasirodė tinkamas F.Dürrenmatto humanizmas, pacifizmas ir vartotojiškumo kritika, ką buvo galima išnaudoti propagandai apie „supuvusius Vakarus“. Tačiau inteligentija šiuose tekstuose įžvelgė daugiau ir giliau. J.Juzeliūną „Avarija“ taip įtraukė, kad jis iškart sumanė rašyti operą. „F.Dürrenmatto apsakyme vyksta savotiškas žaidimas: žaidimas su sąžine, su gyvenimu, su žmonėmis.
Atsakomybės jausmas čia įgauna gilesnę prasmę: žmogus tarsi žaidžia su savo esybe, su pačia gyvenimo esme. Štai kodėl, sumanęs rašyti šią operą, aš ją pavadinau „Žaidimu“,“ – teigė kompozitorius, apsiėmęs pats rašyti libretą, mat turėjo liūdnos patirties bendradarbiaudamas su anksčiau rašytų operų libretistais.
Nereikia lakios vaizduotės, kad suprastume, kaip prieš pusšimtį metų ši moralės ir sąžinės drama, apipinta paradokso ir absurdo elementais, pataikė į sovietinės inteligentijos nuotaikas.
Pagrindinis operos veikėjas – turtingas komersantas Alfredas Trapsas – kelyje sugedus automobiliui pasiprašo nakvynės pakeleivingo miestelio nusenusio teisėjo namuose. Susirinkę šeimininko bičiuliai – taip pat kadaise buvę juristai – leidžia laiką nagrinėdami senas bylas.
Į jų žaidimą įsitraukia A.Trapsas, prisiimdamas kaltinamojo vaidmenį. Bežaidžiant teismus A.Trapsas įsisąmonina praeities kaltę, kai jis privedė iki mirties savo šefą. Seniesiems teisėjams juokais paskelbus mirties nuosprendį, A.Trapsas iš tikrųjų nusižudo.
Nereikia lakios vaizduotės, kad suprastume, kaip prieš pusšimtį metų ši moralės ir sąžinės drama, apipinta paradokso ir absurdo elementais, pataikė į sovietinės inteligentijos nuotaikas. Juk jai nuolat reikėjo laviruoti dialoge su sąžine paradoksų ir absurdo epochoje.
J.Juzeliūnas sukūrė efektingą muziką su personažus ir situacijas charakterizuojančiomis temomis ir orkestro instrumentų tembrais. Ekspresyvi muzikos plėtotė artima Leošo Janáčeko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operoms, kurių muzikos kalbos šviežumas ir emocijų karštis Rytų Europoje buvo novatoriškumo etalonas, tuo tarpu efektingi medinių pučiamųjų „pliūpsniai“, ritmų šėlsmas ataidėjo iš Igorio Stravinskio partitūrų. Negana to, kompozitorius rėmėsi tuomet Lietuvoje dar tik vos atėjusios į madą dvylikos tonų sistemos dodekafonijos principais. Kitaip tariant, „Žaidimas“ – savalaikis meno kūrinys tiek literatūriniu, tiek muzikiniu požiūriu. Per pusšimtį metų jis neįgavo naftalino kvapo, kuo buvo galima įsitikinti per premjerą… 2007 metais!
Taip, čia jokia klaida, „Žaidimą“ ištiko panašus kaip ir J.Juzeliūno ankstesnės operos „Sukilėliai“ (1957, pagal V.Mylokaičio-Putino romaną) likimas. Tik „Sukilėlius“ jau premjeros išvakarėse užgniaužė cenzūra, o „Žaidimas“ pateko į teatralų intrigas. Kai kuriems ano laiko dainininkams pasirodė nepatogios vokalinės partijos, jie reikalavo pataisymų, o įskaudintas kompozitorius nesileido į kompromisus. Veikalu buvo susidomėjęs ir sutikęs jį statyti režisierius Juozas Miltinis, tačiau vėliau to kategoriškai atsisakė, kaip buvo spėjama, dėl nepasitikėjimo savo jėgomis muzikiniame teatre. J.Miltinis operų nebuvo statęs ir, matyt, pabūgo rizikuoti. O gal būta ir kitų dingsčių. Keletą metų „Žaidimas“ pasirodydavo Valstybinio operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) planuose, tačiau tai dėl vienokių, tai dėl kitokių priežasčių jis taip ir nepateko į sceną.
Prieš dešimt metų minint J.Juzeliūno 90-metį, Lietuvos kompozitorių sąjunga atgaivino idėją pastatyti „Žaidimą“. Tačiau nei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, nei Kauno muzikinio teatro, nei Nacionalinės filharmonijos vadovai nesiryžo baimindamiesi, kad veikalas neturės pasisekimo. Tačiau nutiko kitaip. Pastatyti operą apsiėmė Gintaras Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
Dėl laiko ir lėšų stygiaus buvo apsiribota pusiau sceniniu pastatymu, minimalia scenografija, jaunais, karjerą pradedančiais solistais, kameriniu choru „Brevis“ ir vieninteliu spektakliu Vilniaus kongresų rūmuose. Ir tai suveikė! Tą vakarą publika tapo efektingo muzikinio-psichologinio detektyvo, net tragifarso stebėtoja. Tai buvo tikras muzikinis teatras, kai visi jo komponentai – muzika, siužetas ir vaidyba – tarnauja bendram tikslui!
Šiemet J.Juzeliūno 100-mečio proga „Žaidimas“ grįžta į Vilniaus kongresų rūmus jau ambicingesnio spektaklio pavidalu. Operą iš naujo statys pirmosios premjeros režisierius Nerijus Petrokas. A. Trapso vaidmenį kurs bosas Tadas Girininkas, kitus – Mindaugas Zimkus, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Jovita Vaškevičiūtė ir Lina Dambrauskaitė. Dauguma jų – pirmosios premjeros dalyviai, kaip ir G.Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, prie kurio scenoje prisijungs Kauno valstybinis choras.
Nors prieš 50 metų kurdamas šią operą J.Juzeliūnas net įsivaizduoti negalėjo, tačiau virtualios tikrovės, socialinių tinklų ir kompiuterinių žaidimų eroje „Žaidimas“ tampa paradoksaliai aktualus. Kur atsiduria manasis „aš“, laviruojant tarp paralelinių tikrovių? Ar A.Trapsas nėra šiuolaikinis personažas? Tarkime, visai nykus tipas, įnikęs į socialinius tinklus, susikūręs ten šaunų šmaikštaus, „kieto“ vyruko virtualų įvaizdį, o vakarais iki pamišimo žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, kuriuose, jis, savaime suprantama, superherojus?
J.Juzeliūno opera „Žaidimas“ – gruodžio 10 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose.
Dirigentas – Gintaras Rinkevičius. Režisierius – Nerijus Petrokas.