– Jūs kilęs iš Italijos, gyvenate Nyderlanduose, o profesoriumi dirbate R. Šumano akademijoje Diuseldorfe, Vokietijoje. Kaip tokia plati geografija sutelpa jūsų gyvenime?
– Aš esu didelis Europos sąjungos fanas. Dėl to, kaip ir kur gyvenu bei dirbu, galiu būti dėkingas tik šiai sąjungai, kai nebėra jokių sienų ar apribojimų.
– Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?
– Mano tėvai nėra muzikai, bet jie labai entuziastingi klasikinės fortepijoninės muzikos mėgėjai. Į Olandiją atvykau būdamas vienerių. Būdamas mažas aš namuose nuolat girdėjau žymių pianistų įrašus. 8–9-erių metų jau buvau nuolatinis žymių pianistų koncertų lankytojas. Mano tėvai labai palaikė mano norą tapti pianistu. Iš vienos pusės, jie man nedarė spaudimo, bet, kita vertus, visada palaikydavo ir atidarydavo duris, kurias reikia.
Aš pats turiu 4 vaikus, kurie dar yra per maži spręsti, kuo nori užsiimti. Jie bando groti smuikeliu, jiems tai artima, bet jie nejaučia jokio spaudimo, kad turi tapti pianistu, nes tėtis groja pianinu. Kiekvienas tegul renkasi pats, kas jam artimiausia. Aš palaikysiu visokias jų veiklas ir būsiu turbūt pirmasis, kuris paklaus to, kuris rinksis muziką, ar tikrai jis supranta šį įsipareigojimą visam gyvenimui.
– Ar galėtumėte palyginti Italijos, Nyderlandų ir Vokietijos požiūrį į muziką?
– Vokietijoje klasikinė muzika yra dalis šalies istorijos. Jei analizuosime Diuserldorfo situaciją – čia gyveno ir kūrė R.Šumanas, jo vardu pavadinta aukštoji mokykla šiame mieste. Didelės pagarbos sulaukia F. Mendelsonas, kiti kompozitoriai – L. Bethovenas , J. Bramsas. Jų esybė labai svarbi šaliai ir reikšminga šalies kultūriniam gyvenimui.
Nyderlanduose situacija šiek tiek kitokia. Kažkada čia buvo puiki situacija, bet prieš porą dešimtmečių, atėjus į valdžią dešiniesiems populistams, viskas ėmė keistis. Nyderlanduose menas pradėtas politizuoti, mažinamas finansavimas, orkestrai. Nors susidomėjimas klasikine muzika dar pakankamai didelis, bet paskutinių 10–20 metų politika palieka pasekmes.
Italija šiuo klausimu – labai įdomi šalis. Mums lyg ir priimtina, kad Italija yra labai turtinga kultūros istorijos kontekste. Ypatingai čia stiprūs vizualiniai menai. Lyrinės muzikos ir operos tradicija taip pat labai stipri, bet solo fortepijonui ar kamerinės muzikos kūriniais italai negali pasidžiaugti. Kita vertus, šiuo metu Italijoje populiarūs nedideli muzikos festivaliai gražiuose šalies kampeliuose, kuriuos atranda užsienio klasikinės muzikos žvaigždės. Tačiau tai nėra labai sąmoningas klasikinės muzikos puoselėjimas. Jei Italijoje paklaustumėte, ką žinote apie kamerinę muziką, vietinių atsakymai būtų šiek tiek prastesni nei Nyderlanduose, ir žinoma, ženkliai skurdesnii nei Vokietijoje. Vokietija, Austrija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija yra labiausiai puoselėjančios klasikinę muziką šalys, kartu pritraukiančios didžiausias auditorijas į koncertų sales.
– O jei lyginsime kontinentus – Aziją, Europą ir Ameriką?
– Amerika labai panaši į Italiją, bet dėl skirtingų priežasčių. Šaltojo karo metu vyriausybė suprato, kad reikia skatinti kultūrą ir menus, siekiant pranašumo prieš Sovietų Sąjungą. Deja, prieš porą dešimtmečių šio skatinimo neliko. Klasikinės muzikos puoselėjimas liko privačiose rankose. Yra keletas kultūros centrų, pvz., Niujorke, Čikagoje, dar yra 4 puikūs orkestrai, bet tai yra niekas, jei lyginsime su gyventojų kiekiu. O palikus tų kultūros centrų ribas, atsiduriame absoliučiai tuščiame lauke.
Azijoje visai kitokia situacija, ypatingai tokiose šalyse kaip Japonija, Pietų Korėja ir net Kinija. Čia klasikinė ir fortepijoninė muzika yra be galo populiari ir sulaukia stulbinamo susidomėjimo. Rengdamas ten koncertą jautiesi kaip popžvaigždė. Jie be galo entuziastingai priima klasikinę muzika, domisi atlikėjų biografijomis, tiesiog jaučia alkį ir aistrą klasikinei muzikai. Ir net studentai iš šių šalių yra ypatingai entuziastingi, jų labai daug ir tikrai puikių atvyksta studijuoti į Europą.
– Ar klasikinė muzika turi savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje? Kokia ateitis jos laukia?
– Aš, žinoma, esu labai subjektyvus. Kultūra ir menas, tuo pačiu ir klasikinė muzika, yra privaloma sudėtinė visuomenės dalis. Be šių dalykų visuomenė negali egzistuoti. Jei neliktų kultūros ir meno, neliktų ir mūsų esybės bei sąsajų su istorija.
Kita svarbi muzikos vaidmens dalis – smegenų stimuliavimas, kuris ateina iš muzikos ir muzikos mokymosi. Kaip muzikas per tiek metų praktikos suvokiau, kad muzika yra komunikacija, kuri neturi jokių ribų, ir ji kitokia nei verbalinė komunikacija. Niekas nedaro tokios įtakos smegenims nei muzika. Jei mes prarasime muziką, įskaitant ir klasikinę, ilgiausiai besivysčiusią, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ir geriausiai atspindinčią tai, kuo mes esame, pajusime to pasekmes ateityje. Mes, turbūt, netgi negalime įsivaizduoti, kokios jos būtų. Neatmetu, kad galime vėl virsti laukiniais...
– Ar kada svarstėte mesti muziką?
– Būdavo įvairiausių pasvarstymų, tai natūralu. Jie kilo tada, kai baigiau mokyklą, konservatoriją. Turėjau didžiulių lūkesčių ir troškimų būti aukščiausio lygio muziku, bet neturėjau jokių garantijų. Tiesiog jaučiau, kad turiu pabandyti. Pasitraukti ir nesuteikti sau šanso man buvo nepriimtina. Kita vertus, mano žmona nusprendė atsisakyti grojimo smuiku ir tapo advokate. Ir šioje srityje ji pasiekė kur kas daugiau, nei būtų pasiekusi kaip smuikininkė.
– Jūsų diskografijoje randame G.Rossinį. Tai gana neįprasta fortepijoninė muzika, nes mes šį kompozitorių esame linkę asocijuoti su opera.
– Be abejonės G.Rossinis ir yra neįprastas fortepijoninės muzikos kūrėjas. Jis jau buvo žinomas kaip sėkmingas operų kūrėjas, tik staiga liovėsi jas kūręs. Daug keliavo po Europą ir po 15 metų pertraukos grįžo į Paryžių. Čia pradėjo rengti saloninius vakarus ir, paties kompozitoriaus nuostabai, šiems susiėjimams pradėjo kurti fortepijoninę muziką. Ta darė be didelių lūkesčių, kad ši muzika bus užrašyta ir pasklis. Aš įrašiau aštuonias originalios G. Rossinio fortepijoninės muzikos kompaktines plokšteles. Tai tikrai buvo puikus projektas.
Šiuo metu su žymiu olandų violončelistu Pieteriu Wispelwey’umi rengiame labai didelį projektą – darome visų J. Bramso ir F. Šuberto sonatų smuikui transkripcijas violončelei. Jie yra mano mėgstamiausi kompozitoriai. Palangoje grosiu R.Schumanno ir M. Ravelio muziką. Jie – taip pat vieni mano mėgstamiausių kompozitorių. Šiais metais pirmą kartą grojau vieną iš S. Rachmaninovo koncertų – jis irgi yra mano mėgstamas kompozitorius. Manau, kad į šį mėgstamiausiųjų sąrašą galėtų patekti bemaž 30 pavardžių.
– Ką išgirs klausytojai koncerte Palangoje?
– Dalis programos bus dedikuota vokiečių romantizmo atstovui R. Schumannui, atliksiu „Kreislerianą“ ir tokatą. Kita dalis skirta prancūzų impresionistams – C.Debussy ir M. Raveliui.
VI tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio renginiai vyks liepos 3-13 dienomis Palangos Kurhauzo salėje, grafų Tiškevičių rūmuose bei Birutės parko rotondoje. Su programa kviečiame susipažinti čia.