– Rokai, jau penkioliktą vasarą liepos pradžioje kelioms savaitėms atvykstate kurti į Neringą. Kuo ši vieta jus įkvepia?
– Kuršių nerija yra nepaprasta žemė. Daugelis esame pajutę, kad vos pradėjus važiuoti už Smiltynės prasidedančiais pušynais, apima kažkoks labai specifinis jausmas, tarsi būtum patekęs į visai kitą realybę, į kitą laiką, į kitą erdvę. Mūsų rengiamas festivalis jungia muziką ir ekologinę tematiką, tad Neringa, kur toks trapus ekologijos balansas, yra labai tinkama vieta kalbėti apie darnų sugyvenimą su gamta; mes galėjome festivalį rengti tik vasarą, tad reikėjo pasirinkti erdvę, kurioje vasarą yra žmonės, kurie turi šiek tiek laisvo laiko paskirti meniniams atradimams, o iš visų Lietuvos kurortinių vietovių, Neringa buvo ir vis dar yra inteligentiškiausia vieta, čia natūraliai atsiranda žmonės, ieškantys kultūrinių patyrimų.
– Papasakokite kokia buvo Jūsų vaikystė. Kiek jūsų prisiminimuose gyva prosenelio M.K.Čiurlionio asmenybė?
– Mano vaikystė prabėgo nepaprastai šiltoje namų aplinkoje, apgaubta meilės ir pačių gražiausių prisiminimų. Mama, bočiai, vyresni pusbroliai, jų tėvai sugebėjo taip pripildyti mano vaikystės dienas ir pasaulį, kad net ir tai, kad keturių metų netekau kalnuose žuvusio tėčio, netapo man visą gyvenimą sugriaunančia tragedija. Tada buvo muzikos mokykla, kurioje prasidėjo artimesnė pažintis su Čiurlionio kūryba. Kadangi jau daugiau kaip trisdešimt metu intensyviai užsiimu Čiurlionio kūrybos studijomis ir sklaida visame pasaulyje, tai jis man yra žymiai daugiau negu prisiminimai: su Čiurlioniu nuolat bendrauju mintyse, neretai klausiu ir jo patarimo, kaip artimo bičiulio.
Kiekvienas, pajutęs pašaukimą tapti pianistu, turi savo gyvenime tarpsnį, kada prie fortepijono praleidžia nesuskaičiuojamas valandas.
– Ką Jums anuomet, vaikystėje, ir ką dabar reiškia būti genijaus, tokio mūsų tautai ir valstybei reikšmingo Žmogaus šeimos dalimi?
– Esu labai dėkingas savo šeimai – tėvams, seneliams, kad mes, drauge augę keturi pusbroliai, turėjome tikrą vaikystę. Augome labai kūrybiškoje aplinkoje, mums niekada nebuvo užkrauta buvimo didžio Žmogaus palikuoniais našta. O Čiurlionio kūrybos apimtis ir dydį, jo svarbą ir reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir visai pasaulio dvasinei kultūrai, suvokiau jau užaugęs, kada galėjau pats atrasti jo meno slėpinius, kada galėjau jau savarankiškai mąstyti, atrasti sau svarbius jo kūrybos bruožus.
– Kada pats pradėjote domėtis ir pamilote fortepijoninę muziką? Kokie dar menai, kūrybiniai procesai jus įkvepia?
– Mokintis skambinti fortepijonu pradėjau nuo šešerių, kaip kad buvo įprasta tais laikais. Buvo natūralu, kad kultūringos šeimos vaikai yra leidžiami į muzikos mokyklą. O pats iš tiesų supratau, kad noriu tapti muzikantu pakankamai vėlai, kada man buvo jau šešiolika. Iki to laiko tik plaukiau pasroviui, o nuo šešiolikos tapau tikru skambinimo maniaku. Kiekvienas, pajutęs pašaukimą tapti pianistu, turi savo gyvenime tarpsnį, kada prie fortepijono praleidžia nesuskaičiuojamas valandas... Labai gerai pastebėjote klausime – kūrybiniai procesai. Muzika man yra labai autentiškas ir į nieką kitą nepanašus pasaulio atspindys. Ieškant muzikinių prasmių labai svarbu pažinti ir pamilti kitus kūrybinius procesus, suvokti jų specifinę kalbą, struktūrą, raišką. Jeigu prisiminti Čiurlionį, tai jam, regis, visos saviraiškos formos buvo artimos ir labai giliai suvoktos. Manau, jis tikrai nejuto ribų tarp to, ką nori perduoti apie pasaulį viena ar kita meno forma, ar tai būtų vizualus metas, ar muzika, ar literatūra.
– Po kino juostos „Laiškai Sofijai“, kurioje vaidinote savo prosenelį, tapote kone visuotinai atpažįstamas. Kokia tai buvo patirtis?
– Filmo režisieriaus Roberto Mullano pasiūlymas vaidinti Čiurlionį man buvo visiškas akibrokštas, tačiau nėriau į šį patyrimą. Filmuodamasis pirmą kartą suvokiau, jog iki tol niekad nebandžiau įsivaizduoti Čiurlionio kaip asmens, žvelgiau į kūrėją per jo kūrybą. Tad mano santykį su Čiurlioniu filmas labai išplėtė asmeniškumo prasme. Jau filmuojantis režisierius įspėjo, jog teks pereiti per psichologinį supanašėjimo su Čiurlioniu barjerą. Iš tiesų tą fenomeną pastebėjau. Nors ir anksčiau jutau, jog žmonės į mane žiūri kitaip. Būdamas gal trisdešimties supratau, jog turiu du pasirinkimus: bandyti nuslėpti faktą, kad esu M.K.Čiurlionio proanūkis, arba su tuo susitaikyti. Pasirinkau antrąjį.
– Ar pats sau atsakėte į klausimą, kas inspiravo Čiurlionį, kaip gimė tokie genialūs darbai?
– Sakyčiau, kad Čiurlionio kūryba pralenkė laiką ne pirmyn, o aukštyn. Man atrodo, kad genijaus kūryba pirmiausia gimsta todėl, kad mes turime genijų. Šimtui žmonių sumodeliavus tas pačias sąlygas, 99 pasielgs vienaip, o genijus – kitaip. Tai genialumo kibirkštis. Kita vertus, tikroji kūryba gimsta iš meilės. Čiurlionio gebėjimas mylėti buvo nepaprastai didelis. Turbūt, ta neįmanomai didelė meilė jį ir išsekino. Menininkas turi labai jautriai jausti pasaulio membraną. Čiurlionis visiškai pašalino savo „odą“, kad tą pasaulio tvinkčiojimą jaustų. Jo santykis su gamta buvo meilės santykis: kiekvienas krūmelis, medelis, šapelis jam buvo meilės objektai.
Su Sofija jie iškart atrado giminingas sielas. Čiurlionis nuo pat pirmųjų akimirkų pajuto, jog tai žmogus, su kuriuo jam lemta būti. Taigi jo meilė reiškėsi įvairiomis formomis, bet, greičiausiai, tai buvo vidinis žmogaus gebėjimas mylėti.
– O kokia Jūsų pažinties su žmona Sonata istorija?
– Su Sonata susipažinome Muzikos akademijoje, turbūt todėl, kad abu ateidavome labai anksti ir užsisėdėdavome labai ilgai grodami. Noras groti mus sujungė. Po dviejų savaičių nuo pažinties pradžios nunešėme pareiškimus, o nepraėjus nė pusmečiui apsivedėme. Mūsų povestuvinė kelionė turėjo trukti savaitę. Grįžome po dviejų dienų, nes norėjome groti. Sonata man yra stiprybės kalnas, mūza ir įkvėpimas – viskas kartu.
– Garsindamas Čiurlionio kūrybą drauge ruošiate paskaitas – koncertus ir juos atliekate Amerikoje, Kanadoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Rusijoje. Ar pastebite, kaip skirtingų šalių auditorija priima, vertina M.K.Čiurlionio kūrybą?
– Čiurlionio kūryba yra labai svarbi ir unikali keliais aspektais. Vienas iš jų yra tai, kad ji, nors išaugdama iš labai lietuviškų šaknų – Čiurlionio kūriniuose susipina ir lietuviška gamta, ir lietuviška daina, ir lietuviška mitologija, ir senasis lietuviškas tikėjimas – tačiau tuo pačiu ji visada byloja apie bendražmogiškas savybes, apie tuos dvasinius laukus, kuriuose išnyksta tautiniai ir kultūriniai, ar net skirtingų civilizacijų skirtumai. Todėl Čiurlionio kūrybą priima labai giminingai pačiose įvairiausiose pasaulio šalyse.
Kiekvieną kartą tai labiau priklauso nuo klausytojo pasirengimo priimti Čiurlionio žinią. Esu labai įdomių įžvalgų ir pasidalinimų apie savo pastebėjimus išgirdęs po koncertų Teherane, Buenos Airėse, ar mažame Prancūzijos miestelyje St. Afrique. Tai įvyksta, kadangi Čiurlionio menas tose šalyse paprastai jiems būna visiškai naujas patyrimas, ir juos nustebina, kaip giliai ir suprantamai jis į juos byloja, todėl po koncerto skuba pasidalinti savo atradimais. Tokie pasikalbėjimai nepaprastai brangūs ir įkvepiantys tolesniems darbams.
– Papasakokite, kaip gimė „Nepaklusniųjų žemės“ festivalio idėja?
– Prieš tuos penkiolika metų kažkaip „susispietėme“ tokie, kaip aš vadina, laisvi elektronai – muzikantai, kuriems reikia kažkokios šiek tiek kitokios saviraiškos, kuriems neužtenka tiesiog griežti orkestruose, ar mokinti muzikos mokyklose, o norisi patirti kitokių muzikinių patirčių. Tada supratome, kad geriausia ir vienintelė įmanoma forma drauge muzikuoti tokiems kaip mes, o du iš mūsų buvo ne Lietuvoje gyvenantys muzikai, susiburti labai intensyvioms dvejoms-trejoms savaitėms ir pasidalinti savo bendrais kūrybiniais atradimais su klausytojais.
Ekologinis priedas – tai mano idėja, kadangi jau tada labai stipriai tikėjau, kad žmonija turi vieną svarbią problemą – tai ekologija. Jeigu jos neišspręsime, visos socialinės, ekonominės, kultūrinės, asmeninės problemos taps visiškai nesvarbios ir neaktualios. Jeigu kiekvienas iš mūsų nesiimsime asmeninių iniciatyvų kovoje už gamtą, tai mūsų visų laukia bendra katastrofa, kurios ženklai jau labai akivaizdūs ir šiandien, bet kažkodėl dauguma ir toliau nieko nedaro. Man labai keistai atrodo žmonės, besirūpinantys savo anūkų materialiu gerbūviu, bet nekreipiantys dėmesio į tai, kad gal tie anūkai neturės kur gyventi. Ir tada tie anūkai grįš pas senelius ir paklaus: o kodėl tu nepasirūpinai, kad aš gyvenčiau švarioje ir gyvoje planetoje. Tai nėra tiesiogiai muzikos tema, bet tai yra tema, kuri turi mus visus vienyti bendriems veiksmams.
– Kodėl „Nepaklusnieji“, ką reiškia festivalio pavadinimas – tikrąjį nepaklusnumą, ar kitokį žvilgsnį į nusistovėjusias tiesas?
– Labai tiksliai suformulavote klausimą: taip, mes į paklusnumą žiūrime kaip į kūrybingumo formą. Nepaklusti dienos rutinai, nesusitaikyti su įsisenėjusiomis klišėmis, nepasiduoti bendrai nuostatai, kad vienas ar kitas dalykas yra neįmanomas. Čia labai padėjo mūsų energijoms ir Neringa: juk apie du šimtus metų Neringa buvo smėlio dykuma. Nuolat užpustomi kaimai, jokios gyvybės, o tik vos egzistuoti įmanomas pasaulis. Ir tada atsirado žmonės, kurie savo kasdieniu nenuilstamu darbu – kalnų pušelių sodinimu – sukūrė tai, kuo mes šiandien visi džiaugiamės. Tad – kiekvienas mūsų turime galimybę daryti poveikį ir įtaką, reikia tik būti nepaklusniam.
– Festivalio muzikinė programa įvairi. Pristatykite pagrindinius jos akcentus.
– Kiekvienas mūsų festivalis, tai nepaprastai įvairi muzikos puokštė, kadangi mes neskirstome muzikos į klasikinę ir neklasikinę. Siekiama klausytojams pateikti įvairios, prasmingos muzikos programas. Jose apstu lietuvių kompozitorių kūrinių – esam be reikalo pernelyg kuklūs ir neparodome pasauliui savo geriausių kūrinių. Kadangi Neringoje visada gausu užsienio turistų, mums labai svarbu, kad jie išsivežtų ne tik patyrimą, kokia čia graži gamta, ir kokie mieli lietuviai, bet taip pat ir kokie fantastiški mes esame kūrėjai, kokia puiki yra Lietuvos kultūra. Šiemet – ne išimtis.
Bet taip pat griešime ir daug užsienio kompozitorių muzikos, apimančios daugiau kaip tris šimtus metų, įvairiausias šalis. Tarp atskirai akcentuotų autorių, šiemet festivalyje minime dviejų labai nepaklusnių kūrėjų ir asmenybių sukaktis: tai Charlie Chaplin – juk jis ne tik kino, bet ir muzikos pasaulio kūrėjas, ir Clara Schumann Wieck, pianistė ir kompozitorė, kuri devyniolikto amžiaus viduryje visiškai vyrų dominuojamame pasaulyje įnešė nepaprastai svarbų ir gražų indėlį į muzikinę kultūrą.
Kiekvienas mūsų turime galimybę daryti poveikį ir įtaką, reikia tik būti nepaklusniam.
– Jungiamoji visų šių metų festivalio ašis, „Miško istorijos“. Kuo jos ypatingos?
– Mūsų ekologinis akcentas kasmet vis keičiasi. Jis šiek tiek būna susijęs ir su dienos ekologinėmis temomis. Prieš du metus, pavyzdžiui, kaip buvo pasirodę straipsniai apie vandenynų užteršimą ir apie nuo plastiko masiškai žūstančius banginius, mes sukūrėme programą banginių balsai – taip norėdami atkreipti klausytojų dėmesį į plastiko pavojus net patiems pasaulio galingiausiems žinduoliams. Šiemet įvairiose Lietuvos savivaldybėse, visi kaip išprotėję skuba pjauti senuosius medžius.
Džiugu matyti, kad mūsų bendrapiliečiai akcijomis pradeda atsilaikyti prieš tokius bukaprotiškus sprendimus. Negalime likti šalikelėje, todėl ir kūrybinėse dirbtuvėlėse ir koncertuose vis nuskambės ir muzikinės ir žodinės mintys apie svarbą išsaugoti mūsų žemės „plaučius“ – miškus. Kiekvienas medis tegul mums būna kaip brolis.
– O ką Jums reiškia miškas? Gamta? Ekologija?
– Namai. Esame gamtos tvariniai. Kelti ranką prieš gamtą, tai kelti ranką prieš savo Motiną.