– Vokietija – Lietuva arba Frankfurtas – Vilnius – Druskininkai. Jūsų kelyje tarsi viskas dvigubai: dvigubas gyvenimo tempas, dvi kalbos, kultūros, istorijos. Tai priminė posakį – svajok atsargiai. Ar buvote kada pagalvojusi, svajojusi, kad gyvensite taip, kaip esate susikūrusi dabar?
– Labai įdomu, marga ir intensyvu gyventi dviejose šalyse, dviejuose kultūriniuose pasauliuose. Didžiausias iššūkis – tarp dviejų skirtingų kalbų, tradicijų, kultūrų sukoordinuoti ir suderinti dviejų šeimų ir dviejų profesinių gyvenimų santykį. Anksčiau galvojau, kad teks rinktis gyvenimą arba Vokietijoje, arba Lietuvoje. Dabar manau, kad įmanoma suderinti gyvenimą dviejose šalyse vienu metu, lyg grotum dvibalsę fugą. Tik gaila, kad para turi 24 valandas, o kelionė mašina nuo Frankfurto iki Vilniaus užtrunka net 16 valandų. Šiuo metu pasirinkti vieną valstybę būtų sudėtinga – abi man brangios, įdomios bei viena kitą papildančios. Tačiau prisipažinsiu, kad psichologiškai situacija nėra paprasta. Vis klausiu, kur mano vieta ir kur manęs labiau reikia: ar ten, ar čia? Pasirodo – reikia ir ten, ir čia.
– Kiek žinau, kai tik galite, aplankote ir gimtuosius Druskininkus. Ką Jums reiškia šis miestas, kokius prisiminimus atgaivina?
– Druskininkai – man ypatinga ir labai brangi vieta. Tai mano gimtinė, mano vaikystės miestas, iš kurio kilo seneliai, Mamytė, kur tebegyvena šeimos nariai ir giminaičiai. Tai vieta, kur žengiau pirmuosius muzikos žingsnius, kur grįždavau iš Vilniaus savaitgaliams. Druskininkus prisimenu kasdien – ten aš sugrįžtu ir sugrįšiu. Dažnai pagalvoju, kaip man pasisekė, kad gimiau šiame ramiame, nuostabiame ir ypatingame, miškų apsuptame miestelyje. Jame vaikščiojo, gyveno ir kūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, jame visuomet buvo daug muzikos, dailės, poezijos.
– Kalbant apie Druskininkus, M.K.Čiurlionį – kultūra, menas, aistra fortepijonui ir muzikai Jus lydėjo nuo pat mažumės, mokėtės M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kaip apibūdintumėte čiurlioniuką – koks jis yra, kokiomis savybėmis pasižymi ir išsiskiria?
– Kadangi mano tėveliai buvo ilgamečiai Druskininkų kultūrinio gyvenimo puoselėtojai – ten organizuodavo masinius miesto renginius, Vilniaus Filharmonijos koncertus bei mažesnius klasikinius koncertus, tokiame įvykių sūkuryje augdama vienareikšmiškai įsikvėpiau tapti muzike ir niekada nenorėjau būti kuo nors kitu. Būdama 10-ties metų labai norėjau muzikuoti, tad Tėveliai nusprendė mane pavesti profesionalų rankoms. Taip atsiradau Čiurlionio meno mokykloje, kur prasidėjo mano tikroji muzikos kelio odisėja.
Esu čiurlioniukė ir tuo didžiuojuosi bei dėkoju savo mokyklai ir mokytojams.
Muziko profesija yra išskirtinė tuo, jog jai pradedama ruoštis nuo pirmosios klasės. Esu čiurlioniukė ir tuo didžiuojuosi bei dėkoju savo mokyklai ir mokytojams. Tarp jų yra ir mano fortepijono, muzikos ir gyvenimo mokytoja, profesorė Veronika Vitaitė. Kartu su ja bendras kelias ir draugystė prasidėjo dar 5 klasėje ir tęsiasi iki dabar. Mano profesorės kantrumas, gebėjimas švelniai išreikalauti norimo rezultato, jos energija, nesustabdomas darbingumas, nepakartojamas humoro jausmas ir gražus pavyzdys žadino norą sugerti visas gerąsias savybes, kurios papuoštų kiekvieną žmogų. Su gražiausiais prisiminimais apie draugus ir mokytojus miniu čiurlionkės laikus – tuo nuostabiu metu vyko savęs ieškojimas ir pažinimas, klojosi fortepijono meistrystės pagrindai.
– Nuo mažens groja ir Jūsų sūnus Aurelijus.
– Taip, mes esame muzikali šeima. Vyras Henrikas baigė džiazo gitaros studijas Londone ir Frankfurte. Tačiau jis pasuko ne muziko keliu – susidomėjęs judesio ir psichikos mokslais tapo motologijos specialistu. Sūnus Aurelijus, augęs su mano pianino pamokomis ir dainavęs Frankfurto operos chore, šiuo metu mokosi groti elektrine gitara. Jis jau turi savo grupę ir muzikuoja net dviejuose bigbenduose. Mūsų namuose dabar kasdien skamba roko ir džiazo gitarų akordai bei Johanno Sebastiano Bacho ir Paulio Juono seksteto muzikos garsai.
– Įdomu, kad paminėjote tokią įvairialypę muzikinę namų aplinką. Juk ir per savo koncertus, pasirodymus klasikinės muzikos ir fortepijono sampratas mokate praplėsti pasirodydama su džiazo muzikantais bei aktoriais, šokėjais. Toks tarpdiscipliniškas žvilgsnis įkvepia. O iš kur Jūs semiatės kūrybiškumo?
– Meno mūzos atskrenda kada panorėjusios. Mane jos aplanko dažniausiai begrojant, valandų valandomis praktikuojantis prie instrumento. Tik tuomet, atsiribojus nuo kasdienių rūpesčių ir buities, kyla kokia nors keista, įdomi, originali mintis. Jos nepaleidžiu, vaikščiodama miške pradedu analizuoti, fantazuoti – iš to atsiranda koks nors ekstravagantiškas, įdomus koncertas ar projektas.
Viskam esu atvira, viską priimu į save ir taip gimsta daug gražių idėjų, o iš jų – originalūs renginiai.
Man viskas įdomu – klasika, metalas, džiazas, teatras, šokis... Viskam esu atvira, viską priimu į save ir taip gimsta daug gražių idėjų, o iš jų – originalūs renginiai. Mėgstu viską daryti savaip, t. y. truputį kitaip, nei daugeliui įprasta. Todėl kai kurie mano meniniai sprendimai netradiciški, drąsūs, bet publikai patinka. Kviesdami į renginius menininkai visuomet turi sugalvoti ką nors ypatingo ir unikalaus. Todėl Vilniuje įkūriau savo koncertinę organizaciją „Muzika visaip“, kuri kuria ir organizuoja įvairius renginius. Vienas jų – jau netrukus, balandžio 5–11 dienomis, įvyksiantis Vilniaus rotušės muzikos festivalis „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“. Šių metų festivalio leitmotyvas – šeima, todėl į Rotušę rinksis muzikuoti daug įdomių ir muzikalių Lietuvos ir užsienio šeimų.
– Labai smagu, kad prieš festivalį pasimatysime ir anksčiau – vasario 3 d. publika jau laukia Jūsų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kurioje kartu su Vilniaus kvartetu ir Mindaugu Bačkumi atliksite šveicarų kompozitorių kūrinius. Papasakokite plačiau apie artėjančio koncerto idėjinį pradą bei gan dažnai, bet nevertai pamirštamą Paulio Juono kūrybinį palikimą.
– Šio koncerto idėja buvo sujungti Vilniaus kvartetą ir Vilniaus trio. Tačiau dėl force major atkritus pianistui Petrui Geniušui ir violončelininkui Davidui Geringui, Vilniaus kvartetas į šio koncerto komandą pakvietė mane ir Mindaugą Bačkų. Be galo vertinu jų profesionalų, aukščiausio lygio muzikavimą. Jau esame repeticijų sūkuryje – tai nuostabus bendradarbiavimas. Mane viskas domina, todėl mielai imuosi mokytis nežinomų, negirdėtų kompozitorių kūrinių. Paulio muzika atliekama retai, tačiau tam mes ir esame – būtent atlikėjai atranda tokius kūrinius, atgaivina ir prikelia iš užmaršties, dalinasi su klausytojais.
– Kuo Jus sužavėjo Juono fortepijoninis sekstetas?
– Šio kūrinio sudėtis yra labai reta, todėl ir ypatinga. Paprastai prie kvinteto prisijungia arba kontrabosas, arba koks nors pučiamasis instrumentas. Šiuo atveju yra dar viena violončelė, kurios partija sodri ir melodinga, ji suteikia kūriniui daugiau jėgos ir švelnaus bosinio kolorito. Sekstete atsiskleidžia viskas, kas įmanoma – nuo lyriškumo, emocijų audrų iki virtuoziškumo ir humoro. Juono bendramokslis Sergejus Rachmaninovas jį pavadino „slaviškuoju Brahmsu“. Tai tikrai taiklu – lyriškos ir emocionalios melodijos suskamba kartais slavišku koloritu, o solidi 5 dalių kūrinio architektūra, vėlyvosios romantikos muzikinės kalbos stilius, griežtas, truputį nepatogus virtuoziškumas primena Johanneso Brahmso muziką.
– Kodėl ragintumėte publikos nepraleisti šio koncerto? Ko galima tikėtis, kas nustebins?
– Koncerte publiką tikrai nustebins nežinomo kompozitoriaus nuostabaus grožio muzika. Sužavės ir šešių muzikantų susiliejimas scenoje, jų tapsmas vienu muzikiniu kūnu. O kitos savaitės darbams įkvėps mumyse deganti ugnis, kuria mielai su jumis pasidalinsime!
