150 metrų ilgio skulptūra, sukomponuota iš trijų plieninių žiedų, sujungtų raudona plėvele, kompozitoriui tapo įkvėpimo šaltiniu Londone esančio „Tate Modern“ muziejaus užsakymu rašant didingą kūrinį „Lamentate“ solo fortepijonui ir orkestrui. Prieš du dešimtmečius sukurtas stambiausias A.Pärto instrumentinis kūrinys tapo viena iš vizitinių šio autoriaus kortelių, o pats kompozitorius apie jį yra pasakęs: „Aš sukūriau lamento (raudą) – ne mirusiems, o gyviesiems.“
A.Pärto „Lamentate“ rugpjūčio 20 d. suskambės Pažaislio muzikos festivalio organizuojamame koncerte Kauno filharmonijoje. Dvi Lietuvos jaunosios kartos atlikėjos – pianistė Onutė Gražinytė ir dirigentė Giedrė Šlekytė kartu su Modesto Pitrėno vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru publikai parengė švelnios, jautrios muzikos programą „Širdies poemos“. Maurice‘o Ravelio choreografinė poema orkestrui „La Valse“, Arvo Pärto „Lamentate“ fortepijonui ir orkestrui, Ramintos Šerkšnytės „Vasarvidžio giesmė“ ir Richardo Strausso siuita iš operos „Rožės kavalierius“.
Operos solistas Giedrius Prunskus kalbino šiuo metu Vokietijoje studijas tęsiančią pianistę Onutę Gražinytę, kuriai A.Pärto kūryba yra labai artimA.Pokalbyje – mintys apie antikinės legendos frygų satyro Marsijo, iškvietusio į muzikinę dvikovą patį muzikos ir menų globėją Apoloną, įkvėptą kūrinį ir pianisto gyvenimo bei karjeros ypatumus.
– Miela Onute, kaip suprantu šiuo metu esi ne namuose, o išvykoje. Kur keliauji?
– Tiesą pasakius, pirmą kartą atsakingai suplanavau atostogas. Su lietuvių draugų grupe ką tik atvykau į Kroatiją. Paplaukiosime jachta. Manau, žmogui reikia įvairaus pobūdžio poilsio – tiek aktyvaus, tiek ne. Pabandysiu tai suderinti. Man patinka, kai viskas yra subalansuota ir dinamiška. Iki šiol neteko turėti suplanuotų atostogų – dažniausiai tai būdavo darbinės kelionės, kurių metu pavykdavo nugvelbti keletą laisvų dienų. Taigi, juokaujant galima pasakyti, kad įžengiu į suaugusiųjų pasaulį.
– Žinoma, pailsėti ir atitrūkti nuo kasdienės rutinos žmogui yra būtina. O kaip tavo studijos, jau baigtos?
– Ką reiškia baigtos studijos? Juk mes, meno žmonės, mokomės visą gyvenimą. Visgi oficialus mano dabartinis statusas – studentė. Bet studijuoti aš visai neskubu. Mano pirmasis – bakalauro studijų etapas Hanoveryje užtruko ilgai, ramiai beieškant ir besimėgaujant procesu. Dabar – antrasis, magistro studijų etapas Berlyne, Hanso Eislerio muzikos akademijoje. Įdomu, nauji iššūkiai. Iš tiesų, nejaučiu jokio poreikio kuo greičiau gauti diplomą. Man įdomus pats procesas.
– O kaip klostosi tavo karjera?
– Man sekasi gerai. Džiaugiuosi tais koncertais, kuriuos tenka groti, o jų netrūksta. Mokausi subalansuoti koncertų grafiką, kad krūvis nebūtų per didelis, kad renginiai nesusikoncentruotų į tą patį laikotarpį bei netektų groti pernelyg vienodų programų. Taigi, vyksta aktyvios balanso paieškos, nors žinau, kad balanso išlaikymas nėra statiškas procesas. Labai laukiu po atostogų įvyksiančio koncerto Kaune, nes A.Pärto „Lamentate“, kurį atliksiu, man labai brangus kūrinys. Žinoma, jis ne itin siejasi su Kroatija ir saulėtu dangumi, tačiau jis yra apie gyvenimą, tad aprėpia viską. Prieš keletą dienų prisėdau padirbėti su šio kūrinio partitūra ir pajutau nenusakomą malonumą. Atsirado naujų minčių, pojūčių, skambesių, atradimų ir suvokimų.
– Tad galima sakyti, kad šis kūrinys – tarsi gera knyga, kurią kiekvieną kartą naujai atsiversdamas atrandi naujų aspektų?
– Manau, kad taip turėtų būti su kiekvienu muzikos kūriniu. Bent jau reikėtų stengtis kiekvieną kartą naujai prisiliečiant atrasti šviežių aspektų ar sąskambių. O šis kūrinys – neabejotinai toks. Teko jį įrašinėti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu. Įrašo metu į kūrinį pažvelgi visiškai kitaip, nei ruošiantis konkursui ar koncertui. Tai – žymiai detalesnis ir labiau perfekcionuotas prisilietimas prie medžiagos. Teko šį kūrinį atlikti ir prieš darant įrašus. O dabar po ilgesnės pertraukos įvyks dar vienas šio opuso koncertas. Labai įdomu, kaip „Lamentate“ surezonuos šį kartą.
Įrašo metu į kūrinį pažvelgi visiškai kitaip, nei ruošiantis konkursui ar koncertui.
– Prie „Lamentate“ mes dar sugrįšime, o dabar pakalbėkime apie tai, kaip formuojasi tavo repertuaras, ar turi kokią nors aiškią kūrybinę kryptį?
– Dažnai tenka atsakinėti į šį klausimą. Manau, kad daugelis laukia paprasto, konkretaus atsakymo – taip, turiu pasirinkusi tam tikrą kryptį. Aš kol kas bandau prisiliesti prie įvairių muzikinių vandenų – juos pažinti, pabraidyti, paplaukioti ir suprasti, kaip juose jaučiuosi. Kol kas plaukti pavyksta visur. Mano repertuaras – platus, jis man patinka ir traukia. Esu įrašiusi A.Pärto kūrybos kompaktinę plokštelę ir suprantu, kad ne veltui prie manęs kartais klijuojama šio kompozitoriaus atlikėjos etiketė. Žinoma, man tai netrukdo, nebrėžia jokių ribojančių rėmų. Štai gruodžio mėnesį yra suplanuoti du koncertai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriuose atliksime Aleksandro Skriabino koncertą fortepijonui ir orkestrui.
Mano nuomone, tai – fantastiškas kūrinys ir šį autorių ypatingai mėgstu. Taip pat mėgstu groti lietuvišką muziką: Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Balį Dvarioną, Alvidą Remesą, groju savo tėčio kūrinius. Negaliu gyventi be barokinės muzikos ir ypač – be Johanno Sebastiano Bacho. Jeigu ilgesnį laiką negroju jo kūrybos – jos tarsi trūkstA.Planuoju Lietuvoje įgyvendinti J.S.Bacho muzikos projektą. Vokietijoje gyvenu jau septintus metus ir čia kalėdiniu laikotarpiu J.S.Bacho muzika yra tiesiog privaloma, kitaip sakant, itin populiari. Lietuvoje šios tradicijos nėra.
Pagalvojau: turiu tėtį ir jo chorą, sesę dirigentę, sužadėtinį violončelininką ir jo brolį baritoną – didelę dalį reikalingos atlikėjų sudėties. Tad labai tikiuosi, kad galbūt šiais metais pavyks pradėti, o vėliau ir vystyti kalėdinių J.S.Bacho muzikos koncertų Lietuvoje tradiciją. Man patinka groti įvairiausią muziką. Man įdomu pažinti ir patirti, juk galų gale tai – žmogiškumo, žmogaus emocijų, patyrimų bei suvokimų išraiškos, tik jos labai skirtingos. Palyginkime A.Pärto muziką ir Fredericą Chopiną – tai kardinaliai skirtingos išraiškos priemonės. Vienai labiau būdingas stebėjimas, įsiklausymas ir emocijų reflektavimas, o kitai – viskas, ką tik įmanoma išreikšti, alsuoti kuo platesniais plaučiai, ištaškyti purslais. Labai skirtinga, bet šaknis – ta pati: žmogaus siela, jausmai ir išgyvenimai.
– Kaip suprantu, į koncertinį gyvenimą grįši iš karto po atostogų. Ar pakaks laiko atgauti koncertinę formą?
– Klaviatūros į jachtą tikrai nesinešiu, bet pasiėmiau savo darbo priemones. Kūrinys man gerai pažįstamas, tad labiau ruošiuosi jam filosofiškai bei psichologiškai. Pamenu, kad „Lamentate“ įrašinėjome prieš pat šv. Velykas ir tuo laikotarpiu šis kūrinys man skambėjo ypač prasmingai. Toje muzikoje yra visko labai daug, visas kūrinys yra kaip vienas didelis įvykis, išgyvenimas, kelionė. Dominuoja apmąstymai, kančia, malda, o galų gale išėjimas į susitaikymą, šviesą. Velykinis laikotarpis tarsi papildė muziką, o muzika atspindėjo laikotarpio prasmingumą.
– Kaip tavo kūrybiniame kelyje atsirado A.Pärto muzika?
– Dar mokantis Hanoveryje, mano buvęs profesorius Rolandas Krügeris supažindino mane su „Lamentate“, o vėliau mano vedliu šios krypties link tapo Irena Veisaitė. Dirbant su „Lamentate“ profesorius pasidalino tokia mintimi, kad ši muzika – tai lyg skambančios visatos su nuostabia harmonija, nuostabiais skambesiais, kurių mes negirdime, bet iš tiesų jie egzistuoja. Kartais atrodo, kad kažkurios A.Pärto muzikos atkarpos yra tarsi mažos ištraukėlės iš tų visatos skambesių, prie kurių ir mums leidžiama prisiliesti. Man ši mintis labai patiko – tarsi muzikos gabalėliai būtų nukelti iš kažkokios neaprėpiamos erdvės. Taip pat ir „Lamentate“ – mano gyvenime jis tai atsiranda, tai vėl išeina. Tie atsiradimai būna labai ryškūs ir svarbūs.
– Apie „Lamentate“ įkvėpusią A.Kapooro skulptūrą „Marsijas“ A.Pärtas yra pasakęs, kad ji sukelia buvimo ne tik erdvėje, bet ir laike įspūdį. Kaip tai atsispindi muzikoje?
– Kūrinių filosofines idėjas dažnai suvokiu labai intuityviai. Šiuo atveju apibūdinčiau tai, kaip vidinių būsenų kaitą. Tam atliepia tiek kūrinio dalių pavadinimai, tiek juos atspindinti muzika. Viskas prasideda nuo labai aiškaus įvykio, teiginio. Vėliau seka sumišimas, kuris išveda į dramatinį konfliktą. Tada ateina trapumas, galbūt kaip tam tikra reakcija po stipraus smūgio. Po jos seka malda – melodingiausias, atviriausias ir labiausiai išvystytas epizodas. Po jo seka vienatvė. Toliau vyksta įvairūs pakilimai ir nusileidimai – labai žmogiškos kažkokio stipraus išgyvenimo būsenos.
Galų gale viskas per dalį, pavadinimu ryžtas, išnyra į tobulą šviesą – paskutinę dalį, su nuolat besikartojančios natos motyvu. Tai tarsi simbolizuoja laiką, jo tėkmę. Aplink vyksta šioks toks veiksmas, patirtys bei suvokimai, jie atsiranda ir išnyksta, o laikas vis eina... Gali jį pastebėti, gali nepastebėti, bet jis tiesiog egzistuoja. Jis – tarytum fone, bet iš tiesų – pirmame plane. Tas finalinis nušvitimas užsibaigia laike. Tarsi ištirpsta. Lyg prisilietimas prie kažko labai asmeniško, vidinio, gilaus. Žinoma, tai yra mano intuityvus pojūtis, kaip aš suprantu šią muziką ir kaip ją filtruoju per save. Joje yra kažkas begalinio, nepavaldaus laikui. Nors A.Pärto kūryba yra moderni, šiuolaikiška, bet ji puikiai dera su barokine muzika, kitų nūdienos kūrėjų opusais.
Tas finalinis nušvitimas užsibaigia laike.
Ji – truputėlį „be laiko“. Žinau, kad Vokietijoje nemaža dalis žmonių nėra tokios muzikos mėgėjai. Mano baigiamojo muzikologijos darbo tema buvo minimalistinė muzika ir supratau, kad daugelis profesorių jos nemėgsta, netgi vadina ją sumažinta, nuskurdinta, apkarpyta muzika. Bet iš tiesų, jeigu muzika yra sukoncentruota iki tyros minties, esmės, tai juk neturėtų žeisti. Bet kai kuriuos žmones supaprastinta ar, jų nuomone, suprastinta muzika kažkuo erzina, jiems tarsi trūksta išraiškos priemonių. Man regis, išgryninta muzika yra tarsi iki baltumo įkaitintas plienas. Ji pasako viską. Kuo daugiau natų – tuo daugiau išdalinama jų vertė. Lygiai kaip ir muzikanto atsakomybė grojant ansamblyje ar grojant solo. Kuo mažiau vienetų – tuo individualiau paskirstoma jų atsakomybė.
Grįžtant prie A.Pärto muzikos, galiu pakartoti jau ne kartą išsakytą savo mintį, kad jo muzika – tarsi apversta. Čia nėra įprastinės rutinos: garsai, garsai, garsai ir staiga – cezūra, tyla. Čia yra įsiklausymas, tyla, daug tylos, arba garsų plotmė neturinti intensyvaus veiksmo ir staiga atsiranda garsas. Vienas garsas. Bet jis ypatingas, nes gimsta iš tylos. Tyloje. Tylos fone. Man regis, tai šiam kompozitoriui būdingas individualus išraiškos būdas. Man jis labai gražus ir priimtinas, jame regiu prasmę, todėl į jį gilinuosi, kabinuosi už jo. O tokios muzikos suvokimas tėra įsiklausymo, mokėjimo klausytis ir klausymosi įpročių klausimas. Galbūt todėl mano praktikoje atsirado koncertų vedimas, o tiksliau – kūrinių pristatymo tradicija.
Mėgstu tai daryti, užmegzti tam tikrą ryšį su publika, sumažinti tarp atlikėjo ir klausytojo esančią distanciją, kuri akademinės muzikos pasaulyje, deja, egzistuoja. Todėl dažnai grodama A.Pärto ar panašios stilistikos muziką neįpareigojančiai perspėju klausytojus, kad nereikėtų tikėtis labai daug veiksmo, nebus regimųjų efektų ir patariu tiesiog užmerkti akis, įsiklausyti į harmoniją, garsų spalvas bei pabandyti išgirsti visatų skambesį. Manau, kad tiems, kurie dar nėra bandę klausytis muzikos užmerktomis akimis, dažnai atsiveria naujų potyrių erdvės bei galimybės.
Tam tikrus „Lamentate“ epizodus taip pat rekomenduočiau klausyti užsimerkus ir pabandyti panerti į save. Manau, kad A.Pärtas savo muzikoje yra labiau ne dalyvis, o stebėtojas. Labai tyras stebėtojas. Ne veltui dažnai jis semiasi įkvėpimo iš vaikų, nemažai jo kūrybos skirta vaikams, vaiko balsui, tyrai sielai. Jo muzikoje nejaučiu asmenybės, žmoniškumo kvapo. Jis nebando išreikšti kažkokios asmeninės nuomonės, girdėjimo, o kuria per stebėtojo prizmę. Tai – kaip tam tikra meditacija, kada ne su mintimis susitapatini, o jas stebi, tampi vieta, kurioje vyksta minčių šokis. O „Lamentate“ pavadinčiau rimtu kūriniu. Giliu ir galbūt tam tikruose epizoduose – sunkiu.
Manau, kad A.Pärtas savo muzikoje yra labiau ne dalyvis, o stebėtojas.
Pasak legendos apie satyrą Marsiją, jo nudirta oda, kabanti Kilenės oloje, imdavo šokti vos užgrojus fleitai ir nurimdavo išgirdusi kitaros garsus. Raudona plėvelė, jungianti A.Kapooro skulptūros žiedus, taip pat asocijuojasi su satyro oda ir vibruojančiu jos šokiu...
O taip, šioje muzikoje išties netrūksta vidinio šokio ir aliuzijų į žmogaus vidines nudirtas odas, randus. Dar vienas įdomus faktas, kad „Lamentate“ grindžiamas senąja slavų kalba parašytu sakraliniu tekstu, kuriame dominuoja paskutinio teismo dienos tematika. Gražu, kad kompozitorius tai naudoja ne kaip atvirą efektą – šis tekstas kūrinyje vokaline forma nenuskamba, nėra nei kalbamas, nei dainuojamas, o kaip muzikinio teksto įprasminimo priemonę.
Įsiklausius į orkestro instrumentų partijas galima išgirsti rečituojamo teksto artikuliacines, ritmines struktūras. Mane labai žavi tokia kompozitoriaus koncepcija, kuri nėra pavaldi išoriniam efektui, kažkam inovatyviai šokiruojančio. Jo tai paprasčiausiai nedomina, jam svarbiausia išraiška ir rami gelmė. Tai suteikia kūriniui tam tikrą oratorinį pobūdį ir tampa didžiuliu šio kūrinio svarumo pagrindu.
– Įrašinėjote A.Pärto „Lamentate“ kartu su M. Pitrėnu. Šiam koncertui Pažaislio muzikos festivalyje diriguos jaunosios kartos dirigentė Giedrė Šlekytė. Ar esate geros pažįstamos?
– Atsimenu Giedrę dar iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos laikų. Ji plaukdavo į tėčio organizuojamus baidarių žygius, dainavo „čiurlioniukų“ chore, susitikdavome Nidoje vykstančiame Thomo Manno festivalyje. Bet koncertuoti kartu kol kas dar neteko, tad labai laukiu šios pasitaikiusios progos ir kūrybinės pažinties. Tai bus mūsų muzikinio dueto debiutas ir tikiu, kad jis bus sėkmingas.
