Dar ne taip seniai straipsnio pavadinime pamačius Rūtos Mikelaitytės – Kašubienės pavardę, žinojai, kad skaitysi drąsias žinomos pianistės, „Muzikos galerijos“ įkūrėjos mintis apie mūsų šalies ir užsienio koncertų kultūrą ir išskirtinius pasirodymus. Tačiau vis dažniau moteris pasakoja apie kitą nepaprastai svarbią savo gyvenimo pusę – jųdviejų su vyru, diplomatu Sauliumi Kašuba dukras Kają (15) ir Klėją (14).
Šiuo metu Berlyne gyvenančios mergaitės garsina Lietuvą viso pasaulio konkursuose, o šį trečiadienį pasirodys Tarptautinio M.K.Čiurlionio muzikos festivalio scenoje. Šis šeimoms skirtas koncertas neabejotinai bus ypatingas. Tačiau, kai susižavėjusi publika ovacijomis dėkos sesėms už muzikavimą, nedažnas susimąstys apie tai, kiek energijos, nervų ląstelių ir pasiaukojimo ši sėkmė kainavo jų mamai.
– Rūta, kuo skiriasi dukros? Ar jų muzikavimas taip pat skirtingas?
– Kažkada, kai mergaitės buvo tik pradinukės, abi lankė dailės būrelį – labai mėgsta piešti. Tad atsakysiu dailės mokytojos žodžiais: viena mergaitė grafikė, kita – akvarelistė. Atspėkite, kuri yra kuri (juokiasi).
Grojime tai irgi atsispindi – viena labiau romantikė, mėgstanti skambinti XIX a. kompozitorių kūrinius, kita labai mėgsta šiuolaikinių kompozitorių kūrybą, nors Bachas ir Lisztas taip pat ją žavi. Vienai labiau patinka melodinga Mozarto muzika, kitai – Beethovenas, tad vadinu ją „Miss Drama“.
– Tikriausiai dar negimė vaikas, kuris pats norėtų ilgas valandas sėdėti prie instrumento ir dirbti. Kokia jūsų sėkmingo auklėjimo paslaptis?
– Abi yra absoliučiai šiuolaikiškos, labai aktyvios panelės. Seka naujausias madas, klausosi tai pop muzikos, tai repo, veržiasi į populiarių grupių koncertus, turi daugybę draugų, mėgsta linksmintis ir gerai leisti laiką.
Kažkodėl joms atrodo, kad tikri pianistai arba klasikinės muzikos atlikėjai yra „kitokie“ – per daug rimti, užsidarę nuo pasaulio į savo klasikos „vienuolyną“. Jos labai nenori tokiomis tapti, prarasti šiuolaikiškumą. Tad Berlyno mokykloje nuo draugų ilgai slėpė, kad paraleliai studijuoja dar ir Berlyno menų universitete, kur profesionaliai groja, koncertuoja ir gauna honorarus. Nesisakė ir kad jas remia prestižiniai fondai.
Nežinau, kodėl jaunimas mintyse susikūrė tokį klasikos atlikėjų įvaizdį, bet galbūt atėjo laikas jį keisti būti matomiems, įdomiems.
Gyvename XXI amžiuje, kai vis ieškoma naujų atlikimo, išraiškos priemonių, jungiami žanrai, panašiai kaip gerame madingame restorane jungtųsi įvairių pasaulio virtuvių skoniai, kas vadinama „Fusion“. Nors man pačiai stilių makalynė ne prie širdies, stebėdama įvairių tarptautinių mokyklų ugdymo metodus matau, kad nuo pat ketverių penkerių metų labiausiai ten yra skatinamas vaikų išskirtinumas, įdomus mąstymas, sugebėjimas netradiciškai spręsti, interpretuoti problemas, kurti keisčiausias idėjas.
Sveika sesių konkurencija jas vis labiau stūmė pirmyn.
Net matematikos užduotys tarptautinėse mokyklose sprendžiamos visiškai kitaip, kartais atrodo, kad atbulai. Taip auginami ateities lyderiai, išradėjai, kūrėjai.
Tikiu, kad dukros gebėjimus, įgytus tarptautinių mokyklų suoluose Danijoje, Ukrainoje ar Vokietijoje, ateityje galėtų pritaikyti ir kultūros projektuose.
Kita vertus, net ir grodamos klasiką, jos dažnai prieštarauja mano labai jau konservatyvioms pastaboms, stebisi, kodėl neleidžiu kūrinių interpretuoti pagal XXI a. šiuolaikiško žmogaus supratimą.
Patikėkite, išties labai sunku tokias ypatingai stiprias, maištingas jaunas asmenybes įtikinti daryti tik taip, o ne kitaip. Juolab dabar, jų paauglystės metais.
Iki mokyklos, prieš kurią grįžome trejiems metams į Lietuvą, abi turėjo nuostabiausią vaikystę – Kopenhagoje gyvenome netoli jūros, važinėjome dviračiais, sode mergaitės turėjo slaptą namelį tarp medžių, rožynus, kalnus žaislų, 40 ar net daugiau lėlių, buvo labai kūrybingos, išradingos, niekada manęs neklausė, ką joms veikti – visada susigalvodavo pačios.
Esame lietuviai ir taip bus visada. Yra mūsų šeimos namai, kuriuos vis kuriame skirtingose šalyse, ir yra Lietuva.
Bet, įstojus į pirmąją klasę, viskas pasikeičia – vaikas turi tapti „dideliu“, pradeda ruoštis gyvenimui, mokytis. Pradėjome rimtai dirbti, ruoštis ir dalyvauti konkursuose užsienyje. O tai – pirmiausia kelionės. O keliauti jos labai mėgsta, juokiuosi, kad gyvena „ant ratų“ nuo pat gimimo. Tai ir būdavo didžiausia motyvacija, nes po pasirodymo konkurse visada gaudavo smagų, kokybišką, pagal jų amžių pritaikytą laisvalaikį – muziejus, žaidimų parkus, baseinus, bent vienos dienos poilsį prie jūros. Be to, ir pačius konkursus traktuojame tarsi dalyvavimą žaidime.
Taip mergaitės aplankė daugybę pasaulio šalių. Pastarųjų metų konkursų „nuotykiai“ nuvedė net iki tolimosios Kosta Rikos – žaidė su gyvomis džiunglių beždžionėlėmis, matė krokodilus natūralioje gamtoje, papūgas, vaikščiojo po atogrąžų miškus, maudėsi kalnų kriokliuose, Ramiajame vandenyne ir Karibų jūroje, ragavo egzotinių vaisių. Viskas tik „dėl grojimo“ – toks buvo prizas už jų sunkų darbą.
Šiaip sau, be jokio tikslo tikrai nekeliaujame – tam neturime nei laiko, nei lėšų. Tikiu, kad aplankytos šalys, sutikti žmonės labai prisideda prie bendro vaikų intelekto ugdymo.
O dėl darbo prie instrumento nepasakysiu jokio stebuklingo recepto. Aš pati sėdėjau kartu su jomis nuo pat pradžių. Viena dukra manęs labiau klausė, kita protestuodavo ir mano ar mokytojų pastabas įvykdydavo tik scenoje – sugebėdavo mobilizuotis.
Sveika sesių konkurencija jas vis labiau stūmė pirmyn. Buvo konkursų, kai abi gaudavo po Grand Prix apdovanojimą. Buvo, kad vienos vieną kartą rezultatas geresnis, kitos kitą. Tai normalu, juk sportininkai ne visada pasiekia vien tik asmeninių ar pasaulio rekordų ir ne visada pasaulio futbolo čempionai apgina čempionų titulus.
– Greičiausiai neįmanoma ir labai gerai mokytis, ir taip puikiai groti?
– Galbūt keista, bet būtent taip ir yra – abi mokosi puikiai! Klėjos vidurkis jau keletą semestrų yra kiauras vienetas (Vokietijoje aukščiausias balas – aut. past.), Kajos vidurkis taip pat puikus – vienetas su kableliu.
Papasakosiu situaciją. Dar Ukrainoje mokytojai klausdavo, ką gi mes, tėvai, darome mergaitėms namuose, kad jos taip aktyviai dalyvauja pamokose ir iškart stengiasi atlikti visas namų užduotis. Atsakiau, kad jos turbūt išmoko siekti maksimalių rezultatų visose srityse čia ir dabar, nes muzikos kūrinių programos, repertuaras yra didžiulis ir jeigu nesistengsi visko įsisavinti greitai, tiesiog atsiliksi ir bus blogai.
Dukroms stengiuosi įteigti, kad nėra nieko neįmanomo – mokytis visiškai nesunku, nes žmogaus galimybės neribotos. Šią tiesą jos girdi nuo kūdikystės. Siek maksimumo, kad gautųsi tiek, kiek gali. Na, o jeigu nebūtų išrasti mobilūs telefonai, tai laiko išvis neturėtume kur dėti (kvatojasi).
– Kaip išsaugote dukrų puikią lietuvių kalbą ir meilę Lietuvai, į kurią ne taip dažnai turite galimybę grįžti?
– Esame lietuviai ir taip bus visada. Yra mūsų šeimos namai, kuriuos vis kuriame skirtingose šalyse, ir yra Lietuva. Nors tarpusavyje mergaitės dažniausiai kalbasi angliškai – taip, kaip yra pratusios bendrauti su draugais mokykloje. Čia jau nieko negalime įtakoti. Tačiau namuose su tėvais – tik taisyklinga lietuvių kalba.
Globalizacija labai įtakoja visas žmonijos sritis – keliaujame kur norime, gyvename kur norime, išnyksta šalių sienos, mokėdami užsienio kalbas, susikalbame su visu pasauliu. Išlaikyti lietuvybę gyvenant užsienyje nėra lengva, bet tikrai įmanoma – per kalbą, per tradicijas. Švenčiame visas lietuviškas šventes su papročiais, mergaitės net turi tautinius rūbus bei aksesuarus, moka gaminti lietuviškus patiekalus.
– Ko palinkėtumėte savo dukroms?
– Tai sunkus, daugiaprasmis klausimas, į kurį yra labai daug atsakymų. Bet turbūt svarbiausia – būti laimingomis ir stengtis aplinkiniams padėti jaustis laimingais. Dabar jos suteikia žmonėms gražių akimirkų būdamos, muzikuodamos scenoje ir jaučia žmonių dėkingumą bei susižavėjimą. Tačiau tikrai nežinau ar ateityje pasirinks susieti savo gyvenimą ir laimę muzikoje. Galiu to linkėti tik mintimis ar malda.
Tai jų gyvenimas, kurį nugyvens pačios. Kaip mama ir žmogus linkiu tinkamų aplinkybių kuo gražiausiai, sėkmingai susiklostant jų likimams. Bet galbūt viskas nuspręsta iš aukščiau?..
