Už paslaptingo „Girių Dvasių“ pseudonimo slepiasi Evaldas Azbukauskas iš Mažeikių, muziką kuriantis jau 10 metų ir savo įkurtoje įrašų leidykloje „Cold Tear Records“ išleidęs tiek pat albumų. Šiemet pasirodžiusiame albume „Aidai“, skamba „firminis“ Evaldo deep dub techno, o keliuose kūriniuose skamba baltiško archajinio folkloro grupės iš Vilniaus „Obelija” balsai.
Unikalų elektroninės muzikos projektą įkvepia Lietuvos gamta, miškai ir senovės baltų kultūros, persipinančios su šiuolaikine muzika. „Man svarbu, kad žmogus, klausydamas mano muzikos, prisimintų gamtą ir atkurtų savo ryšį su ja, nes kartais atrodo, kad žmonės gamtos nebejaučia ir atitolsta nuo jos. Tikiuosi, klausydami mano muzikos žmonės prisimena gamtą ir netgi suartėja su ja. (…) Manau, žmonės, ieškodami dvasinio peno žvalgosi kažkur toli ir dažnai pamiršta savo baltišką pasaulėžiūrą, kuri taip pat turi išskirtinį filosofinį elementą ir yra daug kuo įdomi, patraukli ir mums, kaip baltams ir lietuviams, turėtų būti labiau ir lengviau suprantama“, – sako E.Azbukauskas
„Girių Dvasios“ organiškai skamba įvairiose erdvėse: nuo festivalių „Sūpynės“, „Mėnuo Juodaragis“, „Yaga Gathering“ ir kitų, iki „MO“ muziejaus atidarymo ar pasirodymų Minsko bei Berlyno klubuose. Savo muziką Evaldas apibūdina: „kaip universalią, nes skirtingose vietose ir skirtingu laiku ji atsiskleidžia skirtingai. Kartais kas nors kam nors papasakoja, kad mano muzika yra rami ir prie jos galima miegoti, o žmogus ateina į renginį ir šoka.“
Praėjusią savaitę paskelbtas naujausias „Girių Dvasių“ kūrinys „Neverk“, įrašytas kartu su dainų kūrėja ir atlikėja, kanklininke Jausme.
Paauglystėje Povilas Vaitkevičius domėjosi „visokiom paranormalybėm ir, atseit, „kosmine“ muzika“. Klasės draugui atsinešus „Metallica“ ir „Sepultura“ kasetes, Povilą užkabino sunkesnė muzika – netrukus jis tapo grupės „Ugnėlakis“ vokalistu. Bet vaikinas nenorėjo užsidaryti išraiškos formoje, jam pabodo metalo scenos kanonų klišės. Pirmąkart išgirdęs tokius atlikėjus kaip „Current 93“ ar „Lustmord“, jis susidomėjo „kreivesniais“ garsais ir pradėjo kurti tai, kas vėliau virto „Vilkduja“, „Oorchach“ ir kitais projektais.
2001-aisiais Povilas pats išleido pirmąjį projekto albumą „Prieblanda. Ir Žemės Arbata“ ir… nutilo, kol 2008 m. įrašų kompanija „Dangus“ išleido „Vakar Duona“, sukėlusį nemažą šurmulį Lietuvos pogrindžio scenoje. Nuo tada „Vilkduja“ tapo nuolatine Povilo „šiandienos duona“ – skleidžiančia naujas organinės elektronikos, pseudofolko kabareto, eksperimentinio neofolko, industrijos ar net triphopo vibracijas. Naujausią albumą „Cosmogonia“ 2018-ųjų pradžioje vinile atspaudė leidybinė kompanija „Sūru records“. Muzikos kritikas Ramūnas Zilnys apie albumą rašė: „Karštligišką, kai kuriuose epizoduose – absurdu persmelktą poeziją P.Vaitkevičius čia deklamuoja, išrėkia ir net iškosėja (...). Tai muzika, kuri kartais verčia jaustis nejaukiai, dažnai hipnotizuoja ir priverčia keliauti į juodas pasąmonės kerteles. „Vilkduja“ – lyg muzikinis narkotikas, kuris trikdo, kartais gal net erzina, bet nuo kurio labai sunku atsitraukti. Gal todėl, kad tai skamba visiškai kitaip nei 999 iš 1000 Lietuvos grupių, kurias esate girdėję.“
Anot Povilo, „Vilkduja“ reiškia prieblandos metą, tą keistą įtampą prieš užslenkant tamsai, podraug pakaušyje blunkant švytėjimui. Arba atvirkščiai – kuomet po nakties formos pradeda įgauti neryškius kontūrus“. Tie kontūrai nuolat kinta: buvęs „Vilkdujos“ bendradarbis Vytautas Pliadis sėkmingai tęsia solinę karjerą „OBŠRR“ pseudonimu, pats Povilas dažnai pasirodo savo alter ego „Oorchach" vardu. Anksčiau kartu gyvuose pasirodymuose gitara grojęs Gediminas Jakubka vėliau kūrė su „Flesh Flash“ duetu, o dabar žydi visomis spalvomis pasivadinęs Patricia Kokett. Šiuo metu koncertuose šalia Povilo galima išvysti grupės „Autism“ gitaristą Tomą Daniševskį. Nuolat kinta ir „Vilkdujos“ prieblandos garsovaizdžiai. „Muzikiniu požiūriu man įdomu daug kas, neturiu specifinių uždraustų vietų. Aišku, būna, sakai: „na, čia tai jau nekelsiu kojos“, tačiau, žiū, kažkoks netikėtas atvejis sukteli požiūrio kampą ir randi dominančių detalių. O kas gi yra tas „skambesio švarumas“? Uždaras patirčių kambarys? Priešgaisrinė apsauga nuo naujų dirgiklių? Visiškai atsiribojęs pradedi virsti užankančiu ežeru, o tai – ne ta kryptis, kuri mane traukia.” – sako P.Vaitkevičius.
