Anot Lietuvos džiazo federacijos prezidentės Solveigos Rusytės, džiazas yra labai gyva, komunikuojanti su kitais žanrais muzika, ir kiekvienas žmogus, nepaisant jo amžiaus ir išsilavinimo, gali rasti sau artimiausią džiazo skambesį. Kartu su S.Rusyte gvildename ne tik džiazo svarbos šalies kultūrai bei identitetui klausimą, bet ir šiandieninę kultūros rėmimo filosofiją.
– Šiemet jau trečią kartą Lietuvos džiazo federacija šalyje organizuoja Tarptautinę džiazo dieną. Ar pastebite per šiuos trejus metus įvykusį pokytį? Galbūt jungiasi daugiau šalies miestų, muzikantų?
– Neabejotinai pastebiu. 2014 m. Džiazo dieną negausiai šventėme tik Vilniuje, Kaune ir Kėdainiuose. Tuo metų skambinome ir rašėme laiškus kolegoms Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje ragindami surengti renginius, tačiau traukinys išjudėjo tik 2015 m. Pernai jau su kur kas gausesniu bendraminčių organizatorių ir partnerių būriu surengėme daugybę renginių Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.
Netalpindami žmonių koncertų salėse, supratome, kad ši šventė visuomenei tikrai reikalinga. Dalis renginių buvo nemokami, taip buvo siekiama, kad ši šventė taptų pasiekiama ir tiems, kurie turi ribotas finansines galimybes, taip pat tiems mąstantiems ir brandiems žmonėms prisijaukinti, kurie dar su džiazu nesusidūrė.
Šiemet su mumis susisiekia vis daugiau organizatorių ir informuoja apie rengiamus įvairius, mokamus ir nemokamus renginius, o mes savo ruožtu stengiamės kuo labiau informuoti visuomenę apie juos savo partnerių medijų kanaluose bei leidiniuose. Dabar vien Vilniuje numatomi renginiai vienuolikoje koncertinių vietų, taip pat daugybė koncertų Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Jurbarke, Palangoje.
– Kuo apskritai Džiazo diena svarbi Lietuvai? Koks pagrindinis šios šventės tikslas?
– Džiazo diena svarbi pirmiausia tuo, kad tai dar viena pastovi kultūros data šalies žemėlapyje. Ir tai yra vienas iš svarbiausių aspektų, nes ne kas kita, ne socialiniai ar ekonominiai dalykai, o kultūra formuoja šalies identitetą bei vertybes, apibrėžia, kas esame ir kokie esame lietuviai bei mūsų šalis, ką dažnai pamiršta mėtantys dėmesio trupinius kultūrai politikai. Nepagarba kultūrai rodo silpną, greit išnyksiančią tautą ir mes, savanoriškos visuomeninės organizacijos bei idealistai, bandome kompensuoti šią nepagarbą.
Nepagarba kultūrai rodo silpną, greit išnyksiančią tautą ir mes, savanoriškos visuomeninės organizacijos bei idealistai, bandome kompensuoti šią nepagarbą.
Kitas dalykas, kurį įvertino UNESCO strategai – tai džiazo unikalumas, kuris akivaizdžiai peržengė tiesiog muzikos žanro ribas, kuris kalba apie gyvenimo būdą ir vertybes, atsispindi socialiniame gyvenime. Tai – ne pramogos muzika. UNESCO oficialiai siekia įtvirtinti suvokimą, kad džiazas yra universali pasaulio kalba. Galinga kalba, kuri jungia, vienija, sujungia tautas, skatina toleranciją ir taikos procesus pasaulyje.
Dabartinėje Lietuvos geopolitinėje situacijoje taikos sąvoka nebėra tiesiog formalumas, tai labai aktualu, kas dabar neramina mūsų mamų širdis ir apie tai džiazuodami mes kalbame...
Dar vienas svarbesnių tikslų – tądien džiazo bendruomenė, ne tik džiazistai, bet ir klausytojai, vienijasi, kalbasi tarpusavyje. Ir šis procesas atveria didelį potencialą ir kūrybines galias.
– Kurie Džiazo dienos koncertai, jūsų manymu, šiemet bus patys įdomiausi?
– Norėdama būti objektyvi nedrįsčiau išskirti, nes visi koncertai labai skirtingi. Toks buvo vienas iš tikslų: atitikti pačius įvairiausius skonius, kad savo klausytoją rastų visi džiazo stiliai. Juk džiazas toks įvairus ir platus, kad apibrėžti darosi sunku, kas dešimtmetį džiazo suvokimas kito, o džiazo ribos yra ištirpusios, nors ir toli siekia. Lietuvos džiazo federacijos inicijuojamuose koncertuose stengėmės skirti daugiau dėmesio jauniems muzikams, kurių dauguma pasirodys muzikos klube „Soul & Pepper“.
Man asmeniškai įdomiausi yra keli koncertai. Vienu triukšmingai bei aštriai startuojame 13 val. prie Nacionalinio dramos teatro. Ten gros, mano požiūriu, viena pačių ryškiausių ir unikaliausių džiazo grupių per pastarąjį penkmetį, dažnai nevienareikšmiškai vertinama, tačiau abejingų nepaliekanti „Sheep Got Waxed“. Ir aš labai džiaugiuosi, kad Džiazo dieną mes pradedame su jais, kitokiais, drąsiais ir neužmirštamais.
Dar vienas mano susidomėjimo objektas – autorinis Remigijaus Rančio projektas, vyksiantis 17 val. Eimunto Nekrošiaus teatro studijoje „Meno Fortas“. Svečiuose čia išvysime vokalistą Tautvydą Paulių Augustiną (grupės „Baltasis Kiras“ vokalistas). Šis projektas – tarsi kelionė po pasaulį ir aplankytas kultūras. Man labai patinka, kad R. Rančio muzikoje dažnai išgirstame kažkokią aktualią žinią, kaip antai kūrinyje „Tyliai-Garsiai“, kalbančiame apie tai, kaip skęstame informacijos pertekliuje, kokiu dideliu, per dideliu greičiu visuomenėje vyksta procesai, kaip mes nespėjame, negirdime ir negalime sustoti... Cituoju: „Kuo garsiau šauki mane, tuo tyliau girdžiu tave.“
Negaliu neišskirti ir vienintelės specialiai Tarptautinei džiazo dienai surengtos premjeros Vilniaus Rūdninkų knygyne, kur scenoje susitinka avangardo korifėjus bei legenda Juozas Milašius bei improvizacinės muzikos kūrėjas, garsiausia užsienyje ir labiausiai eksportuojama Lietuvos džiazo asmenybė Liudas Mockūnas. Šitokio dueto dar niekada nebuvo.
Be to, privalau paminėti ir vienintelį tikrą džiazo klubą Lietuvoje „JazzCellar11“, kuriame visą šventę vainikuos tradicinis didysis Jam session. Sako, šioje vietoje Jam session vyksta tiesiog nepakartojami...
– Dažnai girdime požiūrį, jog džiazas skirtas tik snobams ar vyresniems žmonėms. Ką manote jūs? Ar sutinkate su šia nuomone, o gal kaip tik jai prieštaraujate?
Džiazas tikrai nėra pramoginis žanras, populiarioji muzika, paprastas ir lengvai suprantamas, tai aukštosios kultūros dalis, formuojantis ir praturtinantis klausytoją, keliantis klausimus ir emocijas.
– Tik iš dalies sutinku. Stereotipai visada turi dalį tiesos, bet kartu yra ir lengvai paneigiami. Džiazas tikrai nėra pramoginis žanras, populiarioji muzika, paprastas ir lengvai suprantamas, tai aukštosios kultūros dalis, formuojantis ir praturtinantis klausytoją, keliantis klausimus ir emocijas. Jį reikia prisijaukinti, pasidomėti išraiškos formomis. Ir taip, dažniausiai jam reikia pasitikinčio, išsilavinusio, mąstančio ir subrendusio klausytojo, kas paprastai (nors ne visada) yra vyresni žmonės.
Snobizmas yra būdingas daugeliui kultūros apraiškų, labai gaila, bet tam tikro džiazo klausytojui taip pat. Aš nepritariu snobizmui, nes tai – tik kita nepilnavertiškumo komplekso ir puikybės pusė. Aš susiduriu su daugeliu su džiazu susijusių stereotipų, kartais jie būna net juokingi. Keista, bet girdėjau tokius pamąstymus išsakant garsius kultūros specialistus, valdininkus, pavyzdžiui, kad džiazas yra šokių muzika, nes grojama klubuose arba kad džiazas neturi išliekamosios vertės, nes pagrindą sudaro improvizacinė muzika.
Galiausiai, jog džiazas yra amerikonų muzika ir neturi nieko bendra su mūsų kultūra. Tuomet kyla klausimas – o kas tada yra mūsų kultūra? Tik folkloras? Grįžkime į praėjusius amžius? O opera – mums irgi jos nereikia, juk ji yra italų? O baletas? Tad ar verta pasikliauti stereotipais? Manau, verta tiesiog atsiverti muzikai be išankstinių įsitikinimų, nes džiazas yra labai gyva, komunikuojanti su kitais žanrais, pastoviai besikeičianti, stilistiškai labai plati ir įvairi muzika – tikrai kiekvienas, nesvarbu jo amžius ar išsilavinimas, surastų savo, atitinkantį jo poreikius ir būdą.
– Kaip manote, kokia ateitis laukia mūsų šalyje kuriamo džiazo? Kuo mūsų muzikantų kuriama muzika išskirtinė? Ko iš jos galėtų pasimokyti užsienio atlikėjai?
– Prieš kelias dienas su „Vilnius Mama Jazz“ festivalio organizatoriais Judita Bartoševičiene ir Kristijonu Bartoševičiumi, „Vilnius Jazz“ vadovu Antanu Gusčiu, džiazo klubo „JazzCellar11“ vadovu Vytautu Vaišiu, džiazo publicistu Julijumi Grickevičiumi pasaulinėje džiazo mugėje „Jazzahead“ karštai diskutavome apie Lietuvos džiazą. Nuomonių buvo visokių... Mano manymu, Lietuvoje kuriamo džiazo padėtis nėra pati geriausia ir tai reikia skubiai spręsti. Muzika praranda pati svarbiausią dalyką – žinią, grojimas vyksta dėl grojimo ir nebejaudina.
Mūsų džiazo muzikantai yra mokomi ne tik atlikti, bet ir kurti. Galų gale, skirtingai nuo klasikinės akademinės muzikos, džiazas išsiskiria savo kūrybiška prigimtimi. Mūsų labai brangias aukštąsias muzikos mokyklas baigia gausus būrys džiazo muzikantų. Jie dėl ekonominių priežasčių po truputį tampa aktyviais atlikėjais, „chaltūrintojais“, linksmintojais, o ne kūrėjais. Mūsų valstybė praranda potencialą ir investicijas, o muzika praranda savo žinią, tampa beprasmė.
Muzika praranda pati svarbiausią dalyką – žinią, grojimas vyksta dėl grojimo ir nebejaudina.
Tas mažas skaičius tebekuriančių asmenybių pamažu nustoja kurti vertingo turinio muziką, nebeturi, ką pasakyti visuomenei, nes jų mintys sukasi apie pragyvenimą, kaip išlaikyti vaikus… Juk kūryba neapmokama, mūsų valstybėje kultūros rėmimas yra paskutinėje vietoje. O jei pavyksta sukurti savo šeimos, miego ar darbo sąskaita, tai realizuoti/parodyti pasauliui savo rezultatus nėra kur.
Lietuvoje geriausiu atveju galima surengti du, tris koncertus. Ir tik tiek, kai tiek pastangų įdėta? Į užsienį išvykti tikrai sunku, nes nėra jokios kultūros vadybos ir eksporto politikos. Dvi trys pavienės nevyriausybinės organizacijos, tarp jų – ir Lietuvos džiazo federacija, užsiima skatinimu, tačiau finansavimas tam labai menkas, jį gauti sunku. Vien šalia tokios panašios istoriškai ir ekonomiškai į mus Estijos atrodome graudžiai, palyginkime vien tik Lietuvos ir Estijos stendus pasaulinėje mugėje „Jazzahead“. O juk Estijoje valstybės prioritetų sąraše kultūra ir švietimas yra pirmose vietose, nevyriausybinės organizacijos yra finansuojamos, todėl jų rezultatai yra visiškai kitokie.
Anksčiau pasaulyje ekonominiai ir politiniai procesai rėmėsi turto ir galios veiksniais, dabar atsirado kitas labai įtakingas – kultūros – veiksnys. Dauguma gerų ir labai blogų reiškinių remiasi kultūros procesais. Tad dabar ir muzika juos atspindi. Esame įdomūs pasauliui kaip lietuviai tiek, kiek įdomi mums patiems mūsų tauta.
Todėl manau, kad mūsų etnokultūros peržiūra ir jos įtraukimas į džiazo kūrybą nulemtų mūsų kūrybinį išskirtinumą pasaulio kontekste. Į tai skatinu atsižvelgti ir mūsų kūrėjus. Savo inicijuojamomis programomis, kaip geriausių džiazo kūrėjų dalyvavimas pasaulinėje muzikos mugėje „Womex“, ir skatiname tokius procesus.